Nors mūsų sveikatos sistemai dar toli gražu iki siekiamybės, tikrai turime kuo pasidžiaugti. Kad ir atsivėrusiomis galimybėmis studijuoti, stažuoti, dirbti įvairiose pasaulio šalyse. Anuo laikmečiu Lietuvos gydytojai (ir ne vien gydytojai!) apie tai nedrįso net svajoti. Semtis patirties arba ja dalytis buvo leidžiama tik „plačiosios tėvynės“ ribose.
Skaudžiausias įvykis
Pradėsiu nuo skaudžiausio įvykio, daugiau nei prieš 50 metų sukrėtusio Lietuvą. 1973-ųjų gruodį iš Vilniaus skridęs lėktuvas TU-124 netoli Maskvos patyrė katastrofą. Žuvo visi.
6 įgulos nariai ir 45 keleiviai, tarp kurių buvo ryškiausios Lietuvos pediatrijos asmenybės: docentas Petras Baublys – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedros steigėjas. Šios katedros vedėja profesorė Liudmila Šuravinaitė-Steponaitienė, pediatrė gydytoja Ona Surplienė ir labai perspektyvus pediatras Raimondas Lučinskas.
Surplienė jau daug metų ėjo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiosios pediatrės pareigas. Rengdama išvyką į pediatrų konferenciją Charkove, ji rado laiko man paskambinti, kad praneštų, jog yra paskyrimas man vykti į gydytojų tobulinimosi institutą Leningrade.
Dar užsiminė apie kelionę į Charkovą – kad jie (be savęs, paminėjo dar trijų kolegų pavardes) ruošiasi į pediatrų konferenciją. Skrydis buvo numatytas iš anksto, o kai atėjo laikas skristi, paaiškėjo, kad tam skirtas lėktuvas yra avarinės būklės.
Bet, pasak O. Surplienės, Vilniaus oro uosto vadovai žadėjo išeitį: suras kitą lėktuvą arba suremontuos avarinį. Išklausiusi pasiūliau vykti traukiniu. Tačiau šios galimybės jau anksčiau buvo atsisakyta, nes kelionė traukiniu su persėdimu Maskvoje užtruktų visą parą, ir jie vėluotų.
Ir įvyko tai, kas įvyko. Kas atsakys: lėktuvas buvo pakeistas ar suremontuotas? Pagaliau, ar oro uosto vadovybė buvo užtikrinta, kad lėktuvas saugus? Ir jei nebuvo tuo tikra, kodėl nesustabdė skrydžio? Tai dešimtmečius besitęsiančios abejonės, kurių niekada niekas neišsklaidys.
Su visomis keturiomis pediatrijos asmenybėmis man teko dirbti Vaikų ligoninėje, kai šešto dešimtmečio pradžioje Vaikų poliklinika Tilto ir Kęstučio gatvėse bei Vaikų konsultacija Šnipiškėse buvo prijungtos prie Vaikų ligoninės, tuomet įsikūrusios trijų aukštų pastate Žvėryne, Vytauto g. 15.
Įvairiatautis kolektyvas
Tiek Vaikų ligoninės, tiek Poliklinikos kolektyvas buvo įvairiatautis: iš Rusijos atvažiavusios rusės, iš ten sugrįžę žydų tautybės gydytojai, vietinės lenkės ir jaunos, neseniai baigusios Universitetą lietuvės.
Be etatinių gydytojų, buvo vienas neetatinis – Vytautas Sirijos Gira, poeto ir publicisto Liudo Giros sūnus, anksčiau studijavęs mediciną, bet prasidėjęs karas sutrukdė baigti mokslus. Vėliau jis baigė studijas ir praktikavo Vaikų ligoninėje, nes gyveno už kelių žingsnių nuo jos, Vytauto gatvėje.
Vyravo rusų kalba ir vienur, ir kitur, nes atvykėlės nemokėjo lietuviškai. Su daktare L. Šuravinaite-Steponaitiene iš arčiau susipažinau, kai mane paskyrė į Tuberkuliozinio meningito skyrių, kuriame ji ir dirbo. Šio skyriaus vedėja buvo daktarė Raisa Geraitė, šilta, maloni gydytoja.
Tačiau labai daug rūkė. Gydytojų kambarys trenkė dūmais – nerūkančioms tai buvo nepakeliama. Po kelerių metų jos gyvenimas pačiame žydėjime nutrūko nuo plaučių vėžio.
Darbo krūvio pasikeitimai
Sujungus Polikliniką su Vaikų ligonine iškart padidėjo darbo krūvis. Palata ligonių, budėjimai, procedūros (liumbalinės punkcijos streptomicinu į stuburo kanalą), kas antrą dieną ligonių priėmimas poliklinikoje ir kasdieniai iškvietimai į namus.
Tais laikais dar nebuvo jokio visuomeninio transporto. Vienintelė priemonė – savos kojos! Čia ir norisi papasakoti apie vieną iškvietimą. Nepamirštamą.
Mano aptarnaujama apylinkė – rytinė pusė Kalvarijų gatvės gale. Nameliai išmėtyti. 1952 m. vasario mėnesį vieną dieną prasidėjo atlydys: tirpo sniegas, visur vanduo. O naktį pašalo.
Rytą – plikledis. Slydinėdama vos nusigavau į Vaikų ligoninę. Po darbo paskambinau į Polikliniką ir pasiteiravau, kiek turiu iškvietimų. 39 (!), iš jų vienas – Verkiuose! Pradedu nuo tolimiausio iškvietimo – Verkių.
Skubu, bėgu, šuoliuoju, griūnu, keliuosi kaip koks šunytis uždususi, liežuvį iškišusi, ašaros byra – grumiuosi su plikledžiu. Pagaliau pasiekusi tikslą, vienintelį pastatą prie Neries kranto, užeinu.
Ten – ketverių metų berniukas pusnuogis, basas, apsisnargliavęs bindzinėja po kambarį, o močiutė virtuvėje. Sloga berniukui, ir nieko daugiau… Tokie ir panašūs sunkumai slėgė jaunas gydytojas (-us) sovietmečiu.
Vaikų ligoninėje būta ir privilegijuotųjų, nelakstančių po apylinkes. Gydytojų kambary kelios susibūrusios pediatrės šnibždėdavosi tarp savęs, kad kitos jų paslapčių neišgirstų.
Kartais savo neišsenkamą energiją garsiai liedavo V. Sirijos Gira (vėliau jis tapo žinomu rašytoju). Retsykiais tekdavo su kolega pasiginčyti. Nepritariančias jo nuomonei jis vadindavo prūsokėmis-vokiečių pakalikėmis.
Bendravimas su rusų tautybės kolegėmis būdavo paprastas, taktiškas. Tačiau jos įsivaizdavo esančios viršesnės sovietinės sistemos atstovės, tad ir jautėsi kaip savo namuose. Bet vieną dieną, kuri, atrodo, visuomenės jau pamiršta, verta prisiminti.
Mirus Stalinui, iškilo Berija
Berija netrukus išleido įsakymą, kad visi rusai iš visų respublikų grįžtų į tėvynę Rusiją. Vaikų ligoninėje ir Poliklinikoje sujudimas: susibūrusios rusės išsigandusios kuždėjosi, kas dabar bus?
Tuo pat metu jų kolegės džiaugėsi – pagaliau išauš šviesus laisvės rytas! Tačiau Berija netrukus buvo suimtas, apkaltintas daugybe nusikaltimų ir vėliau sušaudytas.
Praslinko daugybė metų nuo tų katorgiškų laikų. Kažin, ar dar yra išlikusių kolegių pediatrių?..
*
Iš anos epochos neturiu nė vienos nuotraukos su kolegomis, vilkinčiais baltais chalatais. Per tiek metų niekas nenufotografavo, deja. Tačiau kone kasdien vilkėjau ir kitokią tokios pat spalvos aprangą. Teniso. Šį sportą pamėgau studijuodama Vilniaus universitete ir žaidžiau daug metų. Su ilgesiu prisimenu tą nuostabų jausmą aikštelėje.
