Š. Valentinavičius. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius – lietuvių gramatikos specialistas?

Kaip gerai, kad yra išmanusis internetas. Tik jo dėka (tikiuosi, kad ir kiti internautai) turėjo išskirtinę progą praplėsti lietuvių gramatikos žinias, perskaitę 2020 m. gegužės mėn. 28 d. delfi.lt išspausdintą Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus straipsnį  „Tarp politikos ir gramatikos“. Jau pirmose rašinio eilutėse autorius tvirtina, kad „yra žinoma ir civilizacijų gramatika, kuri padeda suprasti civilizacijų vidines struktūras“. Po tokių žodžių puoliau į paieškas: kas gi ta iki šiol negirdėta, neregėta „civilizacijų gramatika“. Kiek leido interneto galimybės, peržiūrėjau visų garsių Lietuvos kalbininkų mokslinius straipsnius. Ir nuliūdau – anei vienas apie tokios gramatikos egzistavimą net neužsimena.

Apie „analų“ mokyklą

Ne veltui sakoma, kad internetas – visagalis. Vikipedijoje radau anotaciją apie knygą „Civilizacijų gramatika“ ir kad esanti negirdėtu pavadinimu Analų mokykla – istoriografinė XX amžiaus prancūzų istorikų mokykla. Anotacijoje perskaičiau, kad knygos autorius Fernandas Braudelis (Fernand Broudel) neturi jokio ryšio su gramatika. Nes „Civilizacijų gramatika“ skirta kaip įvadas į istorijos dėstymą vidurinėje mokykloje. Anot anotacijos, knygoje „Civilizacijų gramatika“ aprašomos Fernando Braudelio idėjos, kuriomis remdamasis jis siekia pertvarkyti istorijos mokymą. Deja, nesėkmingai, nes dėl radikalaus požiūrio į istorijos dėstymą, „buvo išstumtas iš Prancūzijos kolegijos Agregacijos komisijos prezidento pareigų“. Fernandas Braudelis Sorbonos universitete siekė gauti profesoriaus vardą. Tačiau universiteto akademikai nepriėmė jo istorijos mokslo sampratos. Tad kokio lygio ir kokios pakraipos knyga „Civilizacijų gramatika“ belieka tik mums paties spręsti.

Ministras savo publikacijoje daro ryžtingą išvadą: jeigu toks mokslininkas – istorikas teigia esant „civilizacijos gramatikai“, tai „matyt, galima teigti, jog egzistuoja ir politinė gramatika, apibrėžianti tam tikrus dėsnius ir taisykles politinio veikimo lauke“. Toks teiginys labai keistai nuskamba, nes čia pat ministras paaiškina „gramatikos“ žodžio reikšmę taip, kaip rašoma visuose vadovėliuose: „Gramatika, kaip žinia, yra filologijos dalis, tirianti žodžių sandarą ir rašybą“. Argi kas nors gali su šiuo apibrėžimui nesutikti?  Arba kas nors gali paneigti, kad nei vienoje pasaulio valstybėje nesurasime kalbotyros specialistų įrodžiusių, ar šiuo metu įrodinėjančių, kad yra atskira gramatikos rūšis –  politinė gramatika. Jeigu straipsnio autorius turi žinių bei žino, kad tokia gramatikos rūšis egzistuoja, vertėtų nedelsiant paskelbti pasaulio mokslinės literatūros leidiniuose, ir tai padarytų perversmą visame gramatikos moksle.

Kas iš gramatikos daro politiką?

Kaip galima suvokti iš „neginčytino“ teiginio „matyt, galima teigti…“ gerbiamas užsienio reikalų ministras irgi neginčytinai tvirtina, kad mūsuose esama tokių, kurie iš gramatikos nori padaryti politiką. Ir politiką daro tie, kurie yra LR Seime. Čia straipsnio autorius mini taip elgiantis A. Kubilių, kuris dar 2010 metais, pasiūlęs įstatymo projektą dėl asmenvardžių rašybos. Taigi, ir vėl kaltas A. Kubilius? Tačiau šį kartą, drįstu galvoti, ne dėl atimtų pensijų ir sumažintų atlyginimų siaučiant pasaulinei ekonomikos krizei, o dėl to, kad laikosi LR Konstitucijos nuostatos: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.)? Tai kame įžvelgiamas politikavimas? Pagal straipsnio autorių tai „buvo laikomas diplomatiniu akibrokštu ir įžeidimu draugiškos šalies vadovui“, (tuo Lietuvoje su vizitu lankėsi Lenkijos Prezidentas Lechas Kačynskis – aut. pastaba.)

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“ (1999-10-21 d. nutarimas). Sekant geležine ministro logika, tai ir Konstitucinis Teismas politikuoja? Lietuvių kalbos specialistų sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu 2015 m. papildomai išaiškino: Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos sprendimai). Tai ir šitos institucijos politikuoja?

Taigi, kas užsiima politika? Ar tuometis Lietuvos Vyriausybės premjeras, ar ilgametis Užsienio reikalų ministras, reikalaudamas nesilaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos? Tuo pačiu neaišku, kieno interesus atstovauja Užsienio reikalų ministras: Lietuvos ar Lenkijos. „Respublika“ (2019m. Nr.26, 6p.) rašo esą neramu dėl to, kad Lenkija tebenaudoja ultimatyvų toną, spaudimą dėl „trijų raidžių“ įvedimo į mūsų raidyną. Juk ministras viešai reikalauja pakeisti lietuvių kalbos abėcėlę, ją papildant trimis raidėmis: Q q,W w, X x.

Straipsnio autorius savo teiginius grindžia 2006 m. išleista „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ ir pabrėžia: „labai aiškiai galime perskaityti, kad „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w, X x…“ Taip kad jokios šventvagystės!“. Neginčytina citata. Išskyrus tai,  ko autorius linkęs nepamatyti. O būtent labai reikšmingo žodelyčio „dar“, nešančio esminį krūvį „dar pavartojamos raidės: Q q, W w, X x“ (paryškinta – aut.).

Ministras remiasi ir kalbininko docento Antano Smetonos nuomone. Kuo ypatinga ir svari  A. Smetonos nuomonė apie „trijų raidžių“ būtinumą įrašyti lietuvių kalbos raidyne? Nagi tuo, kad A. Smetona teigia nesuvokiantis „kalbos gynėjų“ ir „talkininkų“ logikos – pasams vienokios rašybos taisyklės, o kitur kitokios“ (A. Smetona. Ona Kareninienė – kvaila, bet užtat lietuviška www.DELFI.lt 2016 m. vasario 23 d.). Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Gerbiamas politikas, daug metų dirbantis Užsienio reikalų ministru kaip dideliu autoritetu remiasi nuomone žmogaus, nesuvokiančio ir nenorinčio suvokti kitų kalbininkų logikos ir teiginių.

Kad A. Smetona nepasižymi bent mažiausia pagarba nusipelniusiems, gerbiamiems lietuvių kalbininkams apie tai su širdgėla rašo A. Piročkinas: „Nuo bravūros iki arogancijos vienas žingsnelis. Atsakymas A. Smetonai“ (www.DELFI.lt. 2015 m. lapkričio mėn. 13 d.): „Pradėjus skaityti A. Smetonos filipiką, iš karto rodėsi, jog jo rašymo manierą tiktų vadinti bravūra. Tačiau juo toliau skaičiau, juo labiau piršosi nuomonė, jog tai arogancijos išraiška, ryškėjo kitų niekinimas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas. Autorius nesiteikė pateikti nė vieno argumento, kuriais įrodinėjo būtinumą lietuvinti svetimvardžius jo mokytojai profesoriai, habil. daktarai Vincas Urbutis, Vitas Labutis ir Aldona Paulauskienė… Tuos jų argumentus jis paneigė retoriniu klausimu: „… kas pasakė, kad ir mokytojai negali nusišnekėti“.

Pataikauja lenkakalbiams rinkėjams?

Sofistikos bei retorikos ministro straipsnyje tiek daug, kad skaitytojas gali susipainioti, ko siekia autorius. Kaip nekeista, sovietinės okupacijos metais buvęs aukšto rango komjaunimo lyderis giria „kraugerio Antano Smetonos laikus: „Net prieškarinėje Lietuvoje veikęs 1938 metų pavardžių įstatymas buvo laisvesnis, nes leido rašyti pavardes taip, kaip savo kalba jas rašytų pavardės turėtojas“.

Dabar, artėjant LR Seimo rinkimams, vėl į „madą“ ateina sąmokslo teorijos. Gal tam, kad išryškintų valdančiosios daugumos tariamai gerus darbus ir gautų daugiau balsų rinkimuose? Tai šimtų policijos ir STT agentų kratos visoje valstybėje, garsiai „ištriūbinti“ 400.000 eurų poėmiai, nors surakintomis rankomis „kyšininkas“ teigia, kad namuose buvo tik 10.000 eurų… Vėl padidintas policijos aktyvumas ten, kur tikrai nebūtina (primenantis liūdnai pagarsėjusią „Molotkovo su policijos automatu“ pabėgimą, valstiečių – žaliųjų partijos ir LLRA koalicijos narės Vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašūnienės užsidegimas steigti „ypatingos“ paskirties policijos kolegiją. Tad kas gali paneigti, kad ir šis Užsienio reikalų ministro rašinys nesusijęs su artėjančiais rinkimais, siekiant palaikyti LDDP padalinį ir gauti daugiau lenkiškai bei rusiškai kalbančiųjų balsų? Juk „Bebrų“ partija irgi šitos koalicijos partneris, o jos aktyvūs nariai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė (kaip ir L. Linkevičius, buvę TSKP – LKP nariai sovietinės okupacijos metais – aut. pastaba) prieš kurį laiką pateikė LR Seimui savo projektą, kurį priėmus būtų tariamai patenkinamos tam tikrų lenkų grupuočių pretenzijos dokumentaliai įtvirtinti Lietuvoje „lenkybės pliacuvką“ (placowka polskosci), karišku terminu tariant, ilgalaikę atsparos ugniavietę, lenkiškumo „dotą“ (A. Piročkinas, ten pat – www.DELFI.lt. 2015 m. lapkričio mėn. 13 d.).

Autoriu yra žurnalistas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys.