Apie šimtas kultūros vertybių aprašytos naujame leidinyje „Kauno Naujamiestis“

Ką tik pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatytas ir vienas iš Kultūros paveldo departamento (KPD) remiamų leidinių – Vytenio ir Junonos Almonaičių keliautojams skirtas žinynas „Kauno Naujamiestis“. Kaip pristatyme prisiminė KPD direktorius Vidmantas Bezaras, studijų metais vadovavęs Vilniaus universiteto žygeivių klubui, dar 1985 metais universiteto žygeivių svajonė buvo turėti panašių, nedidelių, kišenėje telpančių kelionių vadovų Lietuvai pažinti, kokių buvo parašęs Petras Biržys.

„Knyga pasirodė labai laiku – Kaunas siekia, kad jo tarpukario laikų modernioji architektūra su  tautinio stiliaus apraiškomis būtų įtraukta į  UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą“, – sakė V. Bezaras. Pasak jo, „dar visai neseniai buvo kalbama labai pesimistiškai: „Na, nieko ten gero tame Kaune nėra“. Tačiau Naujamiestis, Žaliakalnis (apie kurį taip pat lauktume knygos) pasižymi ryškiu proveržiu mūsų kultūroje. Kai buvo apsispręsta, kad laikinajai sostinei reikia svarbių pastatų, įvyko savotiškas sprogimas – iškilo daug dabar taip vadinamos optimizmo architektūros statinių. Almonaičių knygoje apie juos išsamiai papasakota“, – sakė V. Bezaras.

Jau 21-ąjį keliautojo žinyną išleidę autoriai (prieš „Kauno Naujamiestį“ buvo išleistas „Kauno Senamiestis“) pasakojo, kad nuo pat pradžių buvo apsisprendę rašyti apie tas vietas, apie kurias niekas nerašo, – apie tą paveldą, kuris yra labiausiai nuskriaustas. „Pradžioje atrodė, kad apie Kauną, turintį tiek daug paveldo, tai jau tikrai kas nors parašys, – sakė V. Almonaitis. – Kai kas yra parašyta, tačiau keisčiausia, kad Kaunas, nepaisant savo didybės, o kartais ir puikybės, rimto kelionių vadovo neturi. Taip ir ėmėmės. Pirmiausia išleidome žinyną, skirtą Senamiesčiui, paskui logiškai sekė Naujamiestis.“

Šie du Kaunui skirti leidiniai – vienas iš pirmųjų bandymų susumuoti kultūrines vertes Kaune. Kaip teigė V. Almonaitis, jau anksčiau buvo išleistų leidinių, kurie atkreipia dėmesį į vieną ar kitą paveldą. „Mano nuomone, keliautojui norisi matyti visumą. Taip besumuodami kultūrines vertes, besidairydami po Naujamiestį, susiformavusį XIX amžiuje (nuo miesto sodo iki geležinkelio stoties), suradome apie šimtą ypatingos vertės kultūrinių objektų. Tad jei kiekvienam objektui (knygoje tilpo tik 80) skirtume bent po pusę valandos, norint paviršutiniškai susipažinti su Naujamiesčiu, reiktų 40 valandų – penkių darbo dienų“, – sakė knygos autorius. Žinyne autoriai stengėsi aprašyti ne tik architektūrinę, bet ir istorinę pastatų vertę, aprašyti jų interjerus, Naujamiestyje gyvenusias asmenybes.

Kaip pastebėjo J. Almonaitienė, daugelyje objektų pamirštas moterų vaidmuo. „Mane net šokiravo Antano Žmuidzinavičiaus memorialiniai namai, kuriuose tik minimalus dėmesys skiriamas jo žmonai Marijai Žmuidzinavičienei-Putvinskaitei, Lietuvos moterų šaulių sąjungos vadei, žinomai to meto stomatologei, kuris dantis taisė ir Antanui Smetonai, – sakė knygos autorė. – Nesuprantama, kodėl tie namai vadinasi tik A. Žmuidzinavičiaus.“

Knygos sutiktuvių proga – keletas klausimų V. Almonaičiui.

– Kaip Naujamiestis siejasi su Senamiesčiu?

– Kai parašėme ir išleidome žinyną „Kauno Senamiestis“, knyga apie Kauno Naujamiestį buvo pati logiškiausia darbų tąsa. Nes miestas taip ir vystėsi: iki XIX a. jis tilpo Senamiestyje, o nuo 1847 m. buvo vystomas pagal carinių valdininkų sudarytą planą, kurį įgyvendinant ir atsirado Naujamiestis. Geriausiai riba tarp šių rajonų matoma prie Miesto sodo, kur išlikęs gynybinis fragmentas. Kitur ribą tarp Senamiesčio ir Naujamiesčio galima atsekti pagal senus miesto planus, remiantis archeologinių tyrimų duomenimis. Tai įmanoma, linija eitų maždaug I. Kanto gatve, Laisvės alėja, Jeruzalės skersgatviu. Kita vertus dar XIX a. Naujamiestis „užlipo“ ant rytinio Senamiesčio pakraščio ir šie rajonai „suaugo“, kartu jie sudaro dabartinio Kauno centrą.

– Kokius laikus siekia Naujamiestis? Ar jis labiau siejasi su tarpukario Kaunu ar dar ankstesniais laikais?

– Kauno Naujamiestyje yra tik keli senesni pastatai, tarp jų – dar XVII a. iškilusi Šv. Kryžiaus bažnyčia ir XVIII a. pastatytas Karmelitų vienuolynas. Visi kiti statiniai iškilo laikotarpyje nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Šioje miesto dalyje ryškūs bent keturi kultūriniai sluoksniai: carinio laikotarpio, Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio, sovietmečio ir pastarųjų 30-ties Nepriklausomybės metų. Manyčiau, kad pats ryškiausias yra 1919–1940 m. sluoksnis. Tuomet Kaunas tapo laikinąja valstybės sostine, o suvokus, kad tas laikinumas tęsis ilgai, itin sparčiai augo, tapo moderniu Europos miestu.

– Kokie įdomiausi, kultūriškai vertingiausi Naujamiesčio akcentai?

– Kurie objektai Naujamiestyje įdomiausi – požiūrio reikalas. Vienus žavi tautinio modernizmo architektūros statiniai, pavyzdžiui, Centrinis paštas. Kitiems svarbiausi valstybingumo simboliai – Laisvės paminklas, Nežinomo kareivio kapas. Kai kam objektas Nr. 1 – Žalgirio arena. Tuo tarpu, kurie objektai pasižymi didžiausia kultūrine verte, pasakyti įmanoma susumavus visas kultūrines vertes – istorinę, memorialinę, architektūrinę, urbanistinę, meninę ir kitas. Be to, būtina įvertinti autentiškumo „procentą“. Pastarasis kriterijus yra svarbiausias. Taip pasidarbavus, išaiškėja, kad, pavyzdžiui, vienas iš kelių vertingiausių kultūros paminklų Naujamiestyje – rūmai Maironio g. 27. Tai autentiškas, dar 1912–1913 m. iškilęs pastatas, kuriame iš pradžių veikė valstybinis bankas. Tačiau nuo 1919 m. pradžios, pasitraukusi iš Vilniaus, jame ilgai dirbo kone visa Lietuvos Respublikos valdžia, lankėsi beveik visi žymiausi valstybės kūrėjai. Nepasakysiu nieko naujo, bet aišku, kad Kauno Naujamiestyje yra ir daugiau nacionalinės reikšmės objektų: pastatas K. Donelaičio g. 58 (buvusi vyriausybės rezidencija), Vytauto Didžiojo karo ir M. K. Čiurlionio muziejų rūmai, Karo muziejaus memorialas, Karininkų ramovės rūmai, Lietuvos banko rūmai, 1941 m. sukilėlių kapai ir paminklas jiems senosiose kapinėse ir t. t.

– O kas iš Naujamiesčio turėtų būti įrašyta į kultūros paveldo sąrašą, paskelbta saugomais objektais? Kiek tokių jau yra?

– Dauguma vertingesnių Naujamiesčio statinių yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau tai nereiškia, kad visi jie yra tinkamai saugomi ir juo labiau – puikiai tvarkomi. Pavyzdžiui, modernizmo šedevras, buvę Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, dabar priklausantys Kauno apskrities viešajai bibliotekai, įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip nacionalinės reikšmės objektas, tačiau jų būklė tikrai prasta. Blogai atrodo Evangelikų reformatų bažnyčia, nors ji taip pat yra sąrašuose. Blogiausia padėtis Kauno senosiose kapinėse. Kompleksas formaliai saugomas, tačiau nuo sovietmečio, kai kapinės buvo sunaikintos, niekaip nepažymėtuose kapuose čia tebeguli keli šimtai Lietuvos savanorių. Kapinių struktūra neatkuriama, teritorija tebėra suraižyta po kapinių sunaikinimo nutiestais takais. Kai kurie objektai, pavyzdžiui, namas Karo ligoninės g. 3, į registrą įtraukti, tačiau neišryškintos, neaprašytos jų vertingosios savybės, tad nelabai aišku kas saugoma. Vis dėlto vertingus objektus į saugomų sąrašus traukti būtina, kitu atveju jiems nuolat gresia sunaikinimas. Tarp statinių, kurie kaip vertingi ir lankytini buvo aprašyti knygoje „Kauno Naujamiestis“, tačiau nėra valstybės saugomi, paminėčiau buvusį „Metropolio“ viešbutį ir restoraną (nors jo autentiškumas ir pažeistas), namus Laisvės al. 9 bei V. Mykolaičio-Putino g. 6 ir 8. Taip pat apsaugos vertas S. Daukanto pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą.

– Kas jums, kaip autoriams, iki knygos rašymo dar buvo nežinoma apie gimtojo miesto Naujamiestį, kas nustebino, nudžiugino tyrinėjant? Gal yra buvę vertingų objektų, kurie jau negrįžtamai sunaikinti?

– Rašydami pervertėme dešimtmečius rinktą medžiagą, gilinomės į pačius įvairiausius šaltinius, tai kone apie kiekvieną pastatą ką nors naujo sužinojome sau, perteikėme ir kitiems. Kartais liūdindavo supratimas, kad daug vertybių prarasta viso labo todėl, kad kažkas laiku neatliko savo darbo, neįrašė jų į saugomų objektų sąrašus. Ryškiausias pavyzdys – Algimanto Sprindžio projektuotas prekybos centras „Merkurijus“, kuris 2009 m. buvo nugriautas, o jo vietoje jau 10 metų žiojėja „skylė“. Kaip tik rašant knygą vyko Laisvės alėjos rekonstrukcija. Jos metu buvo atkastas senasis akmenų grindinys. Jis trukdė „pažangai“, todėl visas buvo buldozeriais sustumtas, „susemtas“ ir išvežtas, neliko nė fragmento prisiminimui. Labiausiai nudžiugino bendras vaizdas, kuris išryškėjo, užbaigus darbą. Aprašėme ne visus to vertus Naujamiesčio objektus, o tiek, kiek tilpo į numatyto formato knygą – apie 80.