Europos Sąjungos architektas Žanas Monė (Jean Monnet) teigė, kad Europos niekada nebuvo, ją reikia sukurti. Tarp mūsų dešiniųjų – pradedant Žygimantu Pavilioniu, baigiant Vytautu Radžvilu – vyrauja priešinga nuomonė, kad Europa – tai duotybė, kurią belieka priimti. Šiuo atveju kyla klausimas, ką žmonės turi mintyse, kalbėdami apie Europą.
Jei Europa, pirmiausiai, geografinė sąvoka, tai jos ribos ne visur aiškios. Rytuose nuo Azijos ją skiria Uralo kalnai, o štai pietinė siena – sutartinė ir pritempta. Pietų Kaukazo šalys politiškai priskiriamos Europai, nes kažkada priklausė Rusijos imperijai, o štai šalimais esančios Turkijos bei Irano šalys – jau Azija. Nežiūrint to, kad Turkija valdo buvusias armėnų ir gruzinų žemes, o Iranui priklauso didžioji dalis istorinio Azerbaidžano, kuris pats dabar priskiriamas Europai.
Jei Europa – tai indoeuropiečių tautų šeima, tada už jos ribų lieka suomiai ir estai, vengrai ir baskai. Jei tai – krikščionybė, tai kur dėsime musulmonus bosnius, albanus, totorius? Nekalbant jau apie gausybę imigrantų. Pagaliau, krikščionybė gimė Artimuosiuose Rytuose, šiandien turi daug stipresnes pozicijas Amerikoje, sėkmingai plinta Afrikoje ir Azijoje. Kuo čia dėta Europa? Kur čia jos išskirtinumas?
Jei Europa – tai humanizmas, atvirumas kitokiam ir pagarba žmogaus teisėms, tai yra viso Vakarų pasaulio principai, mažų mažiausiai – Šiaurės Amerikos. Kur čia išsiskiria Europa? Pagaliau verta pabrėžti, jog pačioje Europoje – jos Rytuose ir Vakaruose – daugelis vertybių, kaip žmogaus teisės, demokratija, tauta, šeima, suvokiamos gana skirtingai. Lenkija ar Vengrija būtų artimesnės dabartinėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Prancūzija ar Skandinavija – Kanadai.
Vidurio bei Rytų Europos konservatizmas ir Vakarų bei Šiaurės Europos liberalizmas su socializmo priedais jau dabar kultūriškai, moraliai ir politiškai dalija Europą į skirtingus žemynus. O jei dar žiūrėsime geopolitiškai, tai kokia nors Varšuva daug greičiau susikalba su Vašingtonu, nei su Briuseliu, Paryžiumi ar Berlynu. Į Rytus nuo Oderio istorinė problema yra Rusija, o Amerika – gelbėtoja, į Vakarus – beveik atvirkščiai. Prancūzai kalba apie bendrą bloką su Rusija prieš Ameriką, vokiečiai tiesia dujotekius su Rusija, apeidami Lenkijos ir Baltijos šalių interesus.
Bet kuri tapatybė yra kartu ir jungianti, ir skirianti. Šiandien panašu, kad pačioje Europoje – daugiau skirčių, nei Europa jų turi išorinio pasaulio atžvilgiu. O štai jungtys – tik hipotetinės. Net antropologiškai vengras ar bulgaras artimesnis turkui, nei baltui ar skandinavui. Kultūrinės bendrybės istoriškai apima tik dalį Europos, nors ir didžiąją, o kartu jungia ją su kitais regionais. Kaip ir nėra to, kas išskirtų Europą iš viso pasaulio ir kartu vienareikšmiai vienytų ją iš vidaus.
Jeigu Europos, kaip išskirtinės ir vieningos tapatybės, nėra, ją belieka sukurti. Esminis klausimas – kas šiandien galėtų sudaryti pagrindą tokiai kūrybai? Ko gero, įtikinamiausias atsakas – bendra galimybė konkuruoti globalių galių žaidimuose. Nė viena Europos šalis (atmetus Rusiją) nėra pajėgi varžytis nei su Amerika, nei su Kinija nei ekonomiškai, nei politiškai. O dar kyla Indija, artimiausiu metu teks susidurti su daug vieningesniu ir stipresniu islamo pasauliu. Taigi, Europai belieka vienytis tam, kad galėtų tapti galybe tarp kitų galybių.
Deja, tiek politiškai, tiek kultūriškai Europa – per daug skirtinga, kad galėtų kurti bendrą vertybių ir interesų erdvę. Lieka ekonomika. Taigi, faktiškai – tai, nuo ko pradėta Europos Sąjunga. Užuot svajojus apie bendrą ir kartu – išskirtinę civilizaciją verčiau palikti kultūrą tose erdvėse, kuriose ji ir gimė – tautose ir tautinėse valstybėse, o vienyti ekonomikas. Kitaip tariant – grįžti į Europos Bendriją iki Mastrichto sutarties. Žinoma, pasukti atgal didelėms struktūroms gali būti sunkiau, nei išvis išsivaikščioti, bet šiandien alternatyva – būtent tokia. Išlikti ar išnykti.
Politiniu ir kariniu požiūriu Europą gina NATO ir to visiškai užtenka. Tai – struktūra, išeinanti už Europos ribų. Kultūros požiūriu bandymai primetinėti Vakaruose konjunktūriškai įtvirtintas vertybes Rytams sukels tik atmetimo reakcijas, kas jau matyti Višegrado šalių grupėje. Bandymai išplauti tautų struktūras imigrantais, o šeimos struktūrą – homoseksualais bei transseksualais remiasi utopine prielaida, kad visos visuomenės to trokšta ir tam bręsta, bet akivaizdu, jog taip nėra. Kai kurios šalys greičiau išeis iš Europos projekto, nei priims tokias vertybes.
Ar verta rizikuoti tais laimėjimais, kuriuos sukūrė bendra ekonominė erdvė, dėl utopijų? Bendra ekonomika ir be politinio antstato, ir be pretenzijų į bendrą kultūrą sudarė sąlygas išvengti karų. Atvėrė sienas važinėtis be vizų ir keistis gėrybėmis. Tai ir yra pagrindinis Europos projekto gėris. Šio gėrio pagrindu ir verta kurti Europą. Be ne jos tautų ir kitų prigimtinių struktūrų sąskaita.
Kaip žinia, kažkada Europa buvo vienos kalbos žemynas. Paskui, per ledynmetį suskilo į baltus ir keltus. Romėnams išžudžius pusę keltu, buvo įvesta daugiakalbystė. Gal galit kas nors nusakyti kaip tai vyko ? Kaip keltai tapo prancūza-kalbiais, ispano-kalbiais, portugalo-kalbiais ir taip toliau. Taip pat, kaip romėnams pavergus Graikiją, buvo sunaikinta vietinė kalba ir įvesta dirbtinė esperanto versija ? Kas per žmonės užėmė pasaulinę valdžią tada ?
“Kaip žinia, kažkada Europa buvo vienos kalbos žemynas”
Kaip ŽINIA? Iš kur ši “žinia”?! Pranešė per “Žinias”?
” Jei Europa – tai indoeuropiečių tautų šeima, tada už jos ribų lieka suomiai ir estai, vengrai ir baskai. ” Šnekėjau su vienu, labai išsilavinusiu, vengru. Klausiau ar jis supranta nors kiek suomiškai. Sako, tai tik politika. Nieko bendra nėra tarp fino ugrių ir vengrų. Tiesiog, Vengrijos valdžiai reikėjo pakelti gyventojų savigarbą turkų akivaizdoje, tai išmanė garbingą kilmę. Šiaip, vengrai mišrūnų mišrinai ir niekas daugiau. Viskas politikų rankose – kaip jiems reikės, taip viską ir išaiškins. Ne mokslas valdo pasaulį – jį valdo pasaulio valdovai.
Keistas antraštės klausimas. Taigi paprasta – išaiškinti tautoms, visų pirma paaugliams ir jaunimui, jog tautybė, tautinė savastis tai nepadori atgyvena, jog gėda turėti tautinę kilmę, tautinę valstybę, tvirtą šeimą, giminystės ryšius. Jog telkiami pažangiųjų batalionai, organizuojami tautų mainų fondai, rengiami jų vykdymui skirti projektai, ir t.t. Galiausiai bis duotas startas žygiui – intensyviam tautų maišymuisi. Iš gautos tautų mišrainės gaunama tešla, iš kurios bus minkomi ir kepami naujos kokybės žmogeliukai iš niekur, niekieno, prie nieko Žemėje neprisirišę. Jie egzistuos, judės, kaip liepti, darys, ką liepti, kol negaus kitos į dar aukštesnę pažangą vesiančios komandos, nes kažkas paskelbs, jog jų gyventas gyvenimas buvo seniena, atgyvena, kaip ir jų tėvai, todėl reikia jį sunaikinti, užmiršti, ir keliauti tuo keliu, kurį jiems dabar padiktuos „tikrieji vedliai į pažangą”..
Kundrotai, Europos kurti nereikia, ji ir taip yra, kad ir kaip tau tai nepatikų.
Ir su tavim tikrai nesukurtume, nes tu tik griauti moki. Iš pradžių LTC, tada LTJS, vėliau TS, dabar jau Puteikio Centro partiją emeisi ardyti.
Kaip jau rašiau, Europa buvo iki ES ir išliks ES subyrėjus, o NATO Europos negina nei kariniu, nei juo labiau politiniu požiūriu – NATO yra kolektyvinės gynybos sutartis kurios nariai PATYS GINASI KARTU.
Kaip suprantu Kundrotas turi omenyje ES. Įdomu, o kam skiriamas antraštinis klausimas?
Kai autorius sulygino Radžvilą su Pavilioniu, pagalvojau, kad autorius nesveikuoja.
Nuo seno jaučiu pagarbą Kundrotui, bet dažnai ir nesuprantu jo.
Visad pasisakė už tautiškumą ir tautinę valstybę. Dabar nūnai kartais kalba kaip tie eurofilai, kuriais šlykščiuosi – vadina Europos Sąjungą EUROPA.
Europa yra žemynas ir niekas daugiau. Tai joks projektas, jokia politika. Vien geografija. Neegzistuoja Europos parlamaentas – tik Europos Sąjungos parlamentas, kad ir kaip tie globalistų milijardierių šiknalaižiai iškraipytų terminus – melo nepadarysi tiesa.
Apie bendrą ekonomiką ir kalbėti neverta. Kad “ES – ekonominė sąjunga” – taip kalbėjo 2003 pradžioje prieš referendumą tik žmonių mulkintojai eurofilai – landsbergistai, komunistai ir kgbistai. Tačiau jie melavo, ES nėra ekonominė sąjunga. Jei būtų – pirktų strategines energetinius resursus iš tiekėjų BENDRAI ir gautų didžiulę nuolaidą už perkamą didžiulį kiekį, o paskui išsidalintų.
Bet to nėra.
Europos Sąjunga sukurta tik vienu tikslu: tautinių valstybių naikinimas, žmonių mankurtinimas.
Įdomus straipsnis. Nebloga analizė. Pagarba autoriui.
Kažkas kalbėjo ( ne turguje) , kad santuoką stipriausiai suriša turtas (pinigai). O valstybes?
Visų pirma visus jungė bendras Dievas ar dievai, bendras tikėjimas ir bendra kalba. Iš to ir BENDRAS tautos SAUGUMAS, bendra nepriklausomybės gynyba, o tada ir kiti svarbūs bendruomenėms reikalai, kurie kuria taikų tautos sambūvį, visiems bendras bendrabūvio taisykles ir jų teikiamą komfortą.
Būtent per tai šiandien smarkiausiai įv. „liberaliais” kirviais kertama – tyčiojamasi iš visko, kas tautiška. Sunaikinus tai, tautos nelieka – lieka padrika masė, kur kiekvienas tik už save. Bendruomenių nelieka (nebent 5K „bendruomenės”)
Cituoju: “… verta kurti Europą. Bet ne jos tautų ir kitų prigimtinių struktūrų sąskaita.”
Ko gero, teisingai pasakyta. Pritariu.
Gražiai parašyta, bet utopija lieka utopija, realybė kitokia, Europos tautos nyksta, nes šeimos vertybės niveliuojamos, o iškeliama kitokių pakraipų besąlyginis pripažinimas… Ir viskas vyksta kaip M.Kadafio tezėse… maždaug tai jis aiškino po tų baisių teroro išpuolių – teroro veiksmais neužvaldysime Europos, siekime to taikiai. Europa pati mus priims ir palaipsniui pasiduos, jų šeimų gimstamumas vos 1,2-1,5 , o musų musulmonų šeimose turi būti ne mažiau 6 ar daugiau vaikų, kad iki 2050m Europa taptų islamo kontinentu. Ir juk visi matome, tai jau vyksta, milijonai pabėgėlių nedirba, o tik ima pašalpas ir dauginasi…
tautišką Seimą? Bent pakankamo dydžio koaliciją, nepraleidžiančią tautai kenkiančių įstatymų bei sprendinių, paverčiančių kamieninę tautą bebalse kampininke savo pačios žemėje? Bet pakankamo dydžio, kad būtų priimti tautai lemtingi įstatymai.
Ar pastebėjote pranešimą, jog Žemaitaičio TT jungiasi su Zuoku? TT + Paulauskas, + Zuokas susijungę Seimą paims taranu.
Kad Zuokas piktybiškai prieš tai, kas tautiška, prieš tautos istoriją veiktų, nepastebėjau. Jo kitos silpnybės bujojo. O TT su AP?
O ar pavyks Nac. susivienijimui bei „Stantalkai” pavieniui į Seimą patekti? Juk pagaliau ir valstybės, sudarydamos bendrą frontą, ne visais klausimais sutaria tad ne visais viena kitai padės, ne dėl visų įsipareigoja vienodai veikti. Bendru frontu eina tik abiem vienodai ar net gyvybiškai svarbių klausimų spręsti, o dėl kitų susitaria viena kitai nekenkti.