Paveldosaugininkus pastaruoju metu neramina vis pasitaikantys ugnies kūrenimai ant dubenuotųjų akmenų, kurių daugelis yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Visi jie – mūsų kultūros paveldas, bylojantis apie tose vietose buvusias pagoniškas šventvietes. „Vaizdinys, kad dubenuotieji akmenys yra senovės aukurai, yra klaidingas, bet labai gajus. Akivaizdu, kad kažkur švietime buvo padaryta didžiulė spraga, jog toks vaizdinys įsišaknijo“, – sakė Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vedėja Donata Armanavičienė.
Pasak jos, su tokiais vandalais jau daugelį metų kovoja Gražutės regioninio parko Zarasų rajone darbuotojai. Kiek berašo informaciniuose stenduose, vietinėje spaudoje, feisbuko paskyroje, prašydami nekūrenti ugnies ant Lūžų dubenuotojo akmens, vis randa akmenį apdegintą. Lūžų akmuo stūkso į Kultūros vertybių registrą įrašytoje Lūžų senovės kulto vietoje, Antalieptės apylinkėse. Panašu, kaip taip elgiasi save laikantys senovės baltų tikėjimo tęsėjai. Apmaudu, kad jie nelabai susipažinę su tokių apeigų papročiais.
Šventvietės išniekinimas
Yra duomenų, kad ši Šavašos slėnyje esanti senovės lietuvių šventykla gyvavo iki XV-XVII a. Būtent iš šios šventyklos išlikęs ir Lūžų akmuo su dubeniu. Ugnis čia degdavo dar apie 200 metų įvedus krikščionybę. Tačiau kuriama ji buvo ne ant dubenuotojo akmens, o šalia įrengtame aukure. Daryti archeologiniai tyrimai patvirtino, kad Lūžų akmuo stovi kadaise iškastos duobės pakraštyje. Duobės dugnas buvo išgrįstas to paties akmens nuoskaldomis. Būtent tokiose duobėse ir rusendavo aukurai.
Kaip teigė šį akmenį restauravęs archeologas, profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius, ugnies kūrenimas akmenį labai gadina. „Atsiranda ertmės, akmuo skilinėja. Įtrūkimai didėja ir žiemą skverbiantis vandeniui, ledui. Po to daug rūpesčių iškyla mėginant tokius sužalotus akmenis išsaugoti, ertmes užpildyti apsauginėmis priemonėmis, – pasakojo archeologas. – Ugnies kūrenimas Lūžų akmeniui tiesiog pragaištingas. Akmuo buvo taip išdegintas, pilnas įtrūkimų, kad dubenyje vanduo negalėdavo užsibūti, visas per įtrūkimus išbėgdavo. Pernai bandėme glaistyti, restauruoti. Atrodo, kad pasisekė įtrūkimus užgydyti. Jei vėl kūrentojai nesugrįš. Blogiausia, kad tokie atvejai plinta kaip liga. Susidaro įspūdis, kad įrengtų informacinių stendų jie net neskaito. Prie Lūžų akmens su Gražutės regioninio parko darbuotojais pastatėm stendus, bet vis rasdavome sunaikintus, vos ne kas savaitę reikėjo vis naujus vežti.“
Klaidinantys pavyzdžiai – net per televiziją
Pasak archeologo, dubenuotieji akmenys būdingi išskirtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai – paplitę Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, bet niekada neperžengė Livonijos sienos, išskyrus kelis atvejus Latvijos pasienyje su Lietuva. „Tiksliai nepamenu, kada buvo užfiksuotas pirmasis ugnies deginimo ant dubenuotojo akmens atvejis. Turbūt pirmasis tai pradėjo viešinti Vidmantas Balkūnas. Rašė apie tai ir Denisas Nikitenka. Matyt, taip besielgiantys neskaito. Liūdniausia, kad yra ir išsilavinusių žmonių, kurie rodo tokį prastą pavyzdį. Kai per televiziją pamatai, kad ugnis ant akmens užkuriama ir Prezidentei dalyvaujant, tai belieka tik už galvos susiimti“, – sakė V. Vaitkevičius. Jis apgailestaudamas prisiminė „Lietuvos televizijos“ dokumentinę apybraižą, skirtą Vydūno 150-osioms gimimo metinėms (2018 m.). „Filme „Išminties mylėtojas“ ant šventojo Rambyno akmens nors ir ne malkos buvo uždegtos, o žolės, bet vis tiek – ant akmens, ko negalima daryti. Tai ne tik kenkia akmeniui, bet ir platina klaidingą vaizdinį“, – sakė V. Vaitkevičius. Archeologas ir pats asmeniškai, ir kartu su kolegomis iš VšĮ „Prigimtinės kultūros institutas“ rūpinosi sužaloto Rambyno šventojo akmens išsaugojimu ir restauravimu.
Rambyno akmeniui teko uždėti „kepurę“
Rambyno švenvietė, pasak V. Vaitkevičiaus, matė daug ką. „Kai 1811 metais vokietis malūnininkas iš Bardėnų šį akmenį suskaldė, brangindami net jo skelveldras, žmonės išsinešiojo po namus. Didelę akmens dalį, padėję į namo pamatą, išsaugojo aušrininko Martyno Jankaus tėvai, – pasakojo V. Vaitkevičius. – Namui sudegus M. Jankus 1928 metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, apskaldytą akmenį užkėlė ant Rambyno aukuro-židinio. Siekiant sustiprinti įspūdį, ant akmens tada buvo iškalti Gediminaičių stulpai. 1939 metais, Klaipėdos kraštą okupavus hitlerininkams, nacionalsocialistai akmenį nuritino į paupį. 1975 metais du jaunuoliai akmenį surado, atgabeno ant kalno. Tačiau partiniai veikėjai vėl nuvertė žemyn. Ir tik 1988 metais šventakmenis sugrįžo ant Rambyno“.
2017 metų rugpjūtį pastebėta, kad M. Jankaus išsaugotas šventakmenis sužalotas ugnimi: raudonas granitas giliai sueižėjęs nuo nežinoma ranka ant akmens užkurto laužo. Artėjant žiemai ir baiminantis, kad svyruojant temperatūrai į akmens plyšius patekęs vanduo jo galutinai nesuskaldytų, imtasi gelbėjimo darbų, kuriuos inicijavo ir finansavo VšĮ „Prigimtinės kultūros institutas“. Skalūnine derva buvo užpildytos atsiradusios ertmės, akmuo padengtas apsauginiu sluoksniu, padaryta gipsinė viršaus atlieja, pagal kurią pagaminta bronzinė „kepurėlė“ su krašteliais ir taip uždengtas akmuo. „Tai kartu ir papildoma apsauginė priemonė nuo ugnies kūrentojų nederamose vietose. Ugniavietė įrengta už dešimties metrų nuo šventakmenio“, – pasakojo V. Vaitkevičius.
Archeologą piktina ir menininko Kazimiero Mizgirio elgesys. „Kad į savo galeriją Nidoje atsigabeno nusipirktą dubenuotąjį akmenį, į tai dar galima numoti ranka, bet kad jis toliau skleidžia prastą pavyzdį, tylėti negaliu. Turistams daroma atrakcija – ant akmens uždegama ugnelė. Ir jam nė motais, kad kiekvienas užkūrimas dubenuotąjį akmenį skaldo“, – piktinosi V. Vaitkevičius.
Akmenį sudegino per teatralizuotą šventę
Galbūt skaudžiausias atvejis, pasak V. Vaitkevičiaus, nutiko Joniškio rajone, Kalnelyje, kai buvo visiškai sunaikintas ant Sidabrės piliakalnio buvęs dubenuotasis akmuo. 1290 metais kalavijuočių sudegintos žiemgalių Sidabrės pilies vietą žymi supilta kalvelė ir iš apylinkių atgabentas dubenuotasis akmuo. 2014 metais šioje vietoje rengiant šventę, bendruomenei gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, dalyvaujant istoriją puoselėjantiems karybos ir amatų klubams, buvo surengtas teatralizuotas pilies padegimas. Kartu su šiaudinės pilies maketu liepsnose pražuvo ir dubenuotasis akmuo. „Kai su bendražygiais atvažiavau į tą vietą po kelių mėnesių, vos širdies smūgio negavau. Akmuo buvo gabalais sutrūkinėjęs, o pats 2004 metais mačiau jį sveiką“, – pasakojo V. Vaitkevičius.
Pasak profesoriaus, įvairių švenčių rengėjai dažnai labai savitai interpretuoja senuosius baltų papročius. Galima tik spėlioti, kas veikė jų pasaulėjautą, kad vis siekiama aukurą susikurti ne kaip būdavo autentiškoje pagonių šventvietėje – įgilintoje, akmenimis grįstoje duobėje, o ant akmens. Jei ne ant dubenėtojo, tai bent jau ant savo rankomis suridento paaukštinimo iš akmenų.
„Iškeltų aukurų vaizdinys ateina iš antikos. Pas mus randamos tik įgilintos ugnievietės arba ant žemės apdėtos akmenų ratu. Mano nuomone, kitaip nebuvo, – sakė V. Vaitkevičius. – Iškeltų aukurų vaizdiniui įtakos galėjo turėti ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kazio Šimonio paveikslai, paskui sovietmečio švenčių amžinosios ugnys. Sunku pasakyti, kaip tas posūkis įvyko.“
Tikros žinios apie aukurus
Pirmąsias archeologines žinias apie tikruosius aukurus pateikė archeologas Vytautas Urbanavičius. 1972 metais, kasinėjant prie Mosėdžio, šalia Šilalės kaimo, prie dubenuotojo akmens buvo rasta įgilinta duobė. Tyrimai iškart parodė, kad ugnis buvo kūrenama šalia dubenuotųjų akmenų esančiose ugniavietėse. Tokiuose aukuruose randamos molinių indų šukės. Kaip pasakojo V. Vaitkevičius, įgilintų aukurų rasta prie Laukagalio dubenuotojo akmens Kaišiadorių rajone, prie Padievaičio Šilalės rajone, prie Trumponių akmens Molėtų rajone, o Ignalinos rajone, Antakmenėje, rasto aukuro duobė siekia daugiau kaip 4 metrus skersmens. „Šie ir daugelis kitų pavyzdžių akivaizdžiai parodo, kad ugnis kūrenama ir aukos aukojamos būdavo šalia dubenuotųjų akmenų. Na, nereikia ir dideliu mokslininku būti, kad suprastum, jog karštis akmenį skaldo. O jei besikūrenant ugniai prapliups lietus ar pasnigs, tai akmuo suskils dar greičiau“, – sakė V. Vaitkevičius.
Klaipėdietis, kuršių gyvosios archeologijos klubo „Pilsots“ narys, kraštotyrininkas, žurnalistas Denisas Nikitenka ne kartą piktinosi iškreiptais pagoniškais papročiais. „Pernai nugriovėme ant Purmalių piliakalnio Klaipėdoje savavališkai cementu sulipdytą aukurą. Užsitraukėme „Klaipėdos Romuvos“ rūstybę, – pasakojo jis. – Baltiškos religijos puoselėtojų gretos pastaraisiais metais auga, kaip ant mielių. Tai yra džiugu, nes gręžiamasi į prigimtines vertybes, savo ištakas. Tačiau baisu žiūrėti, kaip iškraipomi apeiginiai elementai. Vis dažniau matau kūrenant ugnį akmenų dubenyse. Ar naujai padarytuose, ar – kas dar blogiau – archajiškuose. Taip niekada protėviai nedarė! Sunku ir spėlioti, kodėl šauna į galvą ugnies apeigas atlikti ne kur kitur, o iškaltame dubenyje, kuris skirtas yra skysčiams. Gal klaidina žodis „aukuras“. Neretai jis kelia tiesiogines, bet klaidingas sąsajas su ugnies elementu.
Tačiau aukuras yra aukojimo vieta, ten, kur aukas neša, o aukojimo apeigos būdavo įvairios. Dubeniuotieji akmenys – aukurai, tačiau niekada dubenyse nebūdavo kūrenama ugnis. Jie skirti skysčiams aukoti (alui, midui, paaukoto gyvūno kraujui), todėl kai kada turi net specialius latakus tiems skysčiams nutekėti. Lietaus vanduo, prisikaupęs dubenyje, seniau laikytas šventu, gydomuoju. Net ir mažai fizikos dėsnius išmanančiam žmogui turi būti logiška ir aišku, kad karščio bei šalčio veikiamas akmuo ilgainiui suskyla. Ugnies apeigoms protėviai turėjo atskiras vietas: apeigines ugniavietes. Jas neretai iškasdavo šalia dubeniuotųjų akmenų (Šilalės, Šauklių, Skaudalių ir kt. šventviečių pavyzdžiai, paremti archeologiniais tyrimais). Nesuvokiu, kaip pagarbą protėviams, jų kultūrai, istorijai deklaruojantys žmonės iškraipo apeigų vaizdinius pagal savo klaidingą supratimą. Išvydę dubenyse kūrenamus laužus šiuo ydingu pavyzdžiu seka ir kiti. Ugnies apeigas juk galima ir teisingai atlikti laužavietėje, kad ir nebūtinai pagal archajiškus pavyzdžius išgrįstoje akmenimis ir niekada nevalomoje (toks buvo paprotys ir tik taip galima atskirti buitinę laužavietę nuo apeiginės).“
Pasak kuršių istorijos puoselėtojo D. Nikitenkos, etninėse baltų genčių žemėse išlikę apeiginiai akmenys – itin vertingi reliktai, nes daug jų sunaikino krikščionys po krikšto įvedimo, dar daugiau – melioratoriai sovietmečiu. „Tie apeiginiai akmenys turi iškaltus (rečiau – išgręžtus storu ąžuolo rąstu) aukojimų dubenis. Plokščiadugnius (kuršių paveldas), smailiadugnius (Aukštaitija), apvalius, kiaušinio formos, nusklembtus ir kt., – sakė D. Nikitenka. – Šalia dubeniuotųjų akmenų būdavo įrengiama ir dar viena apeigų atlikimo vieta: įgilinta ugniavietė. Štai tokiose ugniavietėse ir būdavo kūrenamas apeiginis laužas, į ugnį aukojamos aukos Dievams. Ugniavietėse yra rasti gyvūnų kaulai, puodų šukės, ąžuolo, kadagio, pušies ir kitokių medžių degėsiai, susilydęs gintaras ir kt. Tokiu būdu tampa aišku, jog šventvietę sudarydavo dviejų dalių kompleksas: akmuo su dubeniu skysčiams aukoti ir ugnies apeigų vieta, akmenimis grįsta duobė-ugniavietė. Šie duomenys – archeologinių kasinėjimų rezultatai. Tad jie – nesumeluoti, nesugalvoti, o tikri. Ir tik jie atspindi tikrųjų apeigų pobūdį bei specifiką, atskleidžia, kaip senovėje atrodė šventviečių kompleksai.“
Gilindamasis į šį pavojingai plintantį paprotį D. Nikitenka primena, kad Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje, tarpukariu ir vėliau paplito labai klaidingas šventviečių vaizdinys. „Kadangi nebuvo tyrimų, moksliškai pagrįstos informacijos, tų laikų istorijos romantikai ėmė kurti savo vaizdinius. Jiems, matyt, labai patiko antikos pavyzdžiai. Turbūt ne vienas dar iš mokyklinių vadovėlių prisiminsite, kaip vaizduojami tokie smailėjančio cilindro iš akmenų sukrauti aukuriukai, o juose jaukiai dega ugnis. Šalia – koks žynys. Šį įvaizdį ir nusižiūrėjo. Tokiu būdu ėmė plisti klaidinga žinia, jog mūsų protėviai elgėsi taip pat. Kūreno ugnį akmeniniuose, ant žemės sukonstruotuose aukuruose, – sakė jis. – Net prie Birutės ir Naglio kalnų Palangoje yra tokie akmeniniai aukuriukai. Tarpukariu jaunai valstybei reikėjo tų įvaizdžio detalių, savo prigimtinių šaknų ieškojimo, baltiškos priešistorės ir identiteto pabrėžimo. Deja, ugnies kūrenimo ant akmenų ar akmeniniuose aukuruose (kurių pas mus niekada nebuvo, nes nėra nė vieno atvejo, paremto archeologiniais tyrimais) vaizdinys taip įsišaknijo, kad tapo savotiška norma. Žmonės, kurie save vadina baltiško tikėjimo pasekėjais, tiesiog spjauna į archeologinę medžiagą ir vaikosi jau minėto romantinio vaizdinio.“
Senojo lietuvių tikėjimo „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas tikino, kad romuviai ant dubenuotųjų akmenų ugnies nekūrena. „Kūrena nebent tie, kas nori suskaldyti tuos akmenis. Kūrenantys ugnį ant dubenuotųjų akmenų, kurie visi be išimties yra kultūros paveldo vertybės, yra mūsų tautinio paveldo griovėjai ir naikintojai. Tokius reikia pamokyti, kad daugiau taip niekada nedarytų. O jei neklausytų pamokymų – reiktų griežtai bausti, kad kitiems būtų pamoka. Iš paprastų lauko akmenų sukrautas aukuras – kitas dalykas. Romuviai tokius aukurus sukrauna, kad ugnį pakylėtų aukščiau. Manau, kad viena iš žodžio aukuras reikšmių ir galėjo būti – „aukščiau pakylėtas kuras“, nes šaknis auk- reiškia pakylėjimą“, – įsitikinęs J. Vaiškūnas.
Šventai Ugniai pakylėti nereikia akmenų. Abejoju, ar žodžio “aukuras” reikšmė susijusi su žodžiais “aukštai” ir “Kuras”. Nesu kalbininkas, bet įtariu, kad praeityje tokio žodžio, kaip “kuras” net nebuvo. “Ukuras” reikšmė griečiausiai susijusi su žodžiu “auka”, “aukoti”.
Šventa Ugnis tiesiog ji turėtų būti deginama ant žemės (iš paprastų lauko akmenų apdedamas tik išorinis vainikas”. O aukuruose ugnis iš viso nedeginama. Akmenų dubeniuose kaupiasi šventas Vanduo (yra keturi pradai: Vanduo, Oras, Žemė ir Ugnis). Taip pat dedamos simbolinės aukos (duona, pinigėliai ir t.t. (tik jokiu būdu ne gyvuninės kilmės maisto produktai)).
Jūsų žinios nepilnos. Rotundo-Rivijaus kronikoje aprašomas net mūrinis ugnies aukuras Perkūno šventovėje. Taip pat žinoma amžinoji ugnis deginta aukštame bokšte palei Nevėžį. Duobėse irgi deginta ugnis – dažniausiai namų židiniuose – aptvertose duobėse – tam, kad Ugnis neišeitų pasivaikščioti. Beje, derėtų skirti aukojimo ugnies aukurus, nuo Amžinosios ugnies aukurų. G. Beresnevičius į tai yra atkreipęs dėmesį.
Taip pat vertėtų pasidomėti kaip atrodė indoarijų ugnies aukurai. Pvz. senovės persų ir indų religijoje.
Dabar neišeinant iš namų galite lavintis jei yra internetas.
Nerimta būtų remtis vadinamąja Rivijaus kronika, kuri, greičiausiai, paties T.Narbuto ir buvo parašyta. Nors yra tam tikrų sutapimų tarp joje aprašomos “Perkūno šventyklos” ir archeologinių tyrinėjimų Katedroje metu atrastos šventyklos likučių, šiuos duomenis T.Narbutas galėjo sužinoti jei ne iš Katedrą perstačiusio L. Gucevičiaus (kai šis mirė, Teodorui buvo 14 metų), tai gal iš jam talkinusių darbininkų ar kokių nors L. Gucevičiaus juodraščių ar užrašų.
Dėl bokšto palei Nevėžį, nieko negaliu pasakyti, nes nežinau, ar iš jo kas išliko iki mūsų dienų. Tiesa, yra išlikęs toks bokštas Liškiavoje (truputį apgadintas restauratorių, norėjusių iš jo pagal savo supratimą atgaminti “pilį”), bet jo vidinės sienos lyg ir nėra aprūkusios nuo suodžių. Nors liepsna ant jų ir yra pavaizduota, bet tik kaip vienas iš daugelio vaizdinių.
Sumūryti bokštai ar statiniai, žinoma, kad galėjo turėti kažkokį židinį – Katedroje, jei neklystu, net kelios ugniavietės buvo rastos. Nežinau, ar kas tą klausimą nuodugniau panagrinėjo. Kelios ugniavietės toje pačioje aikštelėje gali reikšti, kad jos vieta nebuvo pastovi, t.y. ne taip ir svarbi. Gal svarbus buvo tik pats ugnies terpės buvimas ir jos metamas gyvas apšvietimas ir šešėliai ant tam tikrų šventyklos elementų (na, ir, aišku, jos skleidžiama šiluma). Čia tik šiaip pamąstymai – kitų religijų tradicijomis nesidomėjau. Mums irgi reikėtų atsargiau jas vertinti, jei turime patikimų duomenų apie savo pačių tradicijas. Beje, 19 a. romantikų fantazijos, įkvėptos graikų ar romėnų religijos, tiems patikimiems duomenimis nepriklauso.
Ačiū Jums už paaiškinimą. Gal ir taip – nesu taip detaliai įsigilinęs.
Senovėje aukojimas buvo suprantamas kaip būtina ūkio metinio ciklo apeiga. Dėlto auk- ir ūk- šaknys radosi giminingos. Dubenuotame akmenyje esamu vandeniu buvo pašventinamas aukuras, kartu buvo suprantama, kad taip paaukotas būna ir garais virtęs vanduo.
Nežinau padėties šiandien, bet jaunystės metais tekdavo matyti įv. dėmesį patraukiančių akmenų tai kažkur miške, tai lauke šalia medžių giraitės, tai kapinių teritorijoje. Įtariu, kad ir šiandien jų dar yra – samanom apžėlusių, užmirštų ir neapskaitytų.
Būtų labai gerai, jei prie kiekvieno straipsnio būtų pastaba – kur galima pasidomėti (tel. ar el. paštu, ar jų registracijos žemėlapyje) ar apie tavo pamatytąjį yra žinoma, ar jis įtrauktas į sąrašus?
Kultūros vertybių registro žemėlapis (nekilnojamų kultūros vertybių) yra prieinamas adresu https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search .
Pirmiausia, reikia skirti aukojimo ugnį ir šventąją ugnį. Romuva aukuruose kūrena dievams skirtą Šventąją ugnį. „Romuvos“ vaidila Jonas Vaiškūnas tikina, kad romuviai ant dubenuotųjų akmenų ugnies nekūrena. „Kūrena nebent tie, kas nori suskaldyti tuos akmenis. Kūrenantys ugnį ant dubenuotųjų akmenų, kurie visi be išimties yra kultūros paveldo vertybės, yra mūsų tautinio paveldo griovėjai ir naikintojai. Tokius reikia pamokyti, kad daugiau taip niekada nedarytų. O jei neklausytų pamokymų – reiktų griežtai bausti, kad kitiems būtų pamoka. Iš paprastų lauko akmenų sukrautas aukuras – kitas dalykas. Romuviai tokius aukurus sukrauna, kad ugnį pakylėtų aukščiau.“
“Dlugošo informacija mums įdomi dar vienu aspektu. Jis rašo, kad Jogaila liepęs užgesinti amžinąją ugnį, o po to – išgriauti aukurą, kuriame buvo deginamos aukos dievams. Vadinasi, šventoji ugnis ir aukojimo ugnis, bent jau Vilniaus religiniame centre, buvo skirtingi dalykai. Šventoji ugnis degė „amžinai” ir, ko gero, vien „dievų garbei”, todėl ją turėtume laikyti specifine kultine ugnimi. 0 „aukojimo” ugnis, matyt, būdavo įkuriama kartkartėm, deginant tam tikrą auką (prisiminkime: Jogaila liepia užgesinti amžinąją ugnį, bet išgriauti aukurą). Galimas dalykas, kad tokia amžinosios ir negęstančios bei aukojimo ugnies skirtis yra gana universali, bent jau baltiškoje terpėje. Petras Dusburgietis pasakoja, kad Krivis trečiąją karo grobio dalį sudegindavęs dievams kaip padėkos auką (BRMŠ I 334, 344-345), bet neužsimena, kad ji buvo deginama prūsų „garbintoje” „negęstančioje ugnyje”.
Dlugošo informacija apie Žemaičių krikštą (ir čia pagrindinis vaidmuo skiriamas Jogailai) mums vėlgi labai įdomi. Po dvidešimt šešerių metų karaliui vėl tenka užsiimti pagonybės, tik jau „žemaitiškos”, naikinimu, ir daugelis dalykų jo elgesyje pasikartoja. Šit Jogaila su savo palyda, subaręs žemaičius, kad jie tebeskendi „klaidatikystės prietaruose”, kai „visi lietuviai, tiek kunigaikščiai, tiek vadai, tiek ir paprastieji žmonės, išpažįsta vieną tikrąjį Dievą” (beje, tokie argumentai galėjo „suveikti” tik tuo atveju, jei žemaičiai bent jau širdies gilumoje būtų laikę save provincialais), „išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias ir atvyko prie labiausiai žemaičių garbinamos dievybės – ugnies, kurią, be jokios abejonės, laikė švenčiausia ir amžina. Apeigų žyniams be perstojo kurstant malkomis, ji kūrenosi už Nevėžio upės pačioje aukščiausios kalvos viršūnėje. Karalius Vladislovas, prisiartinęs prie bokšto, kuriame kūrenosi ta ugnis, jį padegė, o ugnį išžarstė ir užgesino. Po to lenkų kareiviams liepė iškirsti miškus, kuriuos žemaičiai garbino kaip šventas savo dievų buveines” (BRMŠ I 559-560,580). „……amžinoji ugnis” dega tam tikruose religiniuose centruose ir nesutampa su aukurų ugnimi, aukojimo ugnimi, nes aukurai – griaunami, o amžinoji ugnis – gesinama. /G.Beresnevičius. 15 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos “Lietuvių religija ir mitologija”/
dėkui už išsamų komentarą.
Kalbant apie Lietuvos ir Žemaičių krikštų ceremonijas, tai čia yra daug Dlugošo prikurto pavaizdavimo – beletristikos. Ji buvo būtina Lenkijos karalystės, jos karaliaus Jogailos krikščionybės plėtojimo misijai išaukštinti.
Krikščionybės 14 a. gale tiek Lietuvoje, tiek Žemaičiuose jau buvo pakankamai. Jei Lietuvoje gal daugiau jos buvo bizantiškosios, tai Žemaičių didikai, ne kartą perėję Ordino pavalduman, tapdavo katalikais. Tačiau krikštijimo Lenkijai prireikė dėl to, kad pagal to meto bažnytinę teisę apkrikštytos šalies teritorija tapdavo teisėta šalies krikštytojos nuosavybe. Tam, kad Lietuvos teritorija taptų Lenkijos karalystės nuosavybe, jai prireikė Lietuvos krikštijimo iš naujo, o vėliau, kai Žemaičiai atsimetė nuo Ordino prie Lietuvos, tuo pačiu – žemės nuosavybės tikslu prireikė ir Žemaičių krikšto. Tai buvo vykdomo, nors kaip žinome, Lietuva ir Žemaičiai pakrikštytais tapo karaliaus Mindaugo krikšto procese. Viso to naujo krikšto išgarsinimas Vakarams Lenkijos ir jos karaliaus Jogailos interesais ir buvo atliekamas Dlugošo sukurtų Lietuvos ir Žemaičių krikšto ceremonijų aprašymais, kuriuose, kad būtų įtikimiau, neapsieita be senojo tikėjimo atribitų egzistavimų ir jų sunaikinimų faktų pavaizdavimo.
Taigi tikėti Dlugošu ar rasti archeologams kokių nors pėdsakų senovės tikėjimo, sunaikintų pagal jį krikšto vyksmo metu, tuščias reikalas.
Išties labai svarbu išsiaiškinti dubenėtų akmenų tikrąją paskirtį senovės tikėjimo alkuose. Taip, duburiuose buvo kaupiamas šventasis dangiškasis vanduo. Tokiu jis tapdavo tik tuomet, kai patsai akmuo alke stovėdavo ant tam tikro žemės gelmių spinduliuotės srauto, taigi kaip sako ekstrasensai, toks vanduo būna energwžetiškai “pakrautas”. Kad dubenėti akmenys neabejotinai buvo svarbi ir būtina Alko dalis, patvirtina ir patys…
katalikai, ne vieną dubenėtąjį pastatę bažnyčiose prie įėjimo kaip “švento” vandens indą. Taip katalikai pripažįsta ne tik tai, kad yra užgrobę senojo lietuvių tikėjimo šventvietę, bet ir laikosi ir kito svarbaus senojo tikėjimo ritualo — prie altoriaus degina ir ugnį (žvakėse).
Be reikalo nekreipiame dėmesio į tai, kodėl metraštininkai aprašinėja, kaip buvo kertamos šventosios giraitės ir ypač ąžuolai. Tai irgi labai svarbi šventojo ryšio su dievais priemonė, kurią būtina nukirsti.
Prisiminkime, kaip sovietai trikdydavę “Amerikos balso” transliacijas…
Neprisimenu, kažkur skaičiau apie tai, kad visas pagrindines senųjų religijų apeigų vietas jungia labai galingos energinės (o gal energetinės?) ašys. Esą, jei vestum per gaublį ašį nuo ten, kur dabar Vilniaus arkikatedra (o anksčiau buvo aisčių šventvietė), kitas jos galas rodys vietą, kur buvo P. Amerikos čiabuvių šventvietė (ji archeologų rasta).
T. y. pirmosios, seniausių tautų šventvietės buvo ne atsitiktinėse vietose įrengtos. Užmiršau tik kur, bet kažkur buvo iliustruotas tas ašių išsidėstymas. Jų ne itin daug – ar ne 8. Jei 8, tai tokių pagrindinių šventviečių Žemėje buvo 16? Taigi, tose vietose žmogus (žynys?) realiai patirdavo Visatos energijų poveikį, savotiškai „prisijungdavo”?
Na, tokias vietas gudrus bičas būtinai turi užgrobti, pasisavinti. Net jei pats taip ir neperpras, kaip jomis naudotis. Bet bent jau tau neleis. Irgi nauda. 🙁
Man tai įdomu, kodėl dubenėtiesji akmenys siejami tik su tokiu gana vėlyvų laiku. Be abejo, sutinku su mokslininkais. Jei nėra Latvijoje ir tik LDK žemaitiškoje ir lietuviškoje dalyse – sutinku, kad tai vėlyvas reiškinys. Bet kodėl jų nebuvo tuomet, kai Baltų žemėse visur klestėjimo tradiciniai tikėjimai (t.y., iki XIII a.)?
Pastebėta, kad dubenėti akmenys tikrai atsiranda XIII a. ir masiškai išsidėsto išilgai latvių bei lietuvių ribos.
Tai turėjo būti apeiginė riba, kuria lietuviai atsiribojo nuo Livonijos kalavijuočių apkrikštytų latvių bei lybių.
Anksčiau dubenėtų akmenų paskirtį tikriausiai atlikdavo natūralūs akmenys su “pėdomis” ar kitais įdubimais, jų galima aptikti įvairiose vietose.
dubenų ant ne “kaladės” formos akmenų yra ir sūduvių-jotvingių gyventose vietose. Kai kurie jų yra netgi bartų-galindų ar sūduvių-nadruvių-bartų paribio teritorijoje (gal ir giliau į Prūsiją jų yra, bet man jų matyti neteko). Keliaujant po Lenkiją galima juos aplankyti. Tiesa, ne visi jų turi informacines lenteles ir nuorodas, bet panašiai yra ir Lietuvoje.
o ar kas iš jūsų žino – ar yra kur pranešti, patikrinti, ar tavo aptiktas akmuo yra žinomas?
pasitikrinti, turbūt, galima Kultūros vertybių registre (žr. nuorodą aukščiau, prie kito komentaro). O pranešti reikėtų, turbūt, savivaldybės administracijoje esančiam paveldosaugos padaliniui.
Klausimas tik, ar jie pripažins tai atskira kultūros vertybe. Pačiam susidurti neteko, bet, jei neklystu, vien akmens buvimo nepakanka – dar reikalingas kažkoks su juo susijęs pasakojimas, vardas ar pan. Jei akmuo didelis (bent 1m3), tai jo perkelti į kitą vietą lyg ir negalima ir tokį gali pripažinti gamtos paminklu, bet jei mažesnis, tai toks gali greitai atsidurti kieno nors privačiame kieme … Kiek pastebėjau, net ir įtraukus akmenį į registrą, greta (pvz., už 50 m) esantys akmenys, iš esmės priklausantys tam pačiam kompleksui, gali būti ir visai niekur nepaminėti ir nesaugomi. Teko miške matyti ir registre visiškai nepaminėtų akmenų kompleksų (pagrindiniai jų akmenys buvo visai šalia kelio, tad patraukė akį), nors gal ir galima juos susieti su ne per toliausiai esančių senovinių kapinynų teritorija.
Šiaip tokių akmenų Lietuvoje iš tiesų yra labai labai daug ir kartais būna labai skaudu, kai juos įvertina kaip nereikšmingus ir menkaverčius. Pavyzdžiui, Birštone naujai statomo sporto centro teritorijoje prieš daug metų buvo atkasti alko akmenys. Statybos buvo pristabdytos (vėliau – atnaujintos), akmenų kompozicija tuometinių entuziastų (ar gal tik vieno entuziasto) pastangomis atkurta (neliečiant didžiųjų akmenų), ją perkėlus už statybos teritorijos, bet nuorodos jokios nebuvo, jos išvaizda – kaip akmenų krūvos (tą vaizdą dar sustiprino ir mozaikai panaudotas minkštas geltonas statybinis smėlis), nes tinkami apžvalgos taškai nuo pėsčiųjų takų buvo sunkiai atrandami, tad nenuostabu, kad savivaldybėje visi ir užmiršo, kad ten ne šiaip akmenys buvo suversti, juos perstumdė, perkėlė į kitas miesto viešąsias erdves (nenustebčiau, jei keletas būtų atsidūręs ir privačiuose kiemuose). Panašiai ir Vilniuje – pvz. Olimpiečių g. kampe iš didesnių veiduotų akmenų padaryti tokie lyg atitvarai (prie kažkokios aikštelės), nors ten pat prie pat Žirmūnų tilto kažkokia kompozicija iš mažesnių akmenų lyg ir sudėta (gal pačių romuviečių?). Taip kad buvimas miške niekam nežinomam ir niekieno nekliudomam ne visuomet yra blogai …
Dėl giliau, miške esančio sutinku (tačiau juk būna, kad kažkokie statybininkai ieško akmens, kad jį savo reikalams atitinkamai susprogdintų, supjaustytų; jų ieško paminklų dirbėjai; jų yra kapinėse. Ir jei tai jau seniai nelankomas, neprižiūrimas kapas, dabar jau net ?įstatymas yra, įpareigojantis tokius nusavinti. O ant tokių, labai senų kapų būna šie akmenys. Naikinant buvusį kapą, tas akmuo atitenka įv. statybų ar paminklų gamybos įmonėms.
Kažkada siūliau, jog kapinės būtų įpareigotos įrengti savo teritorijoje pilkapį, kur nuo dabar ir ateityje perkeltų palaikus iš naikinamų kapų, o jiems aptverti panaudotų ant kapų buvusius akmenis – kad bent kažkiek primintų senąją tradiciją. Taip išspręstų ir kapinių ploto trūkumo, ir nebeprižiūrimų kapų klausimą, nes jie būtų vienoje vietoje, neišmėtyti per visas kapines. Nes dabar tai nežinau, kur dedami palaikai tų, kieno kapeliai nusavinami. O prie kiekvienos didesnės gyvenvietės ir miesto atsirastų bent šis tas panašaus, juos galėtų kad ir jaunųjų istorikų būrelis prižiūrėti, senųjų apeigų mokytis.
Unikalūs kasinėjimai Šventininkuose: akmens amžiaus gyvenvietėje – 11 tūkst. metų senumo radinys”
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/unikalus-kasinejimai-sventininkuose-akmens-amziaus-gyvenvieteje-11-tukst-metu-senumo-radinys-56-1323688?copied
(Kasa būsimos dujotiekio trasos vietoje – va, kam galima skirti savo atostogas! Bus nepakartojamos! Būčiau bent 15 m. jaunesnė – mielai padirbėčiau archeologų „pameistre”)
Reiktų nepamiršti, kad dubenuotas akmuo yra “akmeninis”, iš labai kietos uolienos, dažnai granito. Juk tą dubenį reikia ilgai ir sunkiai zulinti su panašaus kietumo akmenėliu, gal titnagu. Ir tokiu sunkoku darbu padarytą dubenį sugadinti kūrenant ugnį, net žiemą, būtų nepraktiška. Kad dalis šių dubenų kartu su panašaus tvirtumo grūstūvais tiko įvairių miltelių (pigmentų, titnago abrazyvų) gamybai, taip pat grūdų trynimui (malimui) ir pan., turbūt, irgi nekelia abejonių.
Įspūdinga: milžiniškas akmuo keliavo per Kauną į Griunvaldą
– diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kauna-kelione-i-griunvalda-969929