Birželio 3 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija užregistravo Seimo nutarimo „Dėl 2022 metų paskelbimo Lietuvos karaimų metais“ projektą Nr. XIIIP-4926. Dokumente Komisija siūlo įvertinti tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos istorijos ir kultūros dalis ir, pažymint Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022 metus paskelbti Lietuvos karaimų metais.
Kultūriniai karaimų ypatumai, kalba, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas tebėra gyvi ir sudaro Lietuvos karaimų kultūros pamatą, kaimiškos tapatybės esmę. Nepaisant ypač mažo dabartinės Lietuvos karaimų bendruomenės skaitlingumo (iš viso apie 230 asmenų), ji sugebėjo iki šiol išsaugoti tas pačias protėvių per 600 metų puoselėtas išskirtines vertybes. Karaimų išskirtinumas turi ypatingą vertę bendros
Lietuvos kultūros kontekste, nes tik Lietuvoje (ir daugiau niekur pasaulyje) dar tebevartojama karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų kipčiakų kalbų šeimai, yra išlikę folkloro, tebevartojamos karaimiškos patarlės ir idiomos. Deja, pasaulyje vykstantys globaliniai procesai neišvengiamai užgožia negausių tautinių grupių pastangas išsaugoti savo išskirtinumą ir savitumą.
Komisija, suprasdama būtinybę išsaugoti ir visuomenei parodyti svarbiausias karaimų kultūros savybes, jas įprasminti, nutarimo projekte siūlo 2022 metus paskelbti Lietuvos karaimų metais ir įpareigoti Vyriausybę iki 2021 m. spalio 1 d. parengti Lietuvos karaimų metų programą.
Šis istatymas būtų labai idėntiškas LEPSUSAS, kurį 1933 metais lietuvos istorikai, vos nepadarė, (AČIŪ ISTORIKUI JONINUI!) norėdami sudievinti Vytautą! Kuo tai baigėsi, skaitykite mūsų poligloto proistoriko Česlovo Gedgaudo knygoje “MŪSŲ PRAEITIES BEJEŠKANT” psl, 5 ! AMEN!
Tiek Vytautą, tiek Smetoną yra būtina Lietuvos istorijoje ir jaunimo sąmonėje statyti į amžino priešo – Lenkijos tarnų gretas ir kuo greičiau. Tegul jie eina užmarštin, kaip lietuvybei garbės nedarę.
Beje, ir Alkui.lt nepakenktų tas istorikų Jonyno ir Gedgaudo mintis priešinantis dėl Vytauto sudievinimo papublikuoti iš naujo savo portale.
Lietuva yra atsakinga ir už kitų jos gyventojų paveldus. Tai visų pirma būtų gyventojų save vadinančių ‘tūteišais’ kalbinio paveldo išsaugojimas. Atsižveliant į tai, kad jų vaikai nuo Stalino laikų mokyklose mokomi ne gimtąja, ne valstybine, o užsienine lenkų kalba. Taip ‚tūteišių‘ gimtoji kalba, įgavusi tarsi niekinamąjį pavadinimą ‘poprostū’, yra staliniškai naikinama iki šiol. Taigi stalinizmo palikimas nesiderina demokratinėje šalyje.
Vengrų kalboje ‘tūteišo’ pavadinimas žodžiu “tot-‘ yra žinomas nuo 13 amž. vidurio ir yra nors ir pakitęs, bet išsaugotas iki šiol. Taip vengrai seniau vadino slovakus. Vengrų ‘tot-‘ (‘o” ilgas) kalbinnkų yra laikomas iš lietuvių (baltų) skolintu pavadinimu, kurio indoeropietiška dvigarsė šaknis skambėjusi ‘teut-/taut-‘. Vokiečių kalboje ji išvirto į ‘oi-‘ žodyje ‘doič-‘. Todėl pavadinimo ‘tūteišas’ kildinimas iš slavų tūt – ‘čia’ nėra toks paprastas. Tokiu atveju čekų pavadinimas analogiškai pagal semantiką vestinas iš liet. ‘čia’, sūduvių – iš slav. siuda – ‘čia’ ir t.t. ir pan.
Taigi skelbti 2023 metus ‘tūteišių’ metais argumentų nestigtų, darbo – taipogi.
„Po prostu” vaikystėje aplink save girdėjau. „Po prostu” ir „tuteiszy” – tai paprastų žmonių, nenorėjusių būti įvelti į tai, kas čia tarpukariu, karo ir pokario metais vyko, atsikalbinėjimas, turėjęs jiems suteikti saugumo. Kaip moku, taip šoku, juk mes ne grafai; kaip moku, taip savo aplinkos kalba kalbu – kad tik juos su ta politika ir karais paliktų ramybėje, jų į tai neveltų, leistų savo duona kasdiene rūpintis. (O bažnyčia tarnavo ne tiek Dievui, Jo Tiesų skleidimui, kiek jų tramdymo priemone.)
Kadangi mokyklos, gimnazijos ne prasčiokams (juolab nutautintiems) buvo skirtos, o prasčiokai ponų kalbos būdavo tik tiek pamokomi, kad maldaknygėje kelias svarbiausias maldas susirastų ir jas paslebizavoti pramoktų.
Tokiam išsilavinimo lygiui reikėjo apibūdinimo, kurį įv administratoriai savo „gyvojo inventoriaus” registracijos knygose pažymėtų. Tuo pavadinimu jų kalbos mokėjimo lygis atskirtas nuo gimnazistų, o juolab nuo aukštuomenės, nuo jos kalbos juvelyrų lygio.
Palyginkime: простолюдины – простой люд – lud prosty – prasčiokаi. – Kaip nuo laikų, kai vieni kitus keitę slavakalbiai į šių žemių genčių gyvenimą įsimaišė, jų administratorius, ponus juos vadinant girdėjo, tą ir kartojo.
Taip save apibūdindami, okupuotieji vietiniai gyventojai parodydavo savo nusižeminimą, kad pripažįsta jų valdžią, nedrįsta lygintis su tikrais ponais, kurie yra gryni lenkai, iš Lenkijos – mes tuteiši, mes kalbame po prostu, kepures nusivožę, galvas nulenkę, nebauskite, nežudykite, vielmožny panie.
Tačiau ir apačiose, kasdieniuose santykiuose visokių pasitaiko – kaip ir politikoje bei karjeroje. Tie, kieno genuose noras ant krūvos viršūnės visom turimom kojom ropoti, tie „nepastebi” savo sveiko – neperdirbo, nelopyto – pavardės kamieno, jo skambesio, išvertę akis karštai aiškino ir tebeaiškina esą „lenkai”, todėl „panai”. Toks aiškinimas daug ką apie žmogų pasako…
Bolševikams buvo labai naudinga kuo ilgiau išlaikyti Vilniaus apskrityje „lenkus”, palaikyti tarpusavio priešpriešą ir kurstyti. Juos, jų kitoniškumą NAUDOJO kaip papildomą įrankį lietuvius „po šluota” pakišant. Tam ir buvo skirtos lenkakalbės mokyklos – kad priešprieša nuolat rusentų, kad augintų vis naujas lietuvių tautos priešų kartas (a la, galvokit, durneliai, kad mes jus, klapčiukus, iš tiesų lenkais laikome). Ir nuo Sąjūdžio laikų jie būtent tam naudojami*, toliau kurstomi. O mes, tiksliau – mūsų nulėpausiai, gudriais save laikantys „politikai” jų lenkinimui dar ir biudžeto lėšų skiriame, bendrą švietimo ir lavinimo lygį smukdydami (toks jų kvailumas – irgi pliusas Kremliui!).
Jau lyg ir turėjo pakakti laiko pasveikti nuo Sąjūdžio laikų euforijos, kai buvo patikėta, kad lenkai jau pasikeitė, jog „nesavanaudiškai” čia vis savo paslaugas siūlo, nes patyrė tą patį, ką ir mes… (lygiai tiek pat „nesavanaudiškai” padėjo, kaip ir rusai nuo vokiečių „vadavo” – tų pačių šaknų „pagalba”)
————————————-
* Bet nesupranta, arba naiviai tikisi ŠĮ kartą jau patys rusus apkvailinti. „Didieji” PL „politikai” galvoja, jog su ES užnugaryje jiems tai pavyks… PL net neįtaria, kad iš Kremliaus mūsų tuteiši daug stipriau vadeliojami, ir daug daugiau jų nuotolinių darbuotojų šioje teritorijoje darbuojasi, negu jie mano. Taigi, ta varna net ir gudriai lenkų lapei gali sūrį iš nasrų ištraukti. Nes ES Lenkijai draugiškų jausmų tikrai nepuoselėja.