Vilniuje gyvenančiai Indrei Sakaitienei (33 m.) prieš septynerius metus buvo nustatyta medicinai neįveikiama lėtinė Bechterevo liga.
Kentusi didelius skausmus, negalėjusi normaliai vaikščioti, moteris ėmė ieškoti būdų kaip gali padėti sau pati. Susitikusi su K. Vaištariene ir gavusi padrąsinimų bei įkvėpimų, Indrė nusprendė juos išbandyti. Facebook grupėje „30 dienų iššūkis“ dalyvaujanti moteris sutiko pasidalinti savo patirtimi.
Lėtinė liga – gyvenimo būdo rezultatas
Žmogui liga nenukrenta iš dangaus, ji ateina kaip atlygis. Nuo pat paauglystės nerodžiau savo kūnui jokios pagarbos ir jokios meilės. Noras tapti manekene ir kūną pritaikyti prie tų dienų reikalavimų vertė mane badauti po kelias dienas, valgyti labai mažais kiekiais. Studijų metais dėl didžiulio streso ir noro pabėgti nuo prastų savo pasirinkimų dideliais kiekiais vartojau alkoholį, surūkiau nesuskaičiuojamą kiekį cigarečių. Po to sekė psichologinė įtampa ir stresas darbe. Valgydavau ką spėdavau, ypač saldumynus. Gimus sūnui jie suteikdavo jėgų po bemiegių naktų. Taigi 10 metų aš savo kūną išnaudojau visais įmanomais būdais ir nei karto, nei vieno kartelio jam už tai nepadėkojau nei žodžiais, nei veiksmais.
Diagnozė – neišgydoma, vaistais kontroliuojama liga
Tuo metu man buvo 26 metai. Neilgai trukus po pirmojo sūnaus gimimo išgirdau diagnozę: bechterevo liga neišgydoma, kontroliuojama tik didelėmis vaiztų dozėmis. Didžiulius skausmus numalšindavo tik kelios tabletės nuskausminamųjų. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad dabar mano gyvenimas bus nuolatiniai apsilankymai pas gydytojus, ligoninės, vaistų vartojimas. Taip pat supratau, jog skiriami vaistai turi ir šalutinius poveikius, kurie dar labiau žaloja kūną. Apie antrą vaikelį bijojau pagalvoti, kai gerdavau tokius vaistų kiekius. Jei, geriausiu atveju, mano liga pasiektų remisijos stadiją ir gydytojai man leistų pastoti, kada vaistai išsivalys iš mano kūno? Ir ar apskritai išsivalys? Taip pat labai norėjau būti geriausia žmona, geriausia mama savo sūnums. Šios priežastys suteikė man jėgų sekti K. Vaištarienės patarimais ir visas 10 dienų iš eilės nepasiduoti, nepalūžti. Tiesiog žinojau: arba grikiai, arba sauja vaistų.
Sprendimas grikiauti atrodė beprotiškas
Artimiesiems mano liga buvo didžiulis šokas, nes niekas iš giminių tokia liga ir, apskritai, jokia sąnarių liga niekada nesirgo. Todėl sprendimas mesti vaistus ir pradėti gydytis 10 dienų valgant kruopas kitiems atrodė tikrai keistas ir gal net beprotiškas. Per tas 10 dienų numečiau 8 kg. Aplinkiniai ėmė svarstyti ar nesergu mirtina liga. Artimiesiems buvo labai neramu. Bet pirmą kartą gyvenime aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai, kad tai man padės. Ta tvirtybė buvo mano kalboje, mano žvilgsnyje. Todėl šeimai beliko susitaikyti ir jie niekada nekritikavo mano sprendimų.
Džiuginantys rezultatai po 10 dienų grikių pasninko
Mane K. Vaištarienė perspėjo, kad visiškai išgyti pasilaikius šio pasninko vieną kartą tikrai nepavyks. Bet jis vis tiek man davė labai daug. Pirmiausia dingo dalis skausmų. Mane visą gyvenimą kankino spuoguota veido, nugaros oda, bet pasninkui įpusėjus, oda pasikeitė neatpažįstamai. Dingo visi spuogai, oda pasidarė lygi, tokia elastinga, švytinti. Turėjau papildomų kilogramų, jausdavau sunkumo jausmą, stipriai prakaituodavau. Po pasninko atsirado lengvumas. Atrodo, net pasidarė lengviau kvėpuoti. Pradėjau labiau jausti savo kūną, sustiprėjo visos juslės. Suvokiau, koks stebuklas yra mano kūnas, kokius neįtikėtinus dalykus jis gali daryti, kai jam niekas netrukdo. Atsirado pasitikėjimas savimi ir didžiulė motyvacija judėti pirmyn, domėtis daugiau apie sveiką gyvenimo būdą, apie ilgaamžiškumo paslaptis.
Natūralūs būdai, mitybos pokyčiai ir požiūrio keitimas padėjo užmigyti ligą
Po 20 dienų bandžiau vėl laikytis grikių pasninko, bet ištvėriau tik 5 dienas. Nepajėgiau pasirūpinti sūnumi, buities darbais, tiesiog fiziškai neturėjau jėgų. Tuomet atradau akupunktūrą ir dėles. Šie du gydymo būdai per du metus visiškai užmigdė ligą. Labai lengvai pastojau ir pagimdžiau sveiką antrą sūnelį, jį maitinau 1,5 metų ir liga negrįžo. Aišku, tuo pačiu metu maitinausi tik vegetariškai, kartais net žaliavalgiškai. Stengiausi kuo daugiau judėti, bėgiodavau arba greit vaikščiodavau, darydavau mankštas, tempimo pratimus ir kitaip stiprinau kūną.
Taip pat supratau, kad mūsų mintys, požiūris į gyvenimą, aplinkinius bei save labai svarbus. Pradėjau stebėti savo mintis, jausmus, reakcijas į skirtingus nutikimus. Supratau, kad buvau pikta, pavydi, labai bijojau ateities ir pokyčių. Tai pakeisti man sunkiausia.
Pas gydytojus nesilanko
Pas reumatologe jau labai seniai nebuvau. Kartą per metus pasidarau išsamų kraujo tyrimą, visi rodikliai normose, jokių skausmų nejaučiu, ramiai gyvenu toliau. Gydytojai tokiu atveju sako, jog liga pasiekė remisiją. Aš ir nesakau, kad pasveikau, nes tai nepagydoma liga, net nesakau, kad ją nugalėjau, nes mes nekovojom. Tai buvo labai aiški kūno siųsta žinutė man apie mano elgesį. Aš elgesį pakeičiau, kūnas ligą užmigdė.
Lėtinėmis, sunkiomis ligomis žmogus suserga ne per vieną dieną ir manau ne per vienerius metus. Tai yra ilgalaikio, įvairiausiais būdais savęs žalojimo pasekmė. Todėl ir gydymas užtrunka ne vieną dieną. Aš taip pat sveikatą susigrąžinau tik per du metus taikydama kelis gydymo būdus. Taip, būdai iš pirmo žvilgsnio yra paprasti, bet ir jie reikalauja kantrybės, žinių, pasiruošimo ir sugebėjimo išgirsti kūno siunčiamus signalus.
Liga – ne pretekstas nuleisti rankas
Sveiku kūnu rūpintis yra žymiai lengviau nei atstatyti jau sergantį. Todėl linkiu neprarasti noro ir motyvacijos savo kūnu rūpintis nuolat. Gal tie grikiai virti vandenyje ir nėra labai skanus maistas, bet tokiu būdu padėkojame, pagerbiame, atiduodame duoklę, atsiprašome savo kūno už kartais nelabai tinkamą jo priežiūrą ar kritiką. Jei vis dėlto užklupo liga, tai ne pasaulio pabaiga ir ne pretekstas nuleisti rankas ir savęs gailėtis. Žmogaus kūnas gali neįtikėtinus dalykus, tiesiog reikia žinių ir tvirto tikėjimo.
