P. S. Krivickas. Kai skraidė imperinio melo „antys“ (video)

Vokietijos spaudos leidėjai XVIII amžiuje įtartinas žinias žymėdavo raidėmis NT (lot. non testatur – nepatikrinta). Kadangi NT vokiškai tariama „ente“ (o tai reiškia „antį“), anties vardas ilgainiui prilipo ir klaidinančiai ar nepatikrintai informacijai.

Nepriklausomybės išvakarėse, o ir ją paskelbus (1990 m. kovo 11 d.), visokių „ančių“ atskrisdavo pas mus iš Rytų pusės. Todėl mums, keliems to meto žiniasklaidininkams, kilo įdėja įkurti tokių „ančių“ medžioklės klubą. Pasidalinome „medžioklės plotais“ – Rusijos spauda, radiju, televizija (internetinių svetainių dar nebuvo). Apie tai primena filmas „Lietuviškasis sindromas 1990“ («Литовский синдром 1990»). Jis sukurtas Cerntrinės Lenino ordino dokumentinių filmų studijos kūrybiniame susivienijimo „Risk“. Simboliškai skamba to susivienijimo pavadinimas – „Rizika“, nors dar su prikabintu Lenino ordinu, bet jau su kai kuriais drąsiais to meto Rusijai pastebėjimais. Deja, taip pat ir su tam tikra nostalgija apie „vienybę“ ir „tautų draugystę“ prosovietiniu stiliumi.

Nepriklausomybės pradžia

BALSAS UŽ KADRO: „1990 m. vasara Lietuvoje buvo dosni ir nerami.  Politinė situacija pasiekė kritinį tašką. (Moksleiviai fotografuojasi ant Katedros varpinės laiptų) Šie berniūkščiai iš Klaipėdos Eduardo Balsio menų mokyklos lankosi su ekskursija Vilniuje. Jie dar nesiskirsto savo bendraamžių į lietuvius, lenkus, rusus. Bet kaip bus, kai užaugs? (Leidžiasi lėktuvas) Tarp tų, kurie tą dieną Maskvos reisu atskrido į Vilnių, buvo mažiau kurortininkų ir turistų, bet žymiai daugiau komandiruotųjų civiliais kostiumais ir kariškai uniformuotų, kuriems buvo prisakyta nukreipti Lietuvą į teisingą kelią.  (Gatvėje daug žmonių) Tai eilė prie laikraščių. Kokių naujienų laukti šiandien, rytoj? Atsakymo, ko gera, nežinojo niekas. Priminsime kroniką dramatiškų įvykių, privertusių visą pasaulį atkreipti dėmesį į Lietuvą.“

Pateikiama ištrauka iš Lietuvos televizijos reportažo:

(Lietuvos Aukščiausioje taryboje uždengiamas tarybinis herbas) 1990 metų kovo 11-tą dieną demokratiškai išrinkti Lietuvos  Aukščiausiosios Tarybos deputatai priima aktą apie atkūrimą nepriklausomos Lietuvos valstybės. Išreikšdama liaudies valią, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria ir iškilmingai paskelbia (kadre V. Landsbergis), kad atkuriamos Lietuvos suverenios valstybės teisės, svetimos jėgos sutryptos 1940 metais ir nuo šiol Lietuva vėl tampa nepriklausoma valstybe.  Nepriklausomybės akte pabrėžiama: „Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.“

Galima suprasti, jog „kita valstybe“ pirmiausia turėta omenyje Sovietų Sąjunga.                

„Raudonoji armija, eik namo!“

BALSAS UŽ KADRO: „Iš Maskvos atėjo susierzinimo šūksnis: SSRS prezidentas pareikalavo per  tris dienas  atšaukti Nepriklausomybės aktą ir kitus dokumentus, priimtus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Naujienos iš Lietuvos ir apie Lietuvą – telegramų agentūrų ir telekompanijų ekstra-laidose. Permetami į Lietuvą kariniai junginiai ir karinė technika. Mįslingas desantinių junginių judėjimas. Laikraštis International  Herald Tribune: „Tiek Vilnius, tiek ir Maskva padarė grubių klaidų. Ponui Gorbačiovui derėtų žinoti, kad grasinimai tik įplieks pasipriešinimą, bet, matyt, jam reikia parodyti įsiaudrinusiai valstybei, kad jis pajėgus sutramdyti nepaklusniuosius.“

Kovo 23-ąją Lietuvos sostinėje pasklido pranešimas: iš Kauno pusės artėja tankai. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas  Landsbergis: užtektų 30 automatininkų ir jie užgrobs visur ir viską, juk mes nesipriešinsime. Lankydamasis Paryžiuje, SSRS gynybos ministras Jazovas (Kadre maršalas su vertėju), susitikdamas su korespondentais kalbėjo trumpai: „Lietuvos teritorijoje yra kariuomenė.“ Kokiu tikslu buvo permesti desantininkai? Pirmoji akcija – užgrobti kompartijos CK, Spaudos rūmus, partinį archyvą. Padėtis tapo vis labiau grėsminga. Virš Vilniaus tirštėjo Berlyno 1953, Budapešto 1956,  Prahos 1968 metų šešėliai. Pirmoji konfrontacijos auka Stanislovas Žemaitis iš Kauno susidegino Maskvoje Spalio revoliucijos aikštėje.“

(Kadre – praskrenda sraigtaspasnis). Melagingai skamba pareiškimai, kad kariuomenė nesikiša į politinę kovą. Kariniai  sraigtasparniai mėto lapelius, kuriuose reikalaujama atsistatydinti Lietuvos Respublikos vadovybę. Visuomenės reakciją buvo galima numatyti: (Šaukianti minia) „Raudonoji armija, eik namo!“

BALSAS UŽ KADRO: „Balandžio 20-tą Lietuvos leksikone atsirado žodis „blokada“. Turint tai omenyje, kad Lietuvos TSR vadovybė nesiėmė priemonių atšaukti neteisėtas akcijas, duotas nurodymas nutraukti naftos tiekimą, o taip pat sumažinti gamtinių dujų padavimą į respubliką iki apimčių, būtinų buitinėms ir komunalinėms reikmėms. Griuvo parlamentas, atsistatydino vyriausybė? Ne. Tiesiog priešais uždarytus įmonių vartus atsidūrė tūkstančiai ir tūkstančiai darbininkų – lietuvių, rusų. Respublikos ekonomika atsidūrė prie bedugnės krašto. Yra vienas rodiklis, kuris tiesiog šovė į viršų – mažmeninės prekybos apimtis. Tai paaiškinti labai paprasta: nuo parduotuvių lentynų nušluota tiesiog viskas. Tokių tuščių parduotuvių Lietuva nematė jokiais laikais. (Rodomas rusiškas sąrašas deficitinių prekių respublikos piliečiams – 31 rūšis). Reikėjo rasti ką nors, kas nepakliuvo į deficito sąrašus. Lietuviška autostrada piko valandomis beveik tuščia“. (Šalia kelio guli tyčia padėtas ar numestas lozungas rusiškai: Miša, mes, 3 000 000 „lietuviškųjų ekstremistų“, savo nepriklausomybės į žibalą nemainysim!)

Kam smogė blokada?    

Trumpai atsitraukime nuo ekrano ir atsiverskime įdomią knygą „Lietuvos istorija visiems“ (R. Paknio leidykla, 2019). Žodis jos autoriui.

RAŠYTOJAS TOMAS VENCLOVA: Po Leonido Brežnevo mirties (1982) darėsi vis aiškiau, kad sovietinę imperiją apėmusi gili krizė. SSRS pradėjo akivaizdžiai pralaimėti ginklavimosi varžybas su Vakarais, ypač po to, kai 1980 m. JAV prezidentu buvo išrinktas ryžtingas Ronaldas Reiganas. Šalis buvo įvelta į beviltišką Afganistano karą (jame dalyvavo ir nevienas lietuvis). Komunistinė ekonomika buvo neįgali palyginus su Vakarų ekonomika. Įsivyravo vadinamoji gerontokratija (senių valdžia). (…) Mirus  partijos generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui, į jo vietą išrinktas Konstantinas Černenka pasirodė nepajėgus ir po 13 mėnesių taip pat atsisveikino su pasauliu. Bandant įveikti krizę, 1985 m. generaliniu sekretoriumi tapo vos 54-erių sulaukęs Michailas Gorbačiovas – jam buvo lemta tapti imperijos duobkasiu. Gorbačiovas anaiptol neturėjo tikslo sunaikinti SSRS –  bandė ją sustiprinti reformuodamas.

BALSAS UŽ KADRO: (Tapytojas išstato savo paveikslus) Dailininkas Bronius Grušas – Lietuvos vyriausybės patarėjas kultūros ir meno klausimais.  

VEDANTYSIS: Kaip manote, kam pirmiausia smogė blokada?

BRONIUS GRUŠAS: Aš manau, kad pirmiausia blokada smogė Lietuvos ekonomikai, bet, nors paskaičiavimų ir neturime, manome, jog tai dar brangiau atsiėjo Sovietų Sąjungai.

VEDANTYSIS: Sąjunginiai santykiai įgyja kitą formą. Galbūt būsimasis valstybingumas galėtų atitikti interesus Lietuvos Respublikos, kuri pasiskelbė nepriklausomybę?

BRONIUS GRUŠAS: Aš tuo nesu tikras todėl, kad, kaip dabar Maskvoje priimami įstatymai, tai tam tikra prasme savotiška kosmetika. Radikaliai problemos nesprendžiamos. Ir todėl nesu įsitikinęs, kad tas įstatymas padės išspręsti nacionalines, politines problemas, kurios domina Respubliką. Šis procesas – negrįžtamas, jį reikia spręsti radikaliai. Reikalingos visai kitokios bendravimo formos tarp Sovietų Sąjungos ir tų respublikų, kurios aiškiai apsisprendė išeiti iš SSRS.

BALSAS UŽ KADRO: Yra Lietuvoje žmonių, kurie iš principo atmeta net mintį apie derybas su Maskva. Terminas „antilietuviška blokada“ tapo mėgstamu arkliuku. Monologo (Kadre – mitingo kalbėtojas su megafonu) už nepriklausomą Lietuvą esmė yra maždaug tokia: yra kompromisai, kurie lygūs išdavystei (Plakate: Stalinas–Hitleris lygu Bušas–Gorbis). Kaip kalbėtis su Maskva, kokio padorumo, kokios sąžinės galima iš jos laukti? Praeis keletas mėnesių, blokada be didelio triukšmo bus palaidota ir niekas nepretenduos būti autoriumi šios nevykusios ir beprotiškos „iniciatyvos“. (Kadre – bobulė su puokštelėmis parduoti) Palikus šone mitingų aistras, tai Vilniaus kasdienybė atrodo ramiai. Miestas kaip visada yra jaukus ir geranoriškas. O štai iš vietos laikraščių sklinda būgnų tratrėjimas – kvietimas atakon arba, jeigu norite, kontratakon. Lietuvos vyriausybės emisarai išsivažinėjo po Sąjungos regionus. Tiumenė jiems duoda naftos mainais už maisto produktus iš Lietuvos, Kuzbasas – anglies apeinant centrinę valdžią ir nepaisant blokados.

Trys milijonai „sąmokslininkų“

Kadre matau save trisdešimčia metų jaunesnį dar nepražilusį. Balsas už kadro pristato mane žiūrovams kaip publicistą ir „ančių“ medžiotoją, o priešais sėdintis maskvietis kolega užduoda klausimą, kaip sakoma, į kaktą.

VEDANTYSIS: Sigitai, teisybė ir neteisybė apie Lietuvą?

ATSAKYMAS: Daug keistų naujienų apie mus. Kai kas išties pasirodo, jog yra kitaip, negu iš tiesų. Ir todėl Lietuvos žurnalistų sąjungoje mes įsteigėme laikraštinių ir visokių kitokių „ančių“ medžioklės klubą. Taip pat pasidalinome „medžioklės plotus“. Man teko labai žinomo rusų skaitytojams laikraščio „Sovietskaja Rosija“ puslapiai. Ir ten aš dažnai su savo rašikliu medžioju mūsų profesines „antis“. Štai ir pasibraukiau kai kurias įdomias vietas laikraštyje „Sovietskaja Rosija“ pastaruoju metu. Tarkime, rašoma taip: „Respublikoje (turima galvoje Lietuva) įvyko valstybės perversmas. Į valdžią atėjo reakcinės jėgos, kurios iš esmės pradėjo demontuoti socializmą.“

Pradėsiu šią antį analizuoti nuo uodegos. Dabar jau niekam nebe paslaptis, kad per 70 metų taip ir nepavyko pastatyti nei brandaus, nei kitokio socializmo. Todėl ir pas mus Lietuvoje toks bandymas, pasakysime tiesiai, nepavyko. Vadinasi, negalima demontuoti to, ko tikrovėje nebuvo. Kadangi per pastaruosius rinkimus mes, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, laisvai išreiškėme savo valią, tai pagal laikraščio „Sovietskaja Rosija“ logiką išeina, kad mes, visi trys su trupučiu milijonai, tapome perversmo dalyviais. Tai vienintelis toks atvejis pasaulio istorijos praktikoje, kad perversmo dalyve taptų visa tauta.

BALSAS UŽ KADRO:  Serialo „Ančių medžioklė“ laidos tęsiamos. Medžiagos jam, deja, daugiau negu pakankamai. Savo nuomonę šia tema pareiškė Radijo ir televizijos korespondentė Elena Kurklietytė.

ELENA KURKLIETYTĖ: Pastaruoju metu pasirodė labai daug iškraipytos informacijos apie Lietuvą. Kai kada man atrodo, kad tai tikra dezinformacijos jūra. Faktų tampymas, nuomonių iškraipymas arba paisoma tik vienos nuomonės paneigiant kitas. Mane, kaip žurnalistę, tai labai liūdina todėl, kad susitinku su daugeliu žmonių, visada žinau visus įvykius tos dienos, tos valandos ir dažnai tiesiog stebiuosi kai kurių žurnalistų nesąžiningumu. Tiesiog trūksta profesionalios sąžinės, aš jau nekalbu apie žmogiškąją. Pradėsiu nuo to įvykio, kai praėjusių (1989) metų rugpjūčio 23-ąją vienas milijonas Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų išėjo į Baltijos kelią. Tai buvo vertinama, kaip nacionalistinė isterija, kaip agresijos akcija ir t.t. O juk tai faktiškai buvo tų tautų referendumas. Todėl, kad jie išėję susiėmė už rankų ir pasisakė apie istorinę neteisybę, apie Ribentropo ir Molotovo paktą. (Baltijos kelio kadrai ir garsioji daina „Bunda jau Baltija“) Pasakysiu, kad Lietuvoje seniai gyvenu, žinau jos istoriją, ir mes, lietuviai, neturime asmeninės neapykantos kitos tautos žmogui. Viskas vertinama, kaip žmogus elgiasi, kiek jis linkęs suprasti ar kiek supranta čia nuolat gyvenančius žmones. Mes nelinkę nutraukti nei ekonominių, nei draugiškų ryšių. Atvirkščiai – netgi blokados dienomis Lietuva ieško tiesioginių partnerių Rusijos Federacijoje, kitose respublikose, kad susitvarkytų ekonominius ryšius. Dalykiniai ryšiai, manau, yra patys geriausi ryšiai.

       *      *      *

BALSAS UŽ KADRO: SSRS liaudies artistas Regimantas Adomaitis.

REGIMANTAS ADOMAITIS: Šitiek metų Rusija savinosi žemes aplink save. Vis plačiau ir plačiau. Dargi prikišama Gorbačiovui: jis išvaikė imperiją. Už tai jam nedovanos. Mes tebeesame idijotiško imperinio mąstymo įtakoje. Aš – joks ne politikas, nors esu liaudies deputatas. Nuo pat „Sąjūdžio“ judėjimo pradžios jame dalyvavau. Aš suprantu Gorbačiovo sunkumus, kokioje keblioje situacijoje jis yra, kaip turi laviruoti tarp skirtingų jėgų. Žmogus, davęs pradžią šiems radikaliems pokyčiams, išleido džiną iš butelio. Ir paskui ėmė pats stebėtis, kad tas džinas pradėjo elgtis nebe taip, kaip jam norėtųsi. Norėjo, kad šoktų pagal jo dūdelę, bet pasirodė, kad džinas gyvena pagal savo dėsnius. Todėl, kad pajuto skonį tikro, natūralaus gyvenimo. O juk anksčiau buvo tikra vergvaldystė, mes visi buvome paversti vergais, kurie turi mąstyti tiktai pagal užprogramuotą mechanizmą. Ir taip, kaip tie, kurie valdo visą tą vergų visuomenę. Tokia mąstysena įsiskverbus labai giliai, ir nuo jos išsilaisvinti kai kuriems neįmanoma. O tuose „Jedinstvos“ mininguose, kuriuos matėte, dalyvaujantys žmonės turbūt patys nesupranta, ką daro.

Štai tokie išlikę atmintyje prieš trejetą dešimtmečių nutikusių Lietuvai reikšmingų įvykių blyksniai.