O. Voverienė. Ar Lietuva taps šiek tiek oresne?

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga prieš ketverius metus į rinkimus žengė, pabrėždama tautinę tapatybę, tautinę kultūrą, šeimos stiprinimą. Jos žmonės aktyviai dalyvavo Žemės referendume ir Talkoje už valstybinę kalbą, kur esminis reikalavimas buvo asmenvardžių Lietuvos piliečių pasuose pirmame puslapyje rašymas lietuviškai.

Programoje buvo pasisakyta už tautų Europą, nacionalinių valstybių stiprinimą, prieš Europos Sąjungos centralizavimą. Šie ir kiti akcentai sudarė nuosaikiai tautiškos jėgos įvaizdį ir daugelį lietuvių ir lojalių Lietuvai kitataučių tai įtikino. Atrodė, ko daugiau ir geriau galėtų norėti lietuvis ir Lietuvos pilietis? Juolab, kad ir pasaulio geopolitikoje tada buvo pradėta sukti kaip tik ta kryptimi.

Rinkimuoe „valstiečiai“, gavę 56 mandatus, prisijungus dar dviem vienmandatininkams, turėjo 58 deputatus Seime. Jie sudarė valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę su socialdemokratais, turėjusiais 19 mandatų. Premjeru tapo „valstiečių“ pasirinkimu Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku „valstietis“ Viktortas Pranckietis. „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ tapo stipriausia parlamentine jėga, valdančiąja partija, o kartu ir lyderiaujančia varžove Lietuvos politiniame lauke. Po rinkimų į istorijos ūkus galutinai ir negrįžtamai nuėjo R. Pakso vadovauta partija „Tvarka ir teisingumas“, iki kritinės ribos sumažintas svetimųjų rusakalbių ir labai mėgstančių kolaboruoti su svetimaisiais mūsiškių „Darbo partijos“ populiarumas, padėtimi sėkmingai pasinaudojo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), vadovaujama agresyvaus ir rėksmingo jos vadovo Valdemaro Tomaševskio. Tačiau politines madas ir toną joms davė daugiausiai mandatų laimėjusi „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“. Atrodė, kad viskas ne taip jau ir blogai, nes svarbiausia – tautiškumo plėtra  ir jo puoselėjimas politinėje dienotvarkėje išliko.

Tačiau naująja valdžia džiaugiamės ir didžiavomės neilgai. Su nerimu stebėjome, kaip jaunas ir energingas kairuolis Tomas Tomilinas, palaikomas lyg ir lietuvaitės Virginijos Vingrienės ir sąrašo lyderio Sauliaus Skvernelio, pamažu, bet užtikrintai ėmė sukti valdžios vairą į gryniausio socializmo praeitį, tik pridengto nauja spalvota begalinio bekraštinio liberalizmo skara. Praktiniame Lietuvos gyvenime prasidėjo įdomūs, Lietuvos istorijoje dar niekada nebuvę bauginantys savivalės reiškiniai. Nežinau ar suderinus su kažkuo, ar ir visiškai nederinus, pasų skyriuose pradėti išrašinėti Lietuvos piliečio pasai, to piliečio pageidaujama kalba pirmajame paso puslapyje.

Socialinių reikalų ministras Linas Kukuraitis paskelbė planą į Lietuvą priimti kuo daugiau migrantų iš trečiųjų šalių, juos išlaikyti, išskirstant po visą Lietuvą. Sužinojusi tokį planą buvau šokiruota, kas čia vyksta mūsų valstybėje? Ar dar esame valstybė, ar tik „palieti barščiai“, kuriuos gali lakti viso pasaulio valkataujantys šunys ir katės? Ką tai reiškia imigrantai iš trečiųjų šalių? Tai reiškia mūsų valstybės socialinių fondų nusiaubimą jų išlaikymui, nes tie migrantai iš trečiųjų šalių dirbti nei nori, nei geba. Naudojant pinigus jų išlaikymui – o jų tai dešimtys tūkstančių – ir toliau skurdinami mūsų pačių žmonės, nors dabartinėje Lietuvoje tebėra ir mažiausi minimalūs darbo atlyginimai ir mažiausios pensijos Europoje. Tai kodėl mūsų valdžia nori būti tokia gera pasaulio klajokliams? Žinoma, ne savo, sprendžiančiųjų tuos klausimus, sąskaita, kurios, tikriausiai neverčia jų pačių skursti, tik mus, pensininkus, grobuoniškai skriaudžia. Dažni atvejai kai tie klajokliai imigrantai dešimtis kartų už mus geriau gyvena. Kam jie mums reikalingi? Kai ir savų bedarbių sočiai turime…

Išeidamas į Amžinybę, vienas iš Kovo 11-osios Lietuvos signatarų ir jos kūrėjų Romualdas Ozolas pranašiškai numatė tokios nei ekonomiškai, nei socialiai subalansuotos Lietuvos, kurioje dabar gyvename, ateitį.

Šiuo metu mūsų tautos svarbiausias uždavinys išlaikyti mūsų tautinę tapatybę. Bet pasirodo, kad dabartinėje Lietuvoje tai yra pats sunkiausias ir sudėtingiausias uždavinys. Senoji karta, kuriai tai buvo svarbu, jau išeina į Amžinybę, o mūsų jaunimui – pasirodo tautiškumas jau nebėra vertybė. Pavienėms asmenybėms iš padorių šeimų – dar taip! Dar vertybė! Bet dominuojančiai daugumai – jau nebe…

Kaip primena straipsnio autorius ta problema civilizuotose šalyse sprendžiama apgalvotai ir atsakingai: pirmiausia – ar tokiems iššūkiams yra paruošta visuomenės sąmonė, po to – ar valstybinės institucijos yra pajėgios dirbti, atsižvelgiant į bendrus tautos tikslus ir valstybės uždavinius, ir ar mums reikia tų imigrantų, ar galime apsieiti ir be jų?

Visuomenės sąmonė piktavalių mūsų valstybės griovėjų, deja, kalbančių lietuviškai, „ yra nuteikta niekinančiai ir tautai, ir tautinei ateičiai: mūsų žemė esanti bloga vieta, ji beveik netinkama gyventi“ (Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje // Lietuvos aidas. – 2018, bal. 17-20).

„Valstybinės institucijos, besirūpinančios kapitalo išvalstybinimu ir išlaisvinimu, veikia gerai, taigi jokių priedermių tautiškumo problemų atžvilgiu neturi?“ (R. Ozolas. Ten pat).

„Tautos tikslas – įstoti į ES ir NATO ir įstojimas buvo manyta  viską išspręs automatiškai“ (R. Ozolas Ten pat). Tačiau tos viltys nepasiteisno.

Šioje triadoje lemiamas vaidmuo tenka visuomeninei sąmonei. „Čia su visa atsakomybe teigiu, – tvirtina autorius, – visuomeninės sąmonės tautiškumo nuostata jau beveik palaužta“ (R. Ozolas Ten pat) – Atskirų asmenų ir jų grupių tautiškumo nuostatos dar nepalaužtos. Tačiau principinė visuomenės sąmonės nuostata jau yra kosmopolitinė. Nieko čia nuostabaus: kiekvienoje epochoje tautos sąmonė yra kitokia. Tą reiškinį Lietuvoje pirmasis pastebėjo rašytojas Justinas Marcinkevičius. Ir jis tai supratęs, kaip visuomeninės raidos objektyvų dėsnį, iš to jokios tragedijos nedarė. Atvirkščiai, optimistiškai pats elgėsi ir kitus mokė taip elgtis, rašydamas: „Didysis globalizacijos ledkalnis neturi sentimentų. Kapitalas neturi tautybės,. Nuosavybė –šventa. Lietuva didelę dalį savo suverenumo jau prarado. Politikai įrodinėja, kad nacionalinių valstybių amžius jau praėjo. Vadinasi, praėjo, dingo jau ir tautos!… Ką gi – mums telieka sunkiausias darbas: įrodyti, kad jie klysta…” (Justinas Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė. – V.,2009. – P. 512)

O visa tai – tik dėl to, kad Lietuvoje atsiranda piktybiškų tautiškumo neigėjų. Jų esama visur, pradedant aukščiausiomis valdžios institucijomis ir baigiant Universitetų katedromis. Tačiau visų pikčiausia ir nuodingiausia tautiškumo naikintoji yra mūsų televizija. Ir iš kur tik ji traukia tokius nuodingus eksponatus mums rodomus, kurie vaipydamiesi, kraipydamiesi, šnypšdami ir cypaudami naikina visa tai, kas lietuviška. Švietimo įstatyme irgi tik figūruoja pilietiškumo, bet ne tautiškumo ugdymo būtinybė.  Jaunam žmogui niekas jau ir nebekalba ir nepaaiškina, kad tautiškumas yra žymiai svarbesnė vertybė už visas Europos ir tarptautines sąjungas. Jos laikinos, o tautiškumas žmogaus gyvenime – amžinas. Jau ir dabar Lietuvoje tebesitęsiantis tūkstančius metų. Taigi, dabarties Lietuvos piliečiui – tautiškumas yra svarbiausia vertybė, o europiškumas – tik antraeilė, nors ir neatskiriama nuo tautiškumo.

Vykdant europines doktrinas nevaržoma,  o dargi net ir skatinama imigracija į Lietuvą. Lietuva tampa visokio plauko imigrantų meka, geriausiu atveju – pereinamais kiemas į sėkmingesnes ekonomiškai Vakarų šalis.

Didėja mūsų praturtėlių darbdavių gobšumas – į atsilaisvinusią darbo vietą jie greičiau priims pigų, tik už vergo atlyginimą dirbantį juodą, raudoną, geltoną, ar kitos spalvos vergą, negu savo tautietį lietuvį., kuriam reikės mokėti atlyginimą šiek tiek didesnį, negu tam spalvotam vergui. Ir niekas tokių gobšuolių nesmerkia nei jų aplinkoje, nei viešojoje erdvėje, nevadina jų nei tautos nutautintojais, nei valstybės išdavikais. O mes patys, intelektualai, tai stebime, matome, širdyje piktinamės, bet … ir nuolankiai tylime…, kai tauta tų gobšuolių yra išvietinama įvairiausiomis formomis; skatinama emigracija, veikia užsieniečių vergų supirkinėjimo biurai, parduodama žemė užsieniečiams, nuomojami bankai, ir mūsų žmonelių uždirbti pinigėliai išvežami į užsienius. Dauguma Lietuvoje liekančiųjų – seni ir neįgalūs, reikalingi globos ir paramos. O mūsiškiai jaunieji užsieniuose gimdo ir augina juodnugariškąsias darbo jėgas ten klestinčiam kapitalui.

Lietuva dėl nežabojamos ir netinkamos tautinių mažumų politikos tampa multikultūrine daugiakalbe valstybe. Vien tik lenkiškų mokyklų Lietuvoje per 80, tuo tarpu, kai JAV, kur gyvena dešimtis kartų daugiau lenkų, nėra nei vienos lenkiškos mokyklos. O mes tarsi būtume didžiausi turtuoliai visame pasaulyje, turintys nuosavas aukso kasyklas, tas lenkiškas mokyklas finansuojame, skriausdami savo žmones, ypač, visus dabartinius turtus uždirbusius pensininkus. Versdami juos didžiausiais skurdžiais visoje Europoje. Latviai dešimtis kartų geriau tvarkosi negu mes, panaikinę visas tautinių bendruomenių privilegijas ir mokyklas, ypač tų, kurie turi savo tėvynines valstybes. Kodėl tingime aplankyti latvius ir iš jų pasimokyti tautinės išminties? Gal čia kita bėda – turime tik netinkamus žmones, atsakingus už tautinių bendruomenių kuravimą, kurie tik ir stengiasi visokiausiais būdais nuskriausti istorinę etninę tautą? Kodėl Lietuvos piliečiai apie tai tyli? Kai turėtų rėkte rėkti…

Jau trisdešimt metų, kai esame laisva ir nepriklausoma valstybė, bet vis dar stovime kryžkelėje, neišbrendame iš sovietinio mentaliteto balos ir negebame kurti rimtos lietuviškos politikos, tarytum kažko bijotume, kad kažkam neįtiksime, arba kažkas mus nubaus. O žvelgdamas į vyresniųjų bejėgiškumą, jaunimas  yra sutrikęs ir pasimetęs, nesuvokia, ko tie seneliai valdžioje vis dar krūpčioja.

Kalbant su jaunimu, atrodo, kad jie mokėtų ir norėtų gyventi gražioje, stiprioje, protingoje ir teisingoje Lietuvoje, patys norėtų kurti ją ir ja didžiuotis. Tik kad ji, Lietuva nors kiek būtų tautiškai oresnė, pati save gerbtų ir geopolitinėje erdvėje elgtųsi taip, kaip elgėsi mūsų protėviai, kurdami Lietuvą orią ir garbingą.