![Dalai Lama | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2018/06/IMG_7340_resize-e1589561556232-300x223.jpg)
Gegužės 17 d., 19 val., Tibeto skvere Vilniuje Tibeto rėmimo grupės nariai uždegs žvakeles ir tokiu būdu prisijungs prie visame pasaulyje vykstančios XI Pančen Lamos pagrobimo metinių minėjimo akcijos. Tibetiečiai pakvietė žmones uždegti žvakeles ir savo namų languose – taip parodysime Kinijos režimui, kad jo nusikaltimas nėra pamirštas ir po 25 metų.
Gegužės 7 d. grupė Lietuvos parlamentarų ir aktyvių visuomenės narių pasirašė Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios solidarumo su tibetiečiais grupės pirmininko Andriaus Navicko kreipimąsi į LR Prezidentą ir Užsienio reikalų ministrą dėl komunistinės Kinijos prieš 25 metus pagrobto ir iki šiol nežinomoje vietoje laikomo XI Tibeto Pančen Lamos (pasaulietinis vardas Gedunas Čokis Nymas (Gedhun Choekyi
Nyima). Kreipimesi raginama iš Kinijos valdžios atstovų pareikalauti teisingos informacijos apie šio politinio kalinio likimą. Gedunas Čokis Nymas (Gedhun Choekyi Nyima) su savo tėvais buvo pagrobtas 1995 m. gegužės 17 d., kai jam tebuvo šešeri metai – tuomet jis tapo jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.
Tibetiečiai tikisi, kad laisvę mylintys žmonės visame pasaulyje primins valdančiajam Kinijos režimui šį nusikaltimą ir pareikalaus išlaisvinti XI Pančen Lamą. Apie tą skausmą, kurį patiria tibetiečių tauta, netekusi vieno iš savo dvasinių lyderių, straipsnyje mums primena Jo Šventenybės Dalai Lamos atstovas Sonamas Tseringas Frasi.
Mažas berniukas, kurį Dalai Lama buvo išrinkęs būsimuoju dvasiniu lyderiu, buvo pagrobtas prieš dvidešimt penkerius metus. Nuo tada Kinijos vykdoma Tibeto kontrolė dar labiau sustiprėjo ir kelia nerimą žmogaus teisių stebėtojams bei tremtyje gyvenantiems tibetiečiams.
Gegužės 17 d. sukanka 25-eri metai nuo berniuko, simbolizavusio Tibeto ateitį, pagrobimo. Gedunas Čokis Nymas (Gedhun Choekyi Nyima) tebuvo šešerių, kai jį ir jo šeimą suėmė Kinijos saugumo pajėgos. Nepaisant tarptautinių žmogaus teisių įpareigojimų, jiems iki šiol neleidžiama palaikyti jokių ryšių su išoriniu pasauliu. Kinijos Liaudies Respublika ir po ketvirčio amžiaus tebeslepia tiesą – tai gėdingas jos atspindys.
Šio berniuko dingimo reikšmės Tibeto žmonėms neįmanoma pervertinti. Vos trys dienos iki pagrobimo Dalai Lama pripažino Gedunas Čokis Nymas (Gedhun Choekyi Nyima) dešimtojo Pančen Lamos (Panchen Lamos) reinkarnacija. Pagal mūsų budizmo sampratą Panchen Lamos ir Dalai Lamos likimai esmingai susiję. Mes, išties, kalbame apie Dalai Lamą ir Pančen Lamą kaip apie „saulę ir mėnulį“. Tradiciškai Pančen Lamos vaidino svarbų vaidmenį atpažįstant ir ugdant Dalai Lamas, ir atvirkščiai.
Tibeto skausmas
Mus ypatingai liūdina tai, kad tikrasis Pančen Lama lieka atskirtas nuo mūsų tokiu metu, kai devintąją dešimtį skaičiuojantis Dalai Lama vis dar tebėra tremtyje. Dėl savo paties saugumo Dalai Lama pasitraukė į Indiją 1959 m., kuomet, Tibetą užgrobus Kinijos Liaudies Respublikos Išlaisvinimo armijai, jo gyvybei iškilo mirtinas pavojus. Netrukus po to, nepaisydama mūsų prieštaravimų, ateistinė komunistų vyriausybė Pekine paskelbė, kad Tibetas yra neatsiejama Liaudies Respublikos dalis. Nors tai buvo išimtinai religinis reikalas, Kinija įniršo dėl to, kad vaiko, kuriam likimas lėmė tapti mūsų Pančen Lama, vardo paskelbimas buvo susijęs Dalai Lama. Kinai tai priėmė kaip tiesioginį iššūkį jų valdymo viršenybei Tibete.
Ankstesnysis Pančen Lama (žinomas pasaulietiniu Gonpo Tseteno vardu) buvo iškili šiuolaikinės Tibeto istorijos figūra. Visą savo gyvenimą jis ėjo siauru takeliu tarp bendradarbiavimo su Kinijos oficialiąja valdžia ir Tibeto žmonių interesų gynimo. Jis buvo nuoširdus unikalaus kultūrinio Tibeto paveldo, religijos ir kalbos gynėjas, o jo „70 000 ženklų peticija“ tebelieka išsamiausia vidine kritika, skirta Kinijos Komunistų partijos politikai tibetiečių ir kitų mažumų, kurios turėjo paklusti Kinijos valdžiai, atžvilgiu.
Būtent dėl to Kultūrinės revoliucijos metu jis patyrė kankinimus ir buvo įkalintas. Deja, 1989 m. jis mirė neaiškiomis aplinkybėmis ir nuo to laiko jo tautiečiai išgyvena skausmingą netektį, nes niekas negali teisėtai atlikti Pančen Lamos vaidmens.
Kultūros netektis
Kinijos Liaudies Respublika pabandė paskirti savo pačių kandidatą į dvasinio lyderio poziciją – Gialtseną Norbų (Gyaltseną Norbu). Ji suteikė šiam asmeniui reikšmingos galios, kad būtų įgyvendinti Kinijos politiniai tikslai. Jis nėra mums priimtinas kandidatas. Mes tikrai jaučiamės skaudinami tų despotiškų priemonių, kurių imasi Kinija, kad „kinizuotų“ Tibeto budizmą ir priverstų tibetiečių tautą gyventi tokioje politinėje ir ideologinėje sistemoje, kuri prieštarauja mūsų paveldui.
Daugelis mūsų žmonių gyvena tremtyje – drauge su Dalai Lama Indijoje arba kitose pasaulio vietose. Likusiųjų tėvynėje padėtis išlieka itin sunki. Tibetiečiai turi ištverti žiaurius teisės į laisvą žodį ir religiją apribojimus. Mokykloje vaikai mokomi mandarinų kalba, be to, pabrėžiamas „politinis ugdymas“. Tai reiškia, kad mūsų kalba nyksta, nes mūsų jaunuoliai ugdomi tapti lojaliais komunistinio režimo pavaldiniais.
Mes nuolat kėlėme šiuos klausimus Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijoje, drauge ragindami išlaisvinti tikrąjį Pančen Lamą, Gedunas Čokis Nymas (Gedhun Choekyi Nyima). Daugelio valstybių vyriausybės jo kalinimą pasmerkė. Tačiau per pastaruosius dvidešimt penkerius metus niekam nebuvo leista jo aplankyti.
Artėjant liūdnai jo pagrobimo sukakčiai, mes prašome visų laisvę mylinčių pasaulio piliečių priminti Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybei apie tragišką XI Tibeto Pančen Lamos padėtį ir pareikalauti kuo greičiau jį paleisti.
Sonamas Tseringas Frasi, Jo Šventenybės Dalai Lamos atstovas Šiaurės šalims, Lenkijai ir Baltijos šalims. Šiuo metu reziduoja Tibeto atstovybėje Londone.
Neturiu ką pasakyti. Pagarba Alkui, jog tokį straipsnį paskelbė. Penkiakampės žvaigždės klanas valdo pasaulį ir nieko čia nepakeisi.
Netiesa, kad nieko negalima pakeisti, kiekvienas esam svarbus kaip tas lašas, kuris nuolat lašėdamas ir akmenį pratašo. Būtinai uždegsiu žvakutę lange ryt 19val. Su viltim, kad kada nors Tibetas ir visos pavergtos tautos bus laisvos.
Liūdna.
Vyksta globalinis totalinis karas su Tiesa.
“Laikas ir mums – Lietuviams, bent šiek tiek pažinti – kokį pragarą, “krikšto metų”, patyrė mūsų protėviai! Štai ką mums paliko šaltiniai: “Tačiau yra istorinis faktas, jog po Lietuvos krikšto didesnė pusė, jei ne trys ketvirtadaliai, mūsų bajorų patriotų atsisakė priimti naują tikybą ir to pasekoje, einant Jogailos 1387 metų vasario 20 aktu, jų žemės tapo konfiskuotos, o jie patys priversti buvo bėgti užsienin arba pasipriešinus,- išžudyti! Padėtis priėjo tokią krizę, kad Jogailos dvare nebeliko nė vieno LIETUVIO aukštesnio pareigūno, nei ištikimo dvariškio, ir vieną iš tų nelemtų savo parėdymų, karalius buvo priverstas liepti pasirašyti – virėjui!”
( Česlovas Gedgaudas – “Mūsų praeities beješkant. psl. 9).
O dabar KIEKVIENAIS METAIS ARIOGALOJE, TREMTINIŲ SUEIGOJE, mūsų aukšti pareigūnai PASAULIUI PRANEŠA: “LIETUVA NETURĖJO RAŠTO! ?
Pasirodo todėl neturėjo rašto, kad – visos protingos galvos buvo .nu………..!!!
LAIKAS LIETUVIAMS PAŽINTI SAVO TIKRĄJĄ – IKIKRIKŠČIONIŠKĄJĄ PRAEITĮ
Mielas Romualdai, visi, kam įdomu, tai žino. Bet liaudis paklūsta jėgai. Valdžiai. Gal žinot, kaip pakeisti valdžią ?
Matyt, tiems mūsų bajorams patriotams trūko vienybės, kad jų tris kartus didesnis būrys už Jogailos būrį nepasipriešino jam, buvo nugal4tas. Tai gal Vytautas – tas smetoniškai Didžiuoju už nuopelnus Lenkijai pavadintas, čia juos kažkaip pavedė…
Akkvaizdu, kad Lietuvos istorija ir tegali būti jos kaip suverenios valtybės istorija tik tuomet kai ji valstybė. O tokie laikotarpiai buvo iki Krėvos unijos bei vėl atkūrus Nepriklausomą valstybę Vasario 16-osios aktu. Tačiau valdžią šiandien turime tokią istoriškai, patriotiškai nudžiūvusią, kad ji tiek ikikrikčioniškosios, tiek atkurtosios valstybės praeitį yra palikusi svetimųjų žinioje…
Taigi iš tikrųjų mūsų protėvių galvos Lenkijos Jogailos, Vytautui binzinėjant tai šen, tai ten, tapo nukapotos šimtmečiams. O tai tragedija, – pripažinkime, ir kalbas apie tuos laikotarpius kaip istoriškai savus baikime…
REIKIA PRADĖTI NUO ALKO!!! NUO MŪSŲ GARBINGIAUSIOS GARDARIKIJOS ir SARMATIJOS PAŽINIMO – PIRMOJO TŪKSTANTMEČIO PAŽINIMAS! Ir taip palaipsniui – į mūsų giliausios praeities pažinimą! Ir taip toliau į SENIAUSIĄJĄ PRAEITĮ!
BE SAVO ŠAKNŲ ir be TIESOS ŽINOJIMO – TAUTA YRA PASMERKTA!!!
” Štai J. Švaistas, kaip vienas dalyvių, pasakojo įdomų nevykusios Vytauto (SUDIEVINIMO) apotėozės anekdotą, kai ( Smetonos laikais, neva Vytauto pagerbimo metais-R.Zubinas) buvo sušauktas kultūros srities aukščiausių veiksnių posėdis, aptarti būdus Vytautui sudievinti, bet, išklausius istoriko Jonyno BLAIVIAI PATEIKTĄ Vytauto visos veiklos aprašymą, SKUBIAUSIAI BUVO NUO TOS MINTIES ATSISAKYTA.” “Česlovo Gedgaudo “Mūsų praeities beieškant!” psl.5.
LAIKAS PRADĖTI MASTYTI!!!!
Ar valdžia PROTINA ŽMONĖS? AR ŽMONES – VALDŽIĄ?!
Ar pav. valdžiai rūpi – kas? buvo Vykingai? Kur jie dingo? Kodėl jie dingo? Juk tai, pirmoje eilėje, turi rūpėti Tamstai, man, ALKUI, ISTORIKAMS, PROFESŪRAI?! KUR visi jie YRA?!
JUK VYKINGAI ( nuo žodžio – vykti!) – MŪSŲ GENTAINIAI?! Jie buvo LIETUVIŲ KRIVIŲ – KRIVAIČIŲ (KOVOJE SU KRIKŠČIONYBĘ) PIRMAISIAIS IR IŠTIKIMIAUSIAIS PASIUNTINIAIS!
Būtent Vykingams turime būti dėkingi , kad KOVOJE SU KRIKŠČIONYBĘ, GEBĖJOME LAIKYTIS PRIEŠ VISĄ JAU APKRIKŠTYTĄ EUROPĄ 1000 metų! Ir tiktai tada, buvome nugalėti, kai vytautas į LIETUVĄ atgabeno krymo totorius, kuriems nerūpėjo – kieno galvas jie kapoja. (Skaitykite Daukanto latvių “krikštas” vokiečių kardais 1195 metais.LATVIŲ “krikštas”. Daukanto ISTORIJA psl. 28- 34).
NĖRA DIDESNĖS RELIGIJOS UŽ TIESA! ( SKELBIAMA LIETUVIŲ PROTĖVIŲ INDIJOS ŠVENTYKLOJE!!!!!)!!! .