Šių metų birželio mėnesį į Lietuvą atvyko 2153 žmonių daugiau nei išvyko iš šalies. Tai tapo rekordu nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, tačiau jis, tikėtina, ilgai nesilaikys ir bus pagerintas dar ne kartą. Jau tris mėnesius iš eilės gyventojų skaičius šalyje auga, ir istorijos apie paskutinį Lietuvos pilietį, kuris oro uoste turėtų užgesinti šviesą, grimzta į užmarštį. Kodėl Lietuvos piliečiai grįžta, ar tikrai Lietuvoje gyvenimas taip sparčiai gerėja?
Niūros emigracijos spėjimai netapo tikrove, atvirkščiai – vien nuo šių metų pradžios į Lietuvą atvyko beveik 9 tūkstančiais gyventojų daugiau nei išvyko, ir bene 60 proc. visų grįžtančiųjų sudarė anksčiau iš šalies emigravę piliečiai. Panašu, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių emigracijos kaina tampa didesnė už ten gaunamą ekonominę naudą.
Kokia yra emigracijos kaina?
Emigracijos kainą sudaro ne tik piniginės išlaidos norint iškeliauti, pavyzdžiui, lėktuvo bilietai ar kitos transportavimo išlaidos, tačiau ir tokie socialiniai ar psichologiniai aspektai, kaip artimųjų ilgesys, kultūrinis šokas bei kalbos žinių trūkumas. Taip pat į šią kainą įeina ir laikas, kurį emigrantai turi investuoti, norėdami susirasti gyvenamąją vietą, perprasti šalies teisinę sistemą ar išmokti naujų įgūdžių bei kalbos.
Visgi, dažniausiai ši kaina yra atperkama gaunama ekonomine nauda arba paprastai tariant, išaugusiomis pajamomis, kurių nepavyko užsitikrinti gimtojoje šalyje. Taip išauga asmens perkamoji galia, kuri dažnai atsispindi ir emigravusių tautiečių piniginėse perlaidose Lietuvoje likusiems namiškiams.
Praėjusiais metais migrantų perlaidos į Lietuvą siekė maždaug 2,4 proc. šalies BVP ir tai sudarė daugiau nei vieną milijardą eurų. Maždaug tiek pat, kiek paramos per vienerius metus gauname iš Europos Sąjungos fondų.
Tiesa, pastaruoju metu vis daugiau emigrantų lėšas nukreipia ne Lietuvoje likusiems giminaičiams paremti, bet ir nekilnojamo turto įsigijimui gimtinėje. Tai liudija apie vis dar nenutrūkusį ryšį su Lietuva bei tikėtinus planus sugrįžti ateityje.
Emigracijos ekonominė nauda menksta
Pernai iš Lietuvos emigravo maždaug 24 tūkstančiai tautiečių ir daugiau nei trečdalis jų savo būsima gyvenimo vieta pasirinko Jungtinę Karalystę. Toliau sąraše rikiuojasi Vokietija bei Norvegija.
Vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius Jungtinėje Karalystėje šiuo metu siekia daugiau nei 2 tūkst. eurų, panašūs skaičiai ir Vokietijoje. Tuo tarpu Norvegijoje dirbantys asmenys vidutiniškai „į rankas“ gauna kiek daugiau nei 3 tūkst. eurų. Palyginus su Lietuvoje gaunamu vidutiniu atlyginimu, kuris šiuo metu siekia beveik 900 eurų, skirtumas atrodo įspūdingas.
Visgi reiktų nepamiršti, kad šiose šalyse kainos taip pat gerokai didesnės, tad perkamosios galios skirtumas, kuris apima pajamų ir kainų santykį, yra mažesnis, ir atotrūkis nuo Lietuvos kasmet menksta.
Pavyzdžiui, praėjusių metų agentūros „Eurostat“ duomenys rodo, kad faktinis prekių ir paslaugų vartojimas, atsižvelgus į kainų skirtumus, Lietuvoje pasiekė net 90 proc. ES vidurkio. 2010 metais, kai fiksavome didžiausią emigracijos bangą, jis siekė vos 67 proc. Labiausiai lietuvių emigrantų pamėgtose šalyse šis rodiklis yra maždaug trečdaliu didesnis ir, deja, pastaruosius dešimt metų jis beveik neaugo arba net mažėjo.
Taigi, spartus lietuvių perkamosios galios artėjimas link Europos Sąjungos vidurkio menkina emigracijos ekonominę naudą. Kitaip tariant, ekonominė nauda kitose šalyse tampa per maža, kad pilnai atpirktų visą emigracijos kainą. Būtent dėl to matome vis mažiau išvykstančiųjų ir vis daug grįžtančiųjų į Lietuvą.
Tiesa, emigracijos link lietuvius dažnai pastūmėdavo ne tik noras gauti didesnį atlyginimą, bet ir darbo vietų trūkumas. Būtent dėl šios priežasties matėme itin didelį emigracijos šuolį po 2009 metų krizės. Visgi šiuo metu nieko panašaus nėra − darbuotojų skaičius šalyje liepos mėnesio pabaigoje jau didesnis nei buvo kovo 1 d.
Ar žolė kitur žalesnė?
Išvykę tautiečiai neretai pastebi, kad didelę dalį užsienyje uždirbtų pajamų suvalgo itin brangios paslaugų bei būsto nuomos kainos. Dažnai tenka nemažai sumokėti ir už valstybės teikiamas sveikatos apsaugos bei švietimo paslaugas.
Negana to, neigiamas požiūris į imigrantus, ypatingai „Brexit“ išgyvenančioje Jungtinėje Karalystėje, neretai perauga į diskriminaciją ar sukuria socialinius barjerus. Galiausiai, vadinamieji „migrantų tinklai“, jungiantys emigravusius tautiečius tam tikroje šalyje, ne tik skatina atvykti, bet ir atvirkščiai – daliai tautiečių sėkmingai grįžus atgal į Lietuvą skatina juos pasekti tokiu pačiu pavyzdžiu.
Lietuva yra viena iš mažiausiai Covid-19 sukeltos pandemijos paveiktų šalių Europos Sąjungoje, tiek ekonomine, tiek humanitarine prasme. Panašu, kad spartus ekonomikos atsigavimas, neužilgo šalį pasieksiantys Europos Sąjungos milijardai ne tik sulaikys gyventojus nuo emigracijos ateityje, bet ir toliau prisidės prie augančio grįžtančiųjų skaičiaus.
Nuo 2001 metų Lietuva prarado beveik pusę milijono gyventojų, kuriuos susigrąžinti prireiks laiko. Tačiau čia svarbu nepamiršti, kad žolė svetur nėra žalesnė, net jei per tvorą ir atrodo kitaip, ir vis sparčiau augantys grįžtančiųjų lietuvių srautai tai tik patvirtins.
Autorė yra „Swedbank“ ekonomistė.
Kodėl tik pajamos? Iš tiesų jos vis labiau tampa artimesnės Vakarų šalių gyventojų pajamomis.
Tačiau gerb autorei rekomenduočiau pabendrauti su jaunimu, studentais, ir suprasite, kad iš esmės ne pajamos jiems galvoje.
Didelė dalis jų stoja į kovą su nuobodžiai konservatyvia mūsų socialine-kultūrine aplinka, su sovietlmetį primenenčiu pseudopatriotiniu visuomenės daugumos – vyresniųjų kartų mentalitetu. Aktyvieji tai išreiškia per visokias Antifa ir kitokius ne pačios geriausios reputacijos judėjimus ir tikisi sutelkę jėgas pakeisti šalį.
Tuo tarpu pasyvesni, arba pavargę nuo tokių kovų su “naftalinu” tiesiog emigruoja. Tiesiog nori pagyventi liberalesniame pasaulyje.
Tad jei šie veiksniai nesikeis – jaunimas (ypač – išsilavinęs) ir toliau iš Lietuvos emigruos.
Beje, autorei nereiktų pamiršti, kad dabartinė grįžtančiųjų banga buvo susijusi su Covid epidemija ir ribojimų grėsme. Visi veržėsi į Tėvynę šį laikotarpį pralaukti. O kaip bus netrukus – pamatysim.
Be to, nepamirški, kad visuomenė sensta. Ant pesnijos slenksčio pačios skaitlingiausios kartos. O jas reiks išlaikyti. Valstybė neišmintingai praskolinta. Vien šiais metais kaip išaugo skola. Tad kas išleikys didžiulį skaičių pensininkų, kas dengs socialistų išaugintą valstybės skolą? Ar tie jaunuoliai, likę Lietuvoje, ryšis šiai naštai?
Naftalinas? 🙂
Ar ne ,,jūsų kraują siurbiančių” ir komandos ,,Traukitės šalin!” niekaip nevykdančių ,,Praeities šešėlių” Autorius čia rašo?
Okupantų visokių būna – ir svetimas žemes grobiančių, ir savo tėvus bei senelius nuo jų įdirbtos žemės varančių? Toks nesutramdomas noras ant krūvos viršaus užsiropšti ir valdovu pasijusti?
Dėl neišmintingo valstybės praskolinimo pritariu. O dėl šiandieninių finansų dar ir kai ką įtariu.
Tokių kūrinių, Žemyna, aš neskaičiau 🙂 Tad negaliu komentuoti. Tad dėl mano tapatybės – šį kartą šūvis gerokai pro šalį 🙂 Bet nieko – tai nesvarbu.
Nepykite dėl sąvokų. Naftalinas – tai toks cheminis skystis, kurį vyresni žmones anksčiau naudojo kovoje prieš kandis ir pan. Jis turi nemalonų kvapą, tad panaudojus spintoje, juo išteptas paltas dar ilgai jį išlaikydavo.
Naftalinas asocijuojasi su praeitimi, tačiau ne gerąja prasme, o visokių neptrauklių praeities inovacijų likučiam įvardinti. Žinote “radioaktyvus muilas – ir jūsų oda švytės visados” (kažkaip panašiai – reklama ant Smetonos laikų muilo pakuočių). Naftaliną taip pat išrado inovatoriai, kurie manė, kad tai puikus sprendimas. Bet tiek to, palikim ramybėje tą chemiją.
Tačiau, Žemyna, ar Jūs kada pabendraujate su jaunimu? Vienas tūlas garbaus amžiaus mano pažįstamas, didelis Tėvynės patriotas, nežinodamas mano pažiūrų ir manydamas, kad mastau panašiai kaip jis, prašė suorganizuoti susitikimą su studentais, kad galėtų jiems papasakoti apie patriotizmą. Aišku atsisakiau, motyvuodamas kad neturiu tokių galių, jam reiktų kreiptis į Studentų atstovybę ir t.t. Bet aš įsivaizduoju, koks cirkas būtų toks susitikimas. Net nejuokinga. Ir gaila man būtų to žmogaus, kuris liktų tikrai labai nusivylęs ir įsižeidęs.
Daug kartų, Žemyna, kartojau kad yra didžiulė praraja – tiesiog Marianų įduba tarp dabartinio jaunimo ir vyresnių kartų mentalieto. Deja, to suprasti nenorite, ir įsivaiduojate, kad galima tiesiog “peržokti” tą prarąją. Utopija – tai neįmanoma. Tad gal pabandyti eiti diplomatijos keliu? Nesakau, kad reiktų susitapatinti su jaunimu. Tačiau turima didžiulį vyresnių žmonių turtą – didžiulę patirtį, kurio neturi jaunimas, būtų galima panaudoti labai išmintingai. Aš čia “Alke” jau seniai – dabar esu žemaitis, anksčiau “Vilniaus žemaitis”, tad Jūs, Žemyna, pažįstu neblogai. Iš tiesų netgi žinau, kas Jūs esat tikrovėje 🙂 Bet tai nesvarbu. Be to, nežiūrint kad mūsų pažiūros kai kuriais aspektais gerokai skiriasi, bet kai kur sutampa). Man Jūs – pagarbos vertas, aiškią argumentuotą nuomonę turintis žmogus. Vargu ar net sugebėčiau ant Jūsų supykti 🙂 Tačiau, Žemyna, tai nereiškia, kad neturiu teisės išsakyti savo nuomonės ir pastebėjimų. Stengiuosi nemeluoti ir per savo komentarus bandau perteikti savo gana spalvingo ir iššūkių pilno gyvenimo patirtis.
Tad, Žemyna, manau, kad galėtumėt suprasti, kad “primityviuoju keliu” – kurį siūlo urapatriotai ir net redikalesni politikai – jaunimo širdžių nepasieksit. Reikia eiti kompromisų ir diplomatijos keliu. Pirmiausia, suprasti jaunimą. Suprasti, kodėl jam svetima tai, ką vyresni laiko vertybėmis. Jaunimui labai patinka Šimašius – bene labiau nei visi kiti politikai. tad čia pasvarstykit, kodėl? Reikia analizuoti situaciją, o ne galva bandyti pramušti sieną. Jūs, Žemyna, tikrai tai gebat. Bet, deja, dauguma kitų “šiose lankose” sutiktų žmonių manau kad ne.
Gaila, kad čia iš 15min. cituotų pono Š. minčių neskaitėte. Stebiuosi, kad tie žodžiai jam taip lengvai praėjo… Ne kiekvienas girtas sau tai leis. Bet prieš rinkimus gali prisiminti.
Daug dirbu, Žemyna, mažai skaitau, tad pakomentuot negaliu. Kažkaip ši rinkimų kampanija, nors turėtų būti labai įdomi, dėl didelio užimtumo vargu ar suteiks gaimybių atidžiau ją stebėti.
Lietuvos jaunimas, kaip ir visame pasaulyje, yra labai skirtingas. Nevienalytis. Bet iš tamstos tekstų susidaro vaizdas, kad kalbate apie visą Lietuvos jaunimą. Tamstos „jaunimui“ trūksta liberalizmo? Ko konkrečiai: žolės legalizavimo, lytinių iškrypimų didesnio garbinimo-įteisinimo, dar daugiau anglų kalbos ir dar mažiau lietuvių? Mažai kavinių, koncertų, angliško popso per radiją? Pasigedau pastebėjimo, kad daliai jaunimo smegenys jau ne praplautos, o išplautos taip vadinamų vakarietiškų vertybių. Jaunimui smegenis plauna internetas ir ne tik, o vyresniesiems – prievarta įbrukti tolimiausių tautų tikėjimai ir nenuslūgstantis tulpių dvokas (būtent čia tas „naftalinas“, mano nuomone, ir yra). „Jaunimui labai patinka Šimašius“ – jis gali patikti tik daliai jaunimo – „auksiniam jaunimui“ iš turtingų, nežinia kokiu būdu praturtėjusių šeimų, kuriose vienintelė vertybė yra tik pinigai ir tik malonumai. Tokiems tėvynė ten, kur didesni pinigai. Ir nieko daugiau. Dar apie „naftaliną“: yra ne vienas garsus pakankamai jaunas (!) politikierius, užimantis net ir labai aukštas pareigas, bet atsiduodantis naftalinu daug daugiau, nei juo atsiduoda išsilavinusi, blaivaus proto pensininkė. Apie tų jaunų politikierių IQ ar moralę neverta ir kalbėti. Klaidinga skirstyti žmones pagal amžių (kaip ir pagal tautybę, užimamas pareigas ar turto dydį).
+++
Nors, kitą vertus, sveikinu Jūsų optimizmą ir geranoriškumą. Visi pokyčiai prasideda nuo NUOŠIRDAUS TIKĖJIMO. Tuo Jūs, gerb. autore, esat žavinga ir einate teisingu keliu.
Atleiskite už mano išsakytas abejones – jos racionalios. Bet nenorėčiau, kad jos taptų tuo “deguto” šaukštu Jūsų įkvėpime. Tad gal iš tiesų turime vis dažniau kalbėti apie Lietuvą, kaip apie gražų, žalią, technologinių mnstrų dar nepėta sudarkyti kraštą. Augant nuotolinio darbo galimybėms, kodėl šio krašto nepasirinkus gyvenimui (dirbant kad ir Amerikoje)? Tokie laikai ateina, ir tai puiku.
Tad toliau likit optimiste ir atleiskite mano tipo skeptikams (nors perskaitykit ir mūsų mintis – gal ir Jums jos bus naudingos).
Pagarbiai.
O kai buvau jaunas bernužėlis, man visi vyresni taip pat trenkė “naftalinu” ir pagaliau atėjo laikas . Tapau naftalininiu smirdžiumi. Tas pat laukia ir šiuolaikinio jaunimo. Pagyvens “ant savo duonos”- apsiramins.
Būtent.
Beveik visi emigraciją ir imigraciją aptariantys rašytojai net nebando pateikti tų srautų tautinės sudėties. Aišku, kad šventa vieta tuščia nebus, bet ar tie grįžę bus lietuviai ? Tam, kad lietuviai grįžtų, jie turi jaustis šios žemės šeimininkai, paveldėtojai. Iš čia gimusių negalima atimti pilietybės, nebent jie įvykdytų nusikaltimą prieš Lietuvą ar nusikalstų žmoniškumui. Svetimiesiems Lietuvos pilietybę duoti tik išskirtiniais atvejais ir tai turi būti vieša. Ir piliečiai turi turėti ekonomines, politines ir kultūrines laisves, kaip pridera laisviems žmonėms. Dorovinės laisvės turi derėti su mūsų papročiais, o ne su pasaulio marksistų įnoriais. Visas prekinis žemės ūkis turi būti ekologiškas. Kiekviena šeima turi pajėgti pasistatyti namelį, ir be jokių A++. Teisingumo sistemą, paliktą okupanto, turim pertvarkyti, kad siektų tiesos ir teisingumo. Ir, žinoma, čekistai negali būti įslaptinti šimtui metų, o turi būti liustruoti, nes būtent iš to visos mūsų bėdos ir evakuacija tame tarpe.