Teišsipildo visos šviesios viltys, Težydi vien tik geras žodis. (Saulutė Genovaitė Markauskaitė).
Valstybinės mūsų šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – nudžiugino ne tik savo jau ilgamečiu buvimu ir viltimi, kad Lietuvoje atsiras daugiau optimizmo, bet ir miela dovana iš Kauno poetės Saulutės – nauja knyga „Klausyk, širdie…“ (Kaunas, 2020). Tai jau dešimtoji poetės Saulutės Genovaitės Markauskaitės knyga. Prieš ją buvo: „Džiaugsmo ir skausmo verpetai“ (1992), „Meilės skliautai“ (2000); „Buvo laikas stiklinis“ (2003), „Erškėtrožei pražydus“ (2007), monografija „Krekenava laiko tėkmėje“ (2014); „Vilties vaivorykštė“ (2015), „Skulptorius Bernardas Bučas“ (2016), eilėraščių rinktinė „Ilgesio paukščiai“ (2016) ir dabar ši – „Klausyk, širdie…“ (2020).
Palydėdama šį savo dvasios kūdikį į pasaulį Saulutė rašė: „Man pažįstamas kito skausmas, kančia, gėda ir netektis. Giliai širdyje visada tai išgyvenau pati per savo gyvenimą. Nubraukusi ašaras ir sukaupusi jėgas žengiau tolyn. Likimui dėkinga už dovanotą sveikatą ir sėkmę, sutiktus nuoširdžius draugus ir patirtą tikrą džiaugsmą. Savyje sukaupusi gyvenimo patirtį, išmintį ir noriu tuo pasidalinti su Jumis. Tikiuosi, perskaitę šią knygelę atrasite atsakymus į kai kuriuos iškilusius gyvenimo klausimus. Telaimina Jus Dievas!“ (Saulutė).
Manau, kad iš šito teksto jau supratote, kad Saulutė – visų mūsų, paprastų eilinių Lietuvos žmonių poetė, reikalinga mums visiems kaip tyras oras, giedras ir taikus dangus virš galvos ir kaip mūsų duona kasdieninė. Mes ją suprantame, jos kūryboje atrandame save, savo jausmus ir viltis, skaitome ją ir mylime, džiaugiamės, kad ji yra ir dovanoja mums neišsenkantį optimizmą, uždega žiburėlį sieloje, kai kartais pasidaro tamsu… Dabartinėje mūsų visuomenėje, trikdomoje tai Korona viruso ir informacijos apie jo aukas, tai socialinių įtampų – ekonominių ir žmonių santykių, gana dažnai atspindimo viešojoje spaudoje valdžios nesiskaitymo su žmonėmis ir t.t., optimizmo ir džiaugsmo stygiaus, atrandame tai, kas šiuos trikdžius, jeigu ir nepašalina, tai bent jau sušvelnina… Ir gyvenimas tarsi ir pašviesėja.
Nekomentuodama pateiksiu keletą Saulutės minčių iš knygos, nes komentuodama, tikriausiai, savo mąstymo būdu tiktai sugadinčiau…
Taigi, Saulutės mintys:
„Pasaulis nuostabus. Bet ne visi tuo džiaugiasi. Mūsų nepasotina gerumas, nedega džiaugsmas širdyje, neatgaivina meilė, nežavi gamtos grožis, o širdies gilumoje neartėjame prie Amžinybės…“;
„Dvasinis ryšys amžinas. Jis veda į priekį. Ryšys reikalingas, kaip pilnatvės, išsipildymo pajautimas. Mes papildome vienas kitą, mokomės iš patirties…“;
„Nekovok dėl turto! Gali prisišaukti ligas ar kitas negandas. Ką turi geriausio – tai sveikata. Saugok ją, kad galėtum pasidžiaugti gyvenimu.“;
„Jei nori būt laimingas, gerbk tėvą ir motiną: jų nenuteisi, jie iš aukščiau – Dievo duoti. Gerbk ir mylėk juos, kad nebūtum persekiojamas žiauraus likimo. Tėvų pažeminimas prišaukia Dangaus kerštą. Priimk tėvus, brolius ir kitus žmones tokius, kokie jie yra. Giminių nepasirinksi. Pasirinkti gali tik draugus.“;
„Vyrų senatvės potraukis prie jaunystės – tai godžios pastangos pasivyti jos aidą.“;
„Kai susipažįsti su kito gražiu, didingu vidiniu pasauliu, atsiranda poreikis giliau pažinti, – Man reikia tavęs…“;
„Jei žmogų užvaldo egoizmas, nelauk iš jo nei užuojautos, nei supratimo, nei meilės…“;
„Mylėti… labai sunku. Jei eini į tikrąją meilę, eini lyg į ugnį suliepsnoti… Mylėti sunku, bet iš čia kyla visas gėris ir grožis.“;
„Filosofai iš dalies yra fanatikai ir jie lengviau pakelia gyvenimo sunkumus – tai įrodė visa žmonijos istorija.“;
„Jei atsidūrei aklavietėje ir nebežinai, kuriuo kelius pasukti – pasikliauk Dievo galybe ir Marijos globa. Jie žino, kaip geriausia – ir tave išves.“;
„Kasdien reikia mokytis tobulėti dvasiškai, bandant save nuvesti į meilę, harmoniją, ramybė ir taiką – tikrovę, patvirtinančią, dėl ko gyvename…“;
„Kiekvienas privalome stengtis užsiauginti save iki artimiausiųjų lygio… Jei nepavyksta kyla pavydas, pyktis, nepastenkinimas… O kartais nejautrumu ir bukumu užgožiame santykių žavesį.“;
„Slapčiausias savo mintis ir patirtis dažniausiai patikime geriausiam draugui, o ne giminėms. Draugas – daugiau negu giminė. Su giminėmis mus jungia kraujo ryšys, o draugystė – tai dvasinio švytėjimo begalybė.“;
„Jei du žmonės to paties siekia – visada bus laimingi.“;
„Tauta, kuri sugebėjo išgyventi tiek karų, sugebėjo išsaugoti savo kalbą, kultūrą, identitetą yra didvyrių tauta – tai Lietuva.“;
„Jei tave apipila purvu – nekeršyk, neatsakyk tuo pačiu, o tik pasikliauk Dievo kantrybe ir meile. Primink, kad tu, žmogau, niekini pats save ir savo sielą.“;
„Nebijokime klysti ieškojimuose. Klaidomis esame tobulinami.“;
„Jei netarnaujame kitiems, gyvenimas yra bevertis, nes negyvename pagal Dievo planą ir negalime atsiskleisti.“;
„Kas neatlieka pareigos – neturi atsakomybės.“;
„Laisvė – tai dovana, kurią gavome per nesudaužomą Viltį ir kančią. Tai – brangiausias laimėjimas.“;
„Laimingas jei mylėjai. Meilė leidžia pajausti rojaus būseną, kurią gali pasiekti kiekvienas, bet ne kiekvienam lemta tai pajausti… Jei tau pavyko – visa kita gyvenime labai priklausys nuo to, kiek pažįsti save, kiek pasitiki savimi ir ko esi vertas.“;
„Jei vyras vadovaujasi tuo, kas ką kalba, o nesiklauso savo širdies balso, jis tavęs nevertas. Susirasi savęs vertą.“;
„Vienatvę gali lydėti sėkmė, laimingos akimirkos, bet tikros laimės nepajusime. Vienišas žmogus negali sukurti laimės erdvės.“;
„Moteris pirmoje eilėje turi skirti laiko vyrui, o ne draugei. Kreiptis drąsinamai: Tu puikus, gerai atrodantis ir t.t. Ronaldo Reigano žmona Nensė jam sakė: „Buvai karalium, tai kodėl Prezidentu negali būti?“. Tokiu poelgiu vienas kitam kelia sparnus, žadina džiaugsmui, pasitikėjimui, meilei… Tada gyvenime galima daug pasiekti.“;
„Vyras tuo pačiu moterį turi įkvėpti, kad ji yra vienintelė ir mylima. Moteris turi būti užtikrinta, kad jos vyras neišduos, bus apginta bet kokiu atveju, saugi, kad visada ja pasirūpins.“;
„Intuicija – Angelo balsas žmoguje.“;
„Norint pasiekti užsibrėžto tikslo, reikia visa esybe atsidėti siekiams, o kitus darbus pagal galimybes atidėti.“;
„Būsi laimingas, kai atrasi savąjį kelią.“;
„Dvasinė žmonių giminystė yra kartais stipresnė už kraujo giminystę.“;
„Tėvynė – dvasinis įsipareigojimas tam tikrai tautinei bendrijai. Ji – būties erdvė. Tėvynės jausmas veda vis tolyn ir gilyn, reikalauja daug ką suvokti, apsispręsti, pasiryžti.“;
„Tėvynė neuždaro žmogaus, o atveria jį pasauliui. Pasaulio erdvė padeda suvokti savo Tėvynę.“;
„Dėl visko nekaltink kito – savyje ieškok trūkumų!“;
„Sielos grožis atperka netobulus kūnus.“
