Kalbant apie didikus Radvilas, kaip įprasta, pradedama nuo to, kad tai buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) giminių XV–XVIII amžiuje, kurios atstovai ilgą laiką užėmė aukščiausius valstybės postus ir pasižymėdavo išskirtiniais darbais. Daug Radvilų rezidencijų šiandieninės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijose išliko iki šių dienų. Nenuostabu, kad kalbėdami apie dvarų ir vietovių istoriją, šią garsią pavardę linksniuojame dažnai.
Radvilos – vienintelė Lietuvos didikų giminė, kurios atstovai turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. 1515 m. imperatorius Maksimilijanas I Lietuvos kancleriui Mikalojui Radvilai II (1470–1521) pirmam iš Radvilų giminės suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą. 1547 m. imperatorius Karolis V šį titulą už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais suteikė pusbroliams Mikalojui Radvilai Juodajam ir Mikalojui Radvilai Rudajam. Galingieji didžiulių plotų žemių, dvarviečių, miestų valdytojai, šie didikai buvo vieninteliai privatūs asmenys, kurių valdos net pačiame Vilniuje sudarė atskirą jurisdiką. Radvilų giminės protėviai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Astikai, kurių kilmė siejama su paties Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeima.
Kviečiame šiek tiek pakeliauti didikų Radvilų pėdsakais, po šios iškilios giminės atstovų valdytus Lietuvos dvarus.
Radvilų giminės protėvių valdos Rytų Lietuvoje
Radvilų protėviu, Astikų-Radvilų šakos tėvu laikomas Kristinas (Kristupas) Astikas, (1363–1443 m.) 1419–1442 metais buvęs Vilniaus kaštelionas. XV amžiaus pradžioje jis buvo Pienionių pavieto vietininku ir Pienionių dvaro Anykščių rajone valdytoju. Vienas iš Kristino Astiko sūnų buvo Radvila Astikaitis (m. 1477), įtakingas XV amžiaus Lietuvos valstybės veikėjas, Lietuvos didysis maršalka, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas. Jis, tėvui mirus, net 35 metus buvo Pienionių vietininku, nuo 1442 iki 1477 metų.
Tarp daugelio didiko Radvilos Astikaičio valdytų dvarų buvo ir Bikuškio dvaras Utenos rajone, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XIV amžiaus. Vaizdingame Aukštaitijos kraštovaizdyje įsikūrusioje dvarvietėje ir šiandien puoselėjami istoriniai pastatai bei aplinka.
Kristinui Astikui priklausiusi ir Alanta Molėtų rajone, kurią jis, kelis metus prieš savo mirtį, 1436 metais, užrašęs savo žmonai Onai. Vėliau, 1598 m. vienas iš Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnų, LDK etmonas Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603), iš vengrų kariuomenės Lietuvoje vado Gabrieliaus Bekešo ir Sanguškienės nupirko Alantos seniūniją ir dvarą. Radvilos Alantos dvarą valdė apie 230 metų, nuo 1598 iki 1828 m., kai dvarą nupirko Tadeušas Pac-Pomarnackis.
Vasaknų valda Zarasų rajone Radviloms priklausė nuo XVI amžiaus. Šiandien Vasaknų dvare vystomos senos aludarystės tradicijos.
Didikų Radvilų dvarai netoli Vilniaus
Radvilos Astikaičio sūnus Mikalojus Radvila buvo vienas pirmųjų lietuvių, tėvo vardą pavertusių pavarde. Vilniaus vaivada,Trakų kaštelionas, Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila arba Mikalojus Radvila Senasis (po 1450–1509, palaidotas Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje) XV a. II pusėje – XVI a. I pusėje įsigijo Buivydiškių dvarą ir Buivydiškės ilgam tapo Radvilų giminės priemiesčio vila.
Trys Mikalojaus Radvilos Senojo sūnūs, Jonas Radvila I (1474–1522), Jurgis Radvila (1480–1541), Mikalojus Radvila II (1470–1521) tapo trijų pagrindinių Radvilų giminės linijų pradininkais: Nesvyžiaus – Olykos; Biržų–Dubingių ir Goniondzo–Medilo.
Buivydiškių dvaras atiteko Jono Radvilos sūnui, Lietuvos kancleriui, Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565). Radvila Juodasis buvo įtakingiausias LDK reformacijos iniciatorius ir lyderis, protestantų bažnyčios kūrėjas, būtent jo dėka šaknis Lietuvoje įleido protestantiškoji tradicija. Vis tik visi šio didiko sūnūs sugrįžo prie katalikybės. Buivydiškių valda ilgainiui perėjo vienam iš jų, Radvilos Juodojo sūnui kunigaikščiui Jurgiui Radvilai (1556–1600), kardinolui, Vilniaus, o vėliau Krokuvos vyskupui. 1681 m. dvaras buvo išnuomotas jėzuitų vienuoliams. Paskutinysis Radvilų giminės dvaro valdytojas buvo Dominykas Jeronimas Radvila (1786–1813). Radviloms Buivydiškių dvaras priklausė iki 1790 m.
Apie 1528 m. Čiobiškio dvaras minimas Mikalojaus Radvilos sūnaus, Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos, valdų inventoriuje. Jurgis Radvila, ėjęs taurininko, didžiojo LDK etmono pareigas, susilaukė vaikų – sūnaus Radvilos Rudojo ir dukrų Onos bei Barboros (1520–1551), tapusios kunigaikščio Žygimanto Augusto išrinktąja. Jurgiui Radvilai dvaras priklausė keletą metų. Vėliau gana ilgai Čiobiškio žemės ėjo iš rankų į rankas.
Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), Jurgio Radvilos sūnus, prie pat Vilniaus esančiame Liubavo dvare ėmė šeimininkauti XVI a. II-oje pusėje, šią valdą perėmęs iš kunigaikščio Žygimanto Augusto, sesers Barboros Radvilaitės mylimojo ir vyro. Patogioje didikui vietoje, pakeliui į Dubingius esantį Liubavą jis iškeitė į Rokantiškes. Lietuvos didysis etmonas ir kancleris, Vilniaus vaivada, kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis dvarą išplėtė ir valdė iki 1577-ųjų, kai pardavė jį didikui Kasparui Golejevskiui už 2000 lietuviškų kapų. Radvila Rudasis, neretai vadintas neoficialiu Lietuvos valdovu, buvo žymus karvedys (Ulos mūšyje 1564 m. jo vadovaujama kariuomenė sumušė penkiskart gausesnes Rusijos pajėgas), reformacijos skleidėjas, politikas, –viena iš menamų jo frazių buvo ištarta 1569 m. sausio 26 Seime atsisakius apsirašyti Liublino unijos aktą: “Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės…”. Apie Radvilą Rudąjį sukurtas netgi literatūrinis epas – “Radviliada” (poetas Jonas Radvanas), kuris kartu yra iškiliausias lietuvių renesanso laikotarpio kūrinys lotynų kalba. Jame aprašomas didiko gyvenimas nuo gimimo iki mirties.
Nuo pat 1402 m. kaip Radvilų giminės nuosavybė minimi Jašiūnai, jiems priklausė iki 1811 m. Būtent Radvilų dėka ilgainiui Jašiūnų dvaras tapo dideliu ir turtingu. Ši valda Radviloms tarnavo įvairiai, kartais būdavo užstatoma ar išnuomojama, tačiau būta tarpsnių, kai čia gyventa. Pavyzdžiui, Kristupo Radvilos Perkūno ir jo trečiosios žmonos, Kotrynos, vaikai augo būtent Jašiūnų dvare. Šiandieną restauruotame dvare netoli Vilniaus veikia muziejinės ekspozicijos.
Radvilos kurį laiką buvo ir Vilniaus savivaldai priklausiusio Nemėžio dvaro Vilniaus rajone valdytojai.
Radvilų giminės atstovų valdyti dvarai Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje
Raudondvario dvaras Kauno rajone kadaise priklausė garsiausiai Radvilų giminės moteriai – Barbora Radvilaitei (1520–1551). Tiesa, tik keletą metų, nuo 1549-ųjų, kai sutuoktinis Žygimantas Augustas šią valdą jai užrašė, iki mirties 1551 m. Tuomet šimtmetį priklausęs Dzevaltovskių giminės palikuonims, 1652 m. Raudondvario dvaras vėl atiteko Radviloms, jo šeimininku tuomet buvo Jonušas Radvila (1612–1655), vėliau Prūsijos gubernatorius ir Lietuvos arklininkas Boguslavas Radvila (1620–1669).
Dar viena Radvilų valda buvo Jurbarko dvaras, jis priklausė Polocko vaivadai Aleksandrui Liudvikui Radvilai (1594–1654), vėliau – Naugarduko vaivadai Jonui Mikalojui Radvilai (1681–1729).
Radvilos buvo ne vieno miesto valdytojais. Biržai kaip Radvilų valda minimi nuo XV amžiaus vidurio, jie ir šiandien puikuojasi atstatyta pilimi, kurioje veikia Biržų krašto muziejus “Sėla”. Radvilų giminės atstovai Biržų žemes nuo pat pradžių vis plėtė, 1589 m. čia buvo pastatyta bastioninė tvirtovė, vėliau ne kartą nukentėjusi kovose su švedais.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvusių įtakingiausiais valstybės veikėjais Radvilų giminės didikų galia ir vaidmuo ilgainiui, pradedant Abiejų Tautų Respublikos baigtimi, neišvengiamai sunyko, tačiau jų atminimas itin ryškus ir šiandien.
