MANO MOKSLAI
Platelių pradžios mokykla
Į mokyklą mane nuvedė dar vokiečių laikais, kai Mamutė dar ten dirbo. Turbūt apie 1943 metus. Mažai ką ir atsimenu iš to laiko. Mokykla buvo Salantų gatvėje, medinė, dviejų aukštų, nudažyta geltona spalva. Buvo erdvus kiemas, apsodintas geltonųjų akacijų gyvatvore. Už mokyklos buvo dar ūkinis pastatas ir lauko tualetas. Į tą mokyklą ėjau pavasarį – turbūt tai buvo paruošiamoji grupė, nes tikrieji mokiniai buvo vadinami pirmaskyriais, antraskyriais ir t .t. O aš ėjau į antrą grupę. Įsiminė rūbinė: mediniai stovai su kabliais rūbams pakabinti, o apačioje – lentynėlės klumpėms susidėti, nes į klasę visi ėjo tik su kojinėmis arba basi. Kurie ėjo apsiavę bateliais, tie nenusiaudavo, bet nedaug tokių buvo. Klumpės, naginėlės arba basi – toks buvo daugumos vaikų apsiavimas. Na, dar buvo vadinamieji medpadžiai – jų tik padas buvo medinis, o viršus iš odos – čia jau buvo geresnis apavas, bet vis tiek einant garsiai kaukšėdavo, todėl ir juos reikėjo rūbinėje palikti.
Klasėje dažniausiai sėdėdavo dviejų skyrių mokiniai, pavyzdžiui, pirmo ir trečio ar pan. Mokytojas – vienas. Ir puikiausiai susitvarkydavo. Pertraukų metu į kiemą pabirdavo mokiniai. Vieni lakstė, vieni kitus vaikydami, kiti ėjo imtynių ar šiaip šėlo. Prisimenu, kad mergaitės šokinėdavo per virvutę. Ir dar buvo stora ilga virvė, kurią vieni sukdavo, o kiti per ją šokinėdavo. Ir mane bandė išmokyti per ją šokinėti, tik man nelabai sekėsi. Tiek ir liko mano prisiminimų iš pirmosios mokyklos. Užėjus rusams 1944 m. mokyklą užėmė rusų karo ligoninė, kuri tų pačių metų rudenį kilusio gaisro metu sudegė ligi pamatų.
Antroji mano mokykla buvo jau visai kitokio pobūdžio – 1945 m. vasarą ėjau mokytis katekizmo. Mūsų mokytoja buvo miestelio davatkėlė Verketaitė. Gal kokį mėnesį kas rytą eidavau į miestelį, kur bažnyčios šventoriuje vyko pamokos. Ateidavo gana nemažai vaikų, daugiausia iš miestelio. Gal apie 20 jų čia susirinkdavo. Panelė Mokytoja, kaip mes ją vadinome, atsisėsdavo ant kėdės priešais šventoriuje ant žolės susėdusius vaikus ir pradėdavo pamoką. Viską, ką ji sakydavo, reikėjo mintinai išmokti. Ji pakartodavo du ar tris kartus, o tada jau mums reikėdavo tą patį atkartoti – pradžioje visiems kartu, o paskui jau klausinėdavo po vieną. Paskui būdavo pertrauka. Bėgdavom nusišlapinti į lauko tualetą, esantį už špitolės. Ten būdavo labai nešvaru, todėl paskui bėgdavom į parko pusę ir čia pat, tik išbėgę iš šventoriaus, šlapinomės ant šventoriaus akmeninės tvoros. Čia ir arčiau, ir švariau. Bet, nors ir mažos mūsų pūslelės, nors ir nedaug to myžaliuko, bet per visus susidarydavo tiek, kad žolytė, augusi prie „zomato“ (taip tvorą vadino), pagelto ir nudžiūvo. Pamačiusi rezultatą, panelė mokytoja uždraudė mums eiti per vartelius į parko pusę. Vėl bėgdavome į nešvarų prismirdusį tualetą.
Įdomiausia būdavo ilgoji, arba pietų pertrauka. Tada visi išsivyniodavo savo atsineštus ryšulėlius ir valgydavo pietus čia pat bažnyčios šventoriuje. Man Mamutė visada įdėdavo butelį pieno, kokį nors sumuštinį su sviestu ir sūriu. Tada dar nebuvome nuskurdinti sovietinės sistemos, todėl valgyti turėjome sočiai ir galėjome padėti mažiau turintiems. Tą Mamutė ir darė. Ir panelei Mokytojai Verketaitei dosniai atsilygindavo už mano mokymą.
Paskui buvo egzaminas. Pirmas mano gyvenime. Egzaminavo klebonas Balčiūnas. Dar jaunas akiniuotas juodaplaukis kunigas. Egzaminavo bažnyčioje, nes buvo lietinga diena. Neprisimenu, ko manęs klausė, bet atsakinėjau, netylėjau. Kalbėjau nudelbęs akis į žemę ir atrodė, kad bažnyčios grindų lentos lyg išlinkusios, tarsi aš stoviu žemiau grindų, o jos kyla aukštyn. Paskui visi labai juokėsi, kai, Mamutei klausinėjant apie egzaminą, pasakiau frazę „Mėslėjau, kad ė grindys įlūža“. Kitaip nemokėjau savo būsenos apibūdinti. Egzaminą išlaikiau ir buvau prileistas prie išpažinties ir prie pirmos komunijos. Išdilo iš atminties pirmos komunijos įspūdžiai, tik atmenu, kad po mišių visus vaikus šventoriuje fotografavo, bet tos nuotraukos taip ir nemačiau.
Beje, keletą žodžių reikėtų pasakyti ir apie mano pirmąją Mokytoją panelę Verketaitę. Ji gyveno kartu su savo sese. Nuomojo butą tai vienur, tai kitur. Iš ko gyveno, – nežinau. Už katekizmo, arba kaip čia vadino, už poterių mokymą kažkiek susirinkdavo, mokytojai eidavo pas paneles Verketaites pietauti. Jos pagal užsakymą paruošdavo pietus. Buvo gana apsiskaičiusios moterys. Turėjo daug Smetonos laikų žurnalų, kurie buvo įrišti į kietus viršelius. Tuos komplektus ir man paskolindavo. Parsinešdavau juos į namus ir visi skaitydavome. Panelė Verketaitė ateidavo pas mus, jei Mamutei reikėjo kur nors išvažiuoti, o mes vieni vaikai likdavome. Ji išvirdavo pietus, padėdavo prižiūrėti gyvulius. Ji ateidavo į mūsų namus, kai Tėtukas gyveno paskutines savo dienas. Ji buvo su mumis ir tą paskutinę Tėtuko naktį, kai visų mūsų akyse jis tyliai ir ramiai užgeso prie šalia jo lovos žybsinčios grabnyčios, o mes visi poteriavome. Man tada buvo 14 metų.
Teko būti ir Verketaičių namuose – ten buvo labai švaru ir tvarkinga. Palubėje kabojo narvelis su kanarėlėmis, kurios beveik be pertraukos čiulbėdavo. Net einant pro tą namą jau lauke girdėdavosi kanarėlių giesmelės.
Sekmadieniais po votyvos bažnyčios gale esančiuose balkonėliuose pradėdavo giedoti kantorkos – giesmininkai. Dešinėje pusėje – vyrai, kairėje – moterys. Ten giedodavo ir panelė Mokytoja Verketaitė. Jos vardas buvo Ona, o vadindavo ją Onušė, o jos sesuo – Pranusė. O gal ir atvirkščiai? Gerai nepamenu. Taigi ta Pranusė buvo visai kitokia – rūkė, darydavo visokius darbus – žurnalus įrišdavo, senoms maldaknygėms viršelius uždėdavo, įrišdavo. Vienu tarpu buvo Platelių kolchozo bičių prižiūrėtoja. Ištremtų žmonių bičių aviliai buvo suvežti į klebonijos sodą, o Pranusė jas prižiūrėdavo. Sykį ir man teko jai padėti. Tai buvo mano pirmoji bitininkavimo pamoka. Žiūrėjau, kaip panelė Verketaitė kilnojo korius, kažką darė, o mano užduotis buvo „gaminti dūmus“ – prižiūrėti, kad neužgestų dūminė ir pūsti dūmus ten, kur būdavo panelės rankos.
Į mokyklą pradėjau eiti gana vėlai (1947 m.). Man jau buvo 9 metai. Iki tol mokiausi namuose. Tiek mane, tiek Kastytį Mamutė stengėsi kaip galėdama ilgiau apsaugoti nuo komunistinės ideologijos įtakos. Todėl ir aš, ir Kastytis mokyklą pradėjome lankyti nuo trečio skyriaus. Namuose jau buvome išmokę ir skaityti, ir rašyti, mintinai mokėjau daugybos lentelę, mokėjome atlikti keturis aritmetikos veiksmus. Mamutė, pasikalbėjusi su trečiojo skyriaus mokytoju, jai gerai pažįstamu Jonu Gestautu, gražią rugsėjo dieną nuvedė mane į mokyklą. Mokyklos atskiro pastato nebuvo. Smetonos laikais statyta šešių skyrių mokykla buvo sudegusi. Mokslas vyko atskiruose namuose įsikūrusiose klasėse. Juškų name, kur dabar Nacionalinio parko Informacijos centras, buvo trečias ir ketvirtas skyrius. Ten mane ir nuvedė. Buvo nejauku, bet įdomu. Mokytojas Gestautas manęs kažko paklausinėjo ir paliko mane savo klasėje, Mamutei pasakęs, kad, jei man bus per sunku, perves mane į žemesnę, antrą skyrių. Nepervedė. Nereikėjo. Skaičiau geriau negu kiti, o ir kiti dalykai nebuvo man sunkūs. Gal sunkiau būdavo dėmesį sukoncentruoti pamokų metu. Įdomiau būdavo per langą stebėti gatvėje vykstančius įvykius – kas eina, kas važiuoja ir kt. Man, iš vienkiemio atėjusiam, atrodė, kad čia virte verda gyvenimas. Ne sykį buvau perspėjamas „neganyti varnų“, „nežioplinėti per langus“ ir t. t.
Pertraukų metu bėgdavome į miestelio aikštę, nes kiemo čia nebuvo. Draugų greitai atsirado. Su kai kuriais jau buvau susipažinęs per katekizmo pamokas. Klasės lyderiai buvo Rimantas Valavičius, Romas Bardauskas. Abu jie buvo miesčioniukai, jautėsi pranašesni už mus kaimiečiukus. Kai kurie vaikai ateidavo iš gana tolimų kaimų: broliai Benis ir Kastis Katkai net septynis kilometrus kasdien eidavo. Daug buvo tokių, kurie po 3–4 km žingsniuodavo. Iš Beržoro ar Mesėdėlių ateiti 2 km, buvo manoma, netoli.
Neilgai mokėmės Juškų namuose. Mūsų klasę perkėlė į senosios girininkijos pastatą Salantų gatvės gale. Tai buvo senoviškas namas (beje, ir dabar jis tebestovi). Viename jo gale gyveno mokytojas Gestautas su savo žmona akušere Gestautiene, išrinkta aukščiausiosios tarybos deputate, o kitame gale buvo mūsų klasė – trimis eilėmis išrikiuoti suolai, mokytojo stalelis, kėdė, prie sienos prikalta lenta, kampe – krosnis ir pasienyje – fisharmonija. Fisharmoniją laikė klaviatūra atsuktą į sieną, kad mokiniai negalėtų prie jos prieiti. Ir vis tiek prieidavom: pradžioje rankomis kilnodami dumplių rėmelius pripumpuodavome oro, o tada pravėrę klaviatūros dangtį (kiek leisdavo siena) ir įkišę ranką spausdavome klavišus. Išgirdęs mokytojas atbėgdavo drausti: „Gadinat brangų instrumentą“. O instrumentas buvo nacionalizuotas iš kažkieno išvežtų Sibiran namų.
Per klasės langą matėsi kelias, ateinantis nuo Gintališkės, o už jo – didelis nebylio Plaipos sodas (to, kur uždegė grafo Šnazelio dvaro rūmus). Buvo ir čia kur akis paganyti, todėl netrukus mane persodino į kitą eilę ir į pirmą suolą. Čia sėdėjau su Leonardu Tuleikiu. Jis gyveno pačiame miestelyje, nuosavame name, kuriame buvo alinė ir biblioteka. Namas tebestovi ir dabar, gerokai atjaunintas ir pagražintas. Be mano suoladraugio Leonardo, reikėtų paminėti ir kitus, su kuriais mokiausi visą laiką Platelių septynmetėje mokykloje. Tai buvo Albertas Kleinauskis, sėdėjęs priešpaskutiniame suole. Jis buvo geriausias klasės matematikas ir pirmasis keldavo ranką, jau mintinai išsprendęs kokį nors duotą uždavinį. Gyveno jis Kalvarijos gatvėje. Esant geram orui, po pamokų eidavau tolimesniu keliu pro jo namus. Tik paskui pasukdavau per miestelio ganyklas savo namų link. Per tas ganyklas buvo takas, tačiau rudenį ir pavasarį tos ganyklos tiek pažliugdavo, kad sausomis kojomis jau nepraeisi nei klumpėmis, nei kaliošais ar batais apsiavęs.
Jei geras būrys grįžtančiųjų iš mokyklos būdavo, eidavau dar toliau – galėjau pasukti keliuku pro Mikos sodybą arba net nusileisti nuo Zabičio kalno ir grįžti pro Plaipos Kasčio sodybą. Kartais taip ir darydavau, nes prašydavo palydėti broliai Katkai, Saulius Razma. Susidarydavo nemažas būrys einančiųjų. O kur daug, ten ir išdykavimų atsirasdavo. Įdomi pramoga buvo akmenimis mėtyti į telefono laidų izoliatorius. Visa pakele ėjo telefono linija – kas 50 m. mediniai stulpai, o jų viršuje – bent du, o tai ir daugiau, izoliatoriai, prie kurių pritvirtinti telefono laidai. Na ir mėtydavome į juos akmenis. Nedažnai į juos pataikydavom. Didžiausias laimėjimas, jei ne tik pataikai, bet ir sudaužai tą izoliatorių. Dar reikėjo saugotis, kad nepamatytų suaugusieji. Jie sudrausdavo ir dar tėvams pasakydavo.
Dažniausiai grįždavau įprastu trumpiausiu keliuku – takais per laukus. Kartais sutapdavo, kad tuo pačiu metu baigdavosi pamokos mums ir miestelio centre besimokantiems ketvirto skyriaus mokiniams. Tada kildavo karas: vieni kitus apmėtydavome akmenimis. Nežinau, kodėl, bet akmenys švilpdami lėkdavo pro galvas, o kai kam ir guzus įstatydavo. Akmenų miestelyje netrūko, nes gatvės buvo negrįstos, tik žvyruotos.
Pro mūsų klasę kartais pražygiuodavo progimnazijos ketvirtos klasės gimnazistai. Per karinio parengimo pamokas jie po keturis surikiuoti praeidavo gatve pro mūsų mokyklą, dažniausiai dar traukdami kokią nors žygio dainą. Dainų užvedėjas būdavo mūsų Algiukas. Jis tada paskutinius metus mokėsi Plateliuose. Mes sustoję su pavydu žiūrėjome į juos, gražiai žygiuojančius ir dainuojančius. Progimnazijos klasės buvo įruoštos išvežtos Bružo šeimos namuose. Baigiantis metams, susirgo Tėtukas. Mokytojas vos ne kasdien klausdavo apie jo sveikatos būklę. O aš ne ką galėjau pasakyti. Tėtukas gulėjo lovoje nejudėdamas, nieko nekalbėdamas. Namuose buvo slogi nuotaika. Ateidavo miestelyje gyvenęs felčeris Laučys, suleisdavo į veną gliukozę, dar kažkokius vaistus, ir viskas.
Gal savaitę taip išgulėjusį Tėtuką arkliais ir rogėmis išvežė į Klaipėdą.
Namuose likome vieni vaikai, bet į mokyklą visi eidavome. Tik Kastytis dar namuose likdavo – jis dar mokyklos nelankė.
Po mėnesio ar dviejų Tėtuką vėl parvežė arkliais namo. Jo sveikata buvo gerokai pagerėjusi. Pasodintas lovoje pasėdėdavo, kalbėdavo, domėjosi pasaulio įvykiais. Aš jam garsiai skaitydavau laikraštį „Tiesa“. Svarbiausias pasaulio naujienas. Tada vyko karas Korėjoje, tai ir buvo svarbiausi įvykiai.
Taip ir užbaigiau pirmuosius mokyklinius metus. Pavasariop Mamutė traukiniu iš Plungės išvežė Tėtuką į Vilnių, paskui į Birštoną. Namuose buvome daugiausia vieni. Tvarkėmės su darbais, su gyvuliais. Padėdavo kaimynai Plaipos, Jankauskas, kiti geri žmonės.
Rudeniop Tėtuką vėl parvežė namo. Jis jau padedamas galėjo vaikščioti. Nevaldė nei kairiosios rankos, nei kojos. Retkarčiais užeidavo epilepsijos priepuoliai. Tada visiems būdavo baisu ir negera. Jautėmės bejėgiai, nieko negalį padėti.
Algiukas rudenį išvažiavo mokytis į Klaipėdą muzikos mokyklą. Namuose likome trise iš vaikų.
Mūsų klasę perkėlė į kitą patalpą. Miestelio centre išvežto Bružo namuose padarė mokyklą. Čia sutilpo trys klasės ir mokytojų kambarys. Mokytojas mūsų klasės buvo Jonutis, nežinau, iš kur atvažiavęs, bet ne vietinis. Dar jaunas, bet nebuvo mokinių mėgstamas. Bausdavo mokinius statydamas arba klupdydamas į kampą. Kartais pastatydavo prieš klasę, liepdavo iškelti rankas ir pritūpti. Nutirpdavo iškeltos rankos, pakirsdavo pakinklius ir tik kai vaikai imdavo verkti, leisdavo atsisėsti. Uoliai skleidė ateizmo idėjas. Gerokai man kliuvo, kai per Vėlines neatėjau į mokyklą. Per bažnytines šventes Mamutė niekada mūsų neleisdavo į mokyklą. Po to liepė, kad ateitų Mamutė su juo pasikalbėti. Mamutė nuėjo, bet jo nebuvo namuose. Pasikalbėjo su šeimininke, pas kurią jis gyveno, ir paprašė pasakyti, kad negražu, pasikvietus viešnią, pačiam iš namų pabėgti. Taip jie ir nesusitiko. Bet man daugiau nieko nebesakė, o ir Mamutės daugiau nebesikvietė.
Tais metais pirmą kartą dalyvavau Spalio švenčių (Didžiosios spalio revoliucijos) minėjime parapijos salėje. Turėjau sakyti eilėraštį. Buvo jungtinė mokinių programa – ir dainavo, ir grojo, o aš pasakiau eilėraštį:
Ši kibirkštis į tamsią naktį metės
Karščiausia kibirkštėlė Lenino širdies
Tau šiandien 31 metai
Veržlaus liepsnojančio gyvenimo šalie!
Matot – ir dabar dar atsimenu. Štai kaip mano mokytojas įkalė į mano vaikišką galvelę spalio švenčių eilėraštį. Net gilios senatvės sulaukęs jį prisimenu.
Tokių švenčių metu vaikams duodavo saldainių. Gavau ir aš. Pačių paprasčiausių, paduškėlėm vadinamų. Tokie keturkampiai rožiniai, gelsvi ar balti saldainiai. Jų viduje – marmeladas, kažkoks įdaras. Gavau tų saldainių apie porą saujų. Supylė juos iš maišo į iš laikraščio susuktą tūtą. Tai – mano pirmasis honoraras už pasirodymą scenoje. Daugiau eilėraščių scenoje nesakiau. Dalyvaudavau kiekvienais metais tarybinių švenčių renginiuose, bet jau rimtesniuose vaidmenyse.
Tarybinių švenčių dienomis vykę renginiai buvo saugomi ginkluotų stribokų. Keletas jų ginkluotų sėdėdavo salėje, keli vaikščiodavo lauke. Garnizono kareiviai sargybose nedalyvaudavo.
Ketvirtame skyriuje mūsų klasė buvo Bružo name. Sėdėjau antrame suole su Ričardu Razma. Jis buvo vyriausias sūnus gausioje jų šeimoje. Vaikų jų buvo gal dešimt. Jo mama buvo vadinama Kūdikiene. Tokia aukšta, labai šneki, vis vaikščiodavo po valstybės įstaigas, ieškodama teisybės ir paramos „savo kūdikiams“, Vaikų iš tiesų jų namuose knibždėte knibždėjo. Savo pastogės neturėjo. Gyvendavo namuose, kur valdžia duodavo – tai vienur, tai kitur. Ričardas buvo labai draugiškas. Mokėsi labai gerai. Daug skaitydavo. Gal dėl to mudu labiausiai ir draugaudavome. Abu skaitydavome, o paskui dalindavomės įspūdžiais iš knygų. Ričardas buvo labai jautrus vaikas, o tuo miesčioniukai piktnaudžiaudavo. Ateidavo prie jo suolo per pertrauką Rimantas Valavičius, imdavo glostyti jį kalbėdamas: „Vargšas vaikas, vargšelis, gerutis, siratėlė“. O Ričardas pravirkdavo. Nesupratau, kodėl Rimantui tai buvo malonu. Man buvo gaila Rimanto. Todėl dar labiau susidraugavome. Jis ateidavo pas mus į namus, o aš ateidavau pas jį.
Bružinėje mūsų klasės langai išėjo į kiemą, todėl nelabai ką čia galėjai matyti, bet pertraukų metu bėgdavome į miestelio aikštę. Čia vyko visas miestelio gyvenimas. Priešais mokyklą, Salantų ir miestelio aikštės kampe, buvo įdomus, kampu pastatytas pastatas, vadinamas Stadala.
Jame įsikūrė rusų kariuomenės garnizonas. O Stadaloje, Salantų gatvėje stovinčioje pusėje, – jų (kareivių) garažas ir sandėliai. Kareiviai vaikščiodavo po miestelį arba sėdėdavo pastato prieangyje, kiti spardydavo kamuolį aikštėje miestelio viduryje. Kartais sušokdavo į sunkvežimį ir išvažiuodavo į vieną ar kitą pusę. Stribokų būstinė buvo Smetonos laikais pastatytuose valsčiaus savivaldybės dviejų aukštų rūmuose. Tai buvo gražiausias miestelio pastatas. Čia įsikūrė visa miestelio valdžia ir saugumas. Čia naktimis stovėjo sargyba. Stabdydavo visus pravažiuojančiuosius. Čia vyko visas valsčiaus ir miestelio tarybinio gyvenimo direktyvų vykdymas. Iš čia stribai išvykdavo į savo „žygius“. Čia vyko tardymai, čia kalino suimtuosius.
Retkarčiais, tam tikromis, iš senų senovės žinomomis dienomis, Plateliuose vyko turgūs (vadino jomarkais). Tada visa miestelio aikštė, aplinkinės gatvės, mokyklos kiemas prisipildydavo važiuotų ir raitų žmonių. Vežimuose buvo pardavinėjami riestainiai (tada vadinome baronkomis), pyragai, duona, saldainiai. Bet svarbiausia tuose jomarkuose buvo prekyba arkliais. Vieni arklius pirkdavo, kiti parduodavo, treti mainydavo. Perkant arba mainant arklį reikia su juo susipažinti, todėl su arkliais lakstydavo po miestą tempdami juos už pavadžio, jodinėjo raiti, tyrinėjo, ar nėra raiši, ar neturi kokių ydų. Privažiuodavo daug čigonų, kurie garsiai gyrė savo arklius, peikė kitus, derėjosi. Buvo įdomu žiūrėti šitą erzelynę, stebėti arklių tyrinėtojus čigonus. Jomarkai Plateliuose vykdavo bent penketą kartų per metus: per Šv. Martyną, per Šv. Kotryną, per pusiaugavį. Daugiau nepamenu, nes tik tuos, vykusius rudenį ir žiemą, teko matyti. Paskui, susikūrus kolchozams, atėmus iš ūkininkų arklius, išnyko ir jomarkai.
Vieno jomarko metu buvau pagirtas čigonų. Štai už ką. Vos išėjus iš mokyklos prie manęs prikibo kitas mokinys, už mane visa galva aukštesnis. Nežinau, ko jis iš manęs norėjo, bet ėjo man iš paskos vis keikdamasis ir mane vis užkabinėdamas. Iš paskos sekė daugiau mokinių, stebėdami, kuo čia viskas baigsis. Mat šio Žylės (tokia jo pavardė) brolis milicininkas, todėl jis, prisidengęs brolio galia, terorizavo kitus mokinius. Dabar atėjo mano eilė. Išėjus į gatvę, ties Urbono namu Žylė mane smarkiai pastūmė ir aš pargriuvau. Tada patvory pasidėjau savo dėžutę su knygomis, čiupau čia pat stovintį ir besišaipantį Žylutį į glėbį ir tėškiau jį į žemę. Šis nesitikėjo to iš manęs, bet atsikėlęs vėl mane puolė. Ir vėl jį permečiau ant žemės ir apžergęs prispaudžiau. Jis, mosikuodamas rankomis, bandė man suduoti į veidą. Suėmiau jo rankas ir, kiek palaikęs, paleidau. Aplinkui susirinko daugybė žmonių. Žylutis pabėgėjęs čiupo prie Urbono durų stovėjusią šluotą ir gąsdindamas šluotkočiu vėl puolė mane. Man sekėsi. Palaikomas „žiūrovų“ šūksnių ir raginimų, atėmiau šluotą, o Žylutį vėl trenkiau į žemę. Šis, jau verkdamas iš apmaudo, nusliūkino tolyn proverksmiais vis man grasindamas, kad pasakys broliui ir aš dar atsiimsiu. Susirinkusiems žmonėms buvo įdomus reginys – jie juokėsi ir mane gyrė. O barzdotas čigonas padavė man ranką ir pasakė, kad, kai užaugsiu, nupirks man butelį „šnapso“, nes aš už save didesnį nugalėjau ir lazdą iš jo atėmiau.
Dar vienas įvykis įsiminė iš mokymosi ketvirtame skyriuje. Kalvarijos gatvės gyventojai nusprendė per Šv. Kalėdas daryti eglutę – t. y. gatvės gyventojų vakarėlį. Sukvietė vaikus ir nusprendė paruošti vaidinimą. Mūsų režisierė buvo Zosė Lukauskaitė-Vaitkienė. Jos vyras buvo kalėjime, o ji su sūneliu Vytuku gyveno pas Severiną. Repeticijų susirinkdavome pas Stonienę ir mokėmės savo roles. Veikalėlis, kurį ruošėme, buvo iš kažkokio Smetonos laikų žurnalo. Nepamenu nei turinio, nei ką aš ten vaidinti turėjau. Paskui nusprendė, kad vien veikalo bus maža ir nusprendė, kad dar aš ir Severinos Danguolė (dabar ji vadinasi Šatkauskienė) pašoktume čigonišką šokį. Kažkuo aprengė, abiem perukus užmaukšlino. Nepamenu, nei kaip vaidinome, nei kaip šokome. Žmonių susirinko pilna Stonienės „geroji troba“. Kampelyje stovėjo eglutė, žybsėjo elektrinės lemputės. Stonienės sūnūs domėjosi visokiais elektros prietaisais, prie jų namo stovėjo vėjo jėgainė, kuri jų namą aprūpindavo elektra.
Mokykla labai greitai sužinojo apie šį vakarėlį, sužinojo, kas dalyvavo, kas vaidino. Buvome išbarti, išgėdinti, davatkomis išvadinti, bet daugiau jokių bausmių negavome. Greitai viskas buvo pamiršta.
Ketvirtame skyriuje mokydamasis turėjau du nemalonius įvykius: vienas – tai mano vagystė. Neprisimenu, kokioms aplinkybėms esant iš klasės išėjau paskutinis. Paskutinis iš trečio skyriaus išėjo ir Kalvarijos gatvėje gyvenęs Jankausko Vacis. Abu ruošėmės eiti namo. Mokykla tuščia. Vacis pasiūlė užeiti į mokytojų kambarį pasižiūrėti, kas ten yra. Mokytojų jau nebuvo. Ant stalo gulėjo vos ne kumščio dydžio kreidos gabalas.
– Pasiimkim, – pasiūlė Vacis.
– O kam jis mums? – paklausiau.
– Pasiimkim, kreidą galima valgyti, – ragino Vacis.
Paėmiau tą kreidos gabalą ir patraukėme namo. Eidami paragavome kreidos. Nepatiko nei man, nei Vaciui. Kur ją dėt? Nei aš, nei Vacis į namus neštis nenorėjome. Pakeliui sutikome mano pusseserę Liną (mano dėdės Jurgio dukrą). Jai ir atidavėme kreidą. Rytojaus dieną vagystė buvo išaiškinta. Buvau pastatytas prieš klasę, išgėdintas. Tai pats nemaloniausias įvykis per visą mano mokymosi laiką. Buvo labai gėda, labai nemalonu.
Kitą nemalonumą turėjau, kai iš brolių Katkų išgirdau pasakojimą, kaip Alis Bertaitis (pora klasių vyresnis) po pravažiuojančio vežimo ratu pakišo kačiuką. Apie tai pasakiau mokytojui. Nežinau, kodėl, bet Katkiukai išsigynė tai matę, o aš likau skundiku. Manau, kad Katkiukai išsigando fiziškai stipraus ir agresyvaus Alio. O man jie pasakė, kad Alis mane žada primušti. Namo reikėjo eito pro jo namus, todėl vis eidavau būryje kitų mokinių. Tačiau vieną kartą patykojo mane. Nemušė jis manęs, tik labai grasino ir gąsdino. Nesijaučiau kaltas, nes pasakiau tik tai, ką buvau išgirdęs. Bet Alis turbūt turėjo dėl to nemalonumų. Ar jis buvo tą kačiuką pakišęs, ar ne, – nežinau. Jis išsigynė. Išsigynė ir Katkiukai. Kaltas likau aš.
Pavasarį mokslai baigėsi, tačiau reikėjo dar išlaikyti egzaminus, kad galėtum lankyti progimnaziją. Egzaminus išlaikiau, bet tais metais progimnaziją panaikino ir ji buvo pavadinta septynmete mokykla, o aš buvau perkeltas į tos mokyklos penktą klasę.
Tais pačiais metais vasaros atostogų metu abu su Kastyčiu pradėjome mokytis patarnauti mišioms bažnyčioje. Reikėjo mintinai išmokti lotyniškas maldas, vadinamąją ministrantūrą, kalbamas mišių metu. Eidavome pas kleboną Jakaitį, dar tebegyvenusį klebonijoje, kur jis mus mokė lotyniškų maldų, mokė skaityti ir teisingai tarti lotynų žodžius. Sekmadieniais jau eidavome į bažnyčios zakristiją ir, apsivilkę baltas kamžas, kartu su vyresniais berniukais per mišias klūpodavome prie altoriaus ir iš vyresniųjų mokėmės patarnavimo eigos. Tie vyresnieji buvo Vaitkaus Alis ir Jašmonto Jonis. Jie ministrantūrą kalbėdavo taip greitai, kad žodžių neįmanoma buvo suprasti, tik girdėdavosi tarsi beriami žirniai:tapar, tapar, tapar…
Mus klebonas mokė kalbėti lėčiau, kad būtų aiškiai girdimi ministrantūros žodžiai. Pamažu klebonas išmokė visos mišių eigos, išmokė skambinti varpeliais. Rudeniop jau savarankiškai mokėjome patarnauti. Mišioms tarnavau visą laiką, kol mokiausi Plateliuose. Tada Plateliuose kunigavo klebonas Antanas Jakaitis ir altaristas buvęs ilgametis Platelių klebonas kun. Stasys Adomauskas. Pastarasis buvo jau senukas, eidavo iš lėto, pasiramsčiuodamas lazda. Gyveno nuosavame name, aptarnaujamas savo sesers ar giminaitės, tokios pat gražiai baltai pražilusios kaip ir kunigas. Paskui, jai mirus, kai kunigas Adomauskas jau nebegalėjo nueiti iki bažnyčios, jo „gaspadine“ tapo kažkokia aferistė, dar jaunyva moteris, kuri taip sutvarkė visus reikalus, kad galiausiai tapo jo žmona. Po kelių mėnesių kunigas Adomauskas numirė. Laidojo jį Beržore be bažnyčios.
Tais pačiais metais, kai pradėjome mokytis patarnauti mišioms, klebonija buvo nacionalizuota, pertvarkytas vidaus išplanavimas, padarytos trys klasės – penkta, šešta ir septinta, mokytojų kambarys. Antrame aukšte apsigyveno mokyklos sargas Kungys ir mūsų klasės auklėtoja rusų kalbos mokytoja Bumbliauskienė.
Klebonas apsigyveno Dvaro gatvėje esančiame mažame namelyje. Viename namo gale gyveno namo savininkė sena moterėlė, o kitame – klebonas. Buvo čia virtuvė, kurioje gyveno jo šeimininkė, o kitame kambaryje, pertvertame spintomis, įsikūrė klebonas A. Jakaitis. Į bažnyčią klebonas turėjo eiti per žemumą, kuri pavasarį ir rudenį virsdavo vos ne ežeru. Tikintieji jam padarė ilgą, kokių 200 m. ilgio lentų lieptą, kuriuo klebonas ir vaikščiojo į bažnyčią.
Platelių septynmetė mokykla, 1949–1952 metai
Septynmetė mokykla įsikūrė nacionalizuotoje klebonijoje. Čia buvo penkta, šešta ir septinta klasės, mokytojų kambarys, butas mokyklos direktoriui, o antro aukšto mansardose – kambariukai mokyklos sargui Kungiui, o kitame gale – mokytojai Bumbliauskienei su vyru (jaunavedžiams). Į mūsų klasę buvo atskiras įėjimas iš ūkinio kiemo pusės. Priemenėje stovėjo skardinė statinaitė, pastatyta ant taburetės, joje vanduo atsigerti, o prie jos grandine prirakintas metalinis puodukas. Klasėje – trys eilės mokyklinių suolų, prie sienos prikalta mokyklinė lenta. Klasės apšildomos krosnimi. Klasės priekyje dar buvo durys į tualetą, skirtą tik mokytojams. Mokiniai naudojosi lauko tualetu. Virš lentos – Stalino portretas. Klasės grindys buvo plačių lentų, išteptos dizelinu, mokiniai vadino nafta. Grindis ištepė taip gausiai, kad apsiavusieji klumpėmis galėjo čiuožinėti klasėje. Vėliau tas tepalas susigėrė į lentas, nebebuvo tokios slidžios. Klasės nuo to tepalo bjauriai smirdėjo, vaikams skaudėdavo galvas, todėl per pertraukas mokytojai vaikus varydavo laukan, klases vėdino atidarydami langus. Užtat klasėse nebūdavo dulkių, sargui nereikėdavo plauti grindų.
Mūsų klasės langai buvo į ūkinį kiemą, kur stovėjo nacionalizuoti klebonijos ūkiniai pastatai – didžiulis U raidės formos tvartas ir ilgas svirnas, atiduotas mokyklai. Dar vienas svirnas stovėjo kitoje klebonijos pusėje, o gerokai toliau – didelė daržinė. Į klebonijos tvartus rudenį suvarė besikuriančio kolchozo arklius, atimtus nuo žmonių – būsimų kolūkiečių, į svirną suvežė grūdus, o į daržinę – atimtus vežimus, roges, žemės ūkio padargus. Kolchozo pirmininku tapo miestelyje gyvenęs bežemis ar mažažemis Silvestras Lukauskis. Neilgai jis pirmininkavo, buvo per daug ramus, kultūringas žmogus.
Tuo metu miestelyje buvo du centrai. Dvare – tarybinis ūkis, o klebonijoje – kolchozas. Vėliau abu buvo sujungti į vieną „Pirmūno“ kolūkį. Per klasės langą matėme tuometinį kolūkinį gyvenimą – iš ryto prie arklide paversto klebonijos tvarto susirinkdavo vyrai – kolūkiečiai arba kaip jie patys vieni kitus vadino, – kolchoznikai. Neskubom kinkydavo arklius ir išvažiuodavo į darbus. Pavakary grįždavo. Mes jau būdavome išsivaikščioję į namus, nes pamokos baigdavosi apie 14–15 val. Ilgiau užtrukdavome tik užsitęsus pamokoms arba kokiems užklasiniams užsiėmimams. Įdomu būdavo žiūrėti, kaip iš ryto paleisdavo arklius girdymui. Prie klebonijos šulinio buvo pastatytas ilgas iš medžio kamieno išskaptuotas lovys, kurį pripildavo vandens. Arkliai pamažu kėblindavo prie šulinio, o atsigėrę vėl neskubom grįždavo į arklidę. Artėjant žiemai arkliai vis liesesni darėsi, vis lėčiau ėjo prie girdyklos ir nenoriai grįždavo atgal. Pagaliau vieną rytą pamatėme, kaip dviem liesais pakinkytais arkliais trečias, jau negyvas, arklys buvo tempiamas iš tvarto prie girdyklos. Per pertrauką nubėgę ten matėme, kaip miestelio batsiuvys Kazimieras Narvilas lupo odą nuo nugaišusio arklio, retsykiais aplaižydamas kruvinus savo pirštus. Paskui nuluptą arklį užvertė ant rogių ir išvežė į kiaulių fermą (Liutkaus ūkį). Tą žiemą ne vieną kartą matėme tokius vaizdelius. Suvaryti ūkininkų arkliai gaišo vienas po kito. Kartais jau ateidamas į mokyklą rasdavau purviną velkamo nugaišusio arklio šliūžą sniege ir prie girdyklos besidarbuojantį Narvilą.
Penktoje klasėje besimokydamas į mokyklą jau eidavau kitu keliu – paežeriu. Nusileisdavau nuo kalno ir taku palei kelią pasiekdavau Ežero gatvę, o tada pro Kauneckaičių namą pasukdavau į taką, einantį į bažnyčią, taigi ir į kleboniją. Atgal grįždavau per miestelį ir Kalvarijos gatvę. Grįžtant reikėdavo užeiti į paštą, pasiteirauti, ar nėra laiškų, dar užsukdavau su kitais vaikais į parduotuvę. Nieko nepirkdavome, nes ir pinigų neturėjome. Pažiopsodavome į lentynas, pasistumdydavome ir eidavome namo. Namuose tuomet buvo Tėtukas, kuris gulėdavo lovoje. Namuose triūsė Mamutė. Algis ir Danguolė mokėsi Klaipėdoje – Algiukas jau buvo palikęs muzikos mokyklą ir įstojęs į jūreivystės mokyklą, o Danguolė mokėsi medicinos seserų mokykloje.
Iš vaikų namuose buvome tik mudu su Kastyčiu. Dar tebeturėjome abu arklius, karvę, avį, paršą. Mūsų su Kastyčiu darbas buvo iš ryto, dar prieš pusryčius pagirdyti ir pašerti gyvulius. Arklius ir karvę varydavome gerti į Pyliavą, paskui pašerdavome juos, pakreikdavome išėdomis arba blogesniais šiaudais, pašerdavome avį. Tada valgydavome pusryčius ir išeidavome į mokyklą. Grįžę valgydavome pietus, pašerdavome gyvulius, o tada ruošdavome pamokas.
Ne visada taip būdavo. Dažniausiai po pietų ir pašėrus gyvulius eidavome pasirūpinti malkomis. Tą vasarą nebuvome paruošę malkų žiemai, todėl teko rūpintis dabar, kai jų labiausiai reikėjo. Pjaustėme rąstus, kažkada Tėtuko atvežtus būsimo tvarto statybai. Atpjaudavome kelias trinkas, jas suskaldydavome, parnešdavom į virtuvę – rytojaus dienai. Sekančią dieną – vėl tas pats. Tą žiemą taip ir supjaustėme rąstus, gulėjusius kieme, plonus pušies rąstelius, iš kurių buvo padaryta malkinės siena, žodžiu, viską, ką buvo galima kūrenti. Nupjovėme su Kastyčiu nestorą eglę čia pat miške, parvilkome ir supjaustėme, paežerėje nupjovėme keletą alksnių ir pasikinkę Raudį parvežėme. Tokios žalio medžio malkos sunkiai degė, šnypštė, putojo pakuroje. Mamutė apkraudavo pečių malkomis, kad nors kiek apdžiūtų. Tą žiemą labiausiai ir vargome su malkomis. Paskui jau pasiruošdavome malkų vasarą. Tą žiemą savo kumelę atidavėme eiguliui Kazimierui Jankauskui. Liko tik Raudis, kurį kas nors nuolatos skolindavosi. Jis tapo mūsų maitintoju. Už jo paskolinimą sumokėdavo pinigais arba kažkuo kitu atsilygindavo.
Temstant vėl eidavome prie gyvulių ruošos. Vėl paleisdavome karvę ir arklius. Jie patys nueidavo prie Pyliavos. Kol Pyliava neužšalus, čia pat ir atsigerdavo. Žiemą iškirsdavome eketę ir girdėme arba tiesiai iš eketės, arba kibiru pasemdavome ir girdėme iš kibiro. Avelei vandenį atnešdavome kibire. Šitą ruošą baigdavome jau sutemus. Dar reikėdavo atnešti malkų rytojaus dienai ir vandens maistui. Vandenį nešėme iš šaltinio dauboje. Žiemą šaltinį užpustydavo, todėl reikėjo atsikasti ir patį šaltinį, ir taką į jį. Sunkiausia būdavo atkasti šlaitą – ten daugiausia būdavo supustyto sniego. Be to, lipant su pilnu kibiru, slysdavo kojos, apautos klumpėmis, išsilaistydavo vanduo ir atkastas takas tapdavo dar slidesnis. Pabarstydavom jį pelenais, bet čia gana dažnai būdavo pūgos ir atkastą takelį vėl užpustydavo.
Pagaliau, baigę darbus, sėsdavome ruošti pamokas. Žiemą visas šeimos gyvenimas tilpo viename kambaryje – miegamajame. Čia buvo šilčiausia. Ant stalo degė žibalinė lempa, o prie jos mudu su Kastyčiu ruošėme pamokas. Nebuvome labai stropūs mokiniai, nebuvo įdomios ir tos pamokos, todėl tik apgraibom jas ruošėme. Nekokie ir pažymiai buvo. Daugiausia trejetukai (tada buvo penkiabalė pažymių sistema). Labai daug praleidinėjau pamokų – ūkio darbai trukdė. Prisimenu tą rudenį – vaikai eina į mokyklą, o aš, atsisėdęs ant maišų prikrauto vežimo, važiuoju į malūną. Man taip gera, kad nereikia į mokyklą eiti, net gaila tų, kurie eina; jie bus klausinėjami, bus tikrinami jų namų darbai, bus barami. O aš sau važiuoju, dairausi, švilpauju ar dainuoju – jokių rūpesčių. Malūne (Babrungo) – yra prietaisas maišams užkelti į antrą aukštą. Belieka maišus nuvilkti prie „gerklės“, į ją supilti grūdus ir skubėti apačion, kur reikia prie atitinkamos angos pakabinti maišą ir į jį jau byra miltai. Kiek sunkiau su maišų sukrovimu į vežimą. Bet malūne visada būna žmonių. Paprašai – ir padeda. O kartais ir neprašomi ateina padėti.
Grįžti iš malūno jau pavakary ar vakare, reikia tvarkytis su gyvuliais, pamokų ruošti nereikia – nežinai, kas užduota, o ir nelabai norisi. Rytojaus dieną mokykloje dėl neparuoštų pamokų turi lyg ir pasiteisinimą – nebuvau mokykloje. Tais metais praleidau labai daug pamokų, o pavasarį per egzaminus gavau dvejetą iš matematikos – nuo mokytojo P. Sadausko. Tai reiškė – pataisą. Per atostogas dvi savaites turėjau eiti į mokyklą ir mokytis matematikos. Tai išėjo į naudą. Kitais mokslo metais prasidėjusią algebrą ir geometriją mokiausi labai gerai, o ir šiaip įgijau gana neblogus matematikos pagrindus.
Mokantis septynmetėje, pasikeitė ir mokiniai. Iš kaimų pradžios mokyklų į penktą klasę atėjo naujų mokinių. Iš Gintališkės Liudas Ruikas, Stasys Damašius, Paskalis Norgėla, iš Virkšų Brazdeikis. Jų tėvai apgyvendino juos miestelyje pas pažįstamus ar gimines. Dauguma mokinių liko tie patys, su kuriais mokiausi ir pradžios mokykloje: Ričardas Razma, Rimantas Valavičius, Albertas Kleinauskis, broliai Benis ir Kostas Katkai, beržoriškiai Felicijonas Kaniava, Gerutis Krulis. Kai kurie vaikai nebelankė mokyklos, ypač tie, kuriems mokslai sunkiau sekėsi. Nebelankė iš Medsėdėlių kaimo Jonas Šukys, Albertas Baužys. Mūsų klasės auklėtoja buvo naujai atkelta mokytoja Julija Jankutė. Ji dėstė kūno kultūrą. Lietuvių kalbą dėstė mokytoja Stasė Andriuškaitė, vadinama Pypkele. Ji vienintelė iš mokytojų rūkė. Rusų kalbą dėstė Bumbliauskienė, prancūzų kalbą – mokyklos direktorius Jurgis Račkauskas, matematiką ir muziką – Petras Sadauskas, biologiją – Majoraitė. Visi mokytojai buvo ne vietiniai, jauni, neseniai į Platelius atkelti, išskyrus mokytoją Andriuškaitę. Ji vienintelė buvo tikra žemaitė, nevengė žemaitiškai ir per pamokas kalbėti, ypač jei reikėdavo ką nors švelniai išbarti. Tada mokytoja tardavo kokį žemaitišką sąmojį ir pati iš to juokdavosi. Kiti mokytojai nebuvo įdomūs. Račkauskas dar dėstė ir piešimą. Rudenį ir pavasarį, kai nešalta, piešti eidavome į parką. Piešėme akmeninę parko sieną, medžius. Gabesnius piešimui mokinius Račkauskas kviesdavo ateiti piešti vakarais į mokyklą. Papildomai pas jį ateidavo Leonardas Tuleikis, jo brolis Juozas, Gerutis Krulis, dar keletas mokinių. Manau, kad tai buvo pirmasis postūmis į meno pasaulį vėliau tapusiems dailininkais profesionalais L. Tuleikiui, G. Kruliui, K. Katkui.
P. Sadauskas sukūrė mokinių orkestrėlį, vadovavo mokinių chorui. Norėjo ir iš manęs muzikantą padaryti – mokė groti lumzdeliu, norėjo išmokyti groti armonika, mandolina. Mane priešiškai nuteikdavo mokytojo šiurkštumas. Už bet kokią klaidą ar nesėkmę jis bardavo, o kartais net per ranką tekšteldavo. Fiziškai tai nebuvo skausminga, bet jausdavausi pažemintas ir rinkausi vengti jo pamokų. Ir iš choro išėjau, kai per repeticiją smuiko stryku barkštelėjo per galvą.
Mokytoja Jankutė per kūno kultūrą vesdavosi į parką. Ten buvo įruoštos krepšinio ir tinklinio aikštelės. Ten ir žaisdavome arba krepšinį, arba kvadratą tinklinio aikštelėje. Žiemą dažniausiai kūno kultūros pamokų nebūdavo. Nebent, jei labai geras oras būdavo, visa klasė eidavome į žygį. Surikiuodavo po du ir vesdavosi keliu į Beržoro pusę. Pusiaukelę nuėję, grįždavome atgal.
Per Užgavėnes Plateliuose eidavo Užgavėnių žydai. Mokytojai griežtai drausdavo mums eiti jų pasižiūrėti. Nežinau, kodėl. Gal iš aukščiau tokį parėdymą buvo gavę. Ir vis tiek per pertraukas bėgdavome jų pažiūrėti. Juk įdomu: groja armonika, žydai apsirengę įdomiausiais rūbais, baisiomis „ličynomis“ veidus pridengę, ant galvų iš šiaudų nupinti aukšti „kaškietai“, papuošti spalvotais popierėliais ar skudurėliais, ant nugarų – šiaudų prikimšti „kromai“, rankose – ilgi lyg spragilai botagai, ant kitos rankos – bizūnai, daugiausia iš karvės uodegos. Daug triukšmo, daug juoko. Paskui žydų kompaniją eina pulkas smalsuolių, kurie stengiasi nemačiom prisėlinti prie žydo, jį pargriauti. Tada kiti žydai šoka jo ginti. Smalsuoliai, dažniausia paaugliai, vaikai, jaunimas, sprunka į kojas, o žydai talžo storais botagais per bėgančiųjų kojas ar nugaras. Iš storos virvės padarytas botagas muša neskaudžiai, bet apsiveja apie kojas ir pargriauna į sniegą sprunkantįjį. Keletą smalsuolių išvolioję sniege, žydai traukia toliau. Taip ir eina iš namo į namą, iš gatvės į gatvę. Sutiktus keliu einančius žmones apstoja, griebia, pakilnoja bent trejetą kartų išmesdami aukštyn į orą. Muzikantas sugroja maršą. Turi duoti pinigų už maršą ir pasveikinimą. Pinigus saugo muzikantas, o vakare visi pasidalins per „žydų vakarėlį“, kurio nors persirengėlio namuose. Didelio kaukių įvairumo nebuvo. Svarbiausia – žydai. Dar būdavo žydelka su žyduku ant rankų – iš skudurų susukta lėle.
Pažiūrėję kiek, skuosdavome atgal į mokyklą, kad nepavėluotume į pamokas. Po pamokų žydai jau būdavo nuo centro gerokai nutolę ir neidavome jų ieškoti.
Padėti pavasario darbus nudirbti tais metais atvažiavo Aloyzas Šopaga iš Šekų. Su juo ant daržų išvežėme mėšlus, suarėme, pasėjome javus.
Tų metų pavasarį (1950 m.) ir mus užrašė į kolchozą. Nei Mamutė, nei Tėtukas jokių pareiškimų nerašė, tačiau sutiko, kad žemė būtų paimta, nes nebeturėjome iš ko mokėti vis didinamus mokesčius. Atvažiavę kolchoznikai išvežė mūsų porinį vežimą, plūgą, akėčias. Apsėtos žemės derlių leido nusiimti. Vėliau teko atiduoti ir Rauduką. Nujojau juo į ganyklą vakare ir palikau prie besiganančių kitų kolchozo arklių. Mačiau jį dar kelis kartus, tempiantį vežimą poroje su kitu arkliu.
Padėti nudirbti rudens darbus atvažiavo Tėtuko brolis Kazys. Jis buvo nevedęs ir čia išbuvo iki vėlyvo rudens. Nuėmėme derlių, suvežėme į daržinę ir paskutinį kartą pas mus buvo kūlimo talka.
Rudenį ėjau jau į šeštą klasę. Mūsų klasės langai buvo į kitą pusę – į gerąjį kiemą. Klasėje kabojo didelis laikrodis ir pagal jį mūsų klasė turėjo dideliu mediniu kotu skambučiu skambinti pamokos pabaigą ir pradžią. Mokytojų kambaryje, kuris buvo priešais mūsų klasę, kitame koridoriaus gale, stovėjo didelis juodas fortepijonas, išgelbėtas iš degančių dvaro rūmų. Pradžioje jis buvo patalpintas bažnyčios kairioje nišoje priešais Šv. Pranciškaus altorių. Dabar – mokytojų kambaryje. Niekas juo nesinaudojo, niekas neskambino. Koridoriuje tarp mūsų klasės ir mokytojų kambario vyko choro repeticijos, bet mokytojas P. Sadauskas naudojosi smuiku, fortepijono nereikėjo.
Mėgstamiausia mano pamoka buvo biologija. Dėstė ją jauna mokytoja Majoraitė. Tai buvo vienintelė pamoka, kurią mielai ruošdavau, o vadovėlį skaitydavau dar gerokai į priekį nuo užduotos pamokos. Kitus dalykus ruošdavausi minimaliai. Nemėgau lietuvių, rusų ar prancūzų kalbos taisyklių, ypač gramatikos. Reikėdavo mintinai išmokti gramatikos taisykles. Nekenčiau jų kalimo mintinai. Ir dabar jų nežinau, bet rašyti išmokau beveik be klaidų. Jei ir padarau kokią – tai daugiau iš žioplumo ar neapsižiūrėjimo. O biologijos atsakinėti mokytoja mane kviesdavo per parodomąsias pamokas, dalyvaujant kitų mokyklų mokytojams. Žinojo, kad gėdos jai nepadarysiu. Ir nepadariau.
Pavasarį – vėl egzaminai. Egzaminams ruoštis eidavau pas klasės draugą Brazdeikį, gyvenųsi pas savo giminaitę, kurią visi vadino Ievele. Gyveno ji gana nemažame name Medsėdžiuose. Buvo senyva, gyveno viena pati su keršu mažu labai riebiu šuniuku. Ievelė kartais ateidavo į paežerę, iš lėto, pasiramsčiuodama lazdele, eidavo pamiške, o paskui ją tursendavo jos riebuilis šuniukas. Žmonės sakydavo, kad jį reikia panaudoti vaistams. Šuns taukus naudodavo kaip vaistą nuo džiovos. Pas tą Ievelę ir gyveno mano draugelis, o jo tėvai gyveno Virkšų kaime – apie 9 km nuo Platelių. Nekaip jis mokėsi. Nelabai ir egzaminams mudu ruošėmės. Daugiau dūkimui ir žaidimams laiko skyrėme. Gegužės antroji pusė buvo egzaminų metas. Pavasaris, atšilęs oras traukia į lauką, norisi padūkti, palakstyti. O čia pat, kitoje kelio pusėje – Plaipos Kasčio sodyba. Čia dar viena klasės draugė Irena ir jaunesnė jos sesė Morta ir dar jaunesnis broliukas Kastukas. Žaidimui daugiau laiko atiduodavome. Egzaminus išlaikėme, perkėlė į septintą, jau paskutinę klasę Platelių mokykloje.
Tais metais dar atsitiko kai kas, gerokai sukrėtęs Platelių bendruomenę. Ežero gatvėje gyveno Vaitkaus, vadinamo Garboriniu, šeima. Garboriniu vadinosi kailiadirbys. Ir mes jam nešdavome avių kailius išdirbimui. Gyveno jie mažame namelyje, augino tris sūnus – Julių, Jurgį ir Praną. Vyresnysis Julius buvo paimtas į sovietų armiją, gavo atostogų, parvažiavo į namus ir dezertyravo. Įsiruošė slėptuvę ir slapstėsi gal pusmetį ar ilgiau. Saugumiečiai jo ieškojo, klausinėjo tėvus, kaimynus, bet niekas nieko nežinojo. Nežinau kaip, bet galiausiai jį rado, areštavo, bet paskui paleido. Ateidavo pas mus darbuotis, buvo geras darbininkas. Pavasarį, tik ledai iš ežero buvo išėję, mokytojas P. Sadauskas nusprendė paplaukioti savo ką tik susiremontuotu plokščiadugniu burlaiviu, kurį buvo nusipirkęs iš kitoje ežero pusėje gyvenusio Dirvonskio. Paplaukioti pasikvietė septintos klasės mokinuką Kaniavą ir Vaitkų Julių. Nežinia, kaip ten viskas vyko, bet laivas apvirto ir visi vyrai atsidūrė lediniame vandenyje. Julius puolė plaukti į krantą. Paskui jį leidosi ir Kaniaviukas, bet Sadausko sudraustas grįžo prie laivo. Šaukė Sadauskas grįžti ir Julių. Nepaklausė. Julius nuskendo. Sadauską ir Kaniaviuką žvejai valtimi parplukdė į krantą. Abu, kiaurai peršlapę, atbėgo pas mus. Buvome namuose ir mudu su Kastyčiu, ir Mamutė. Sadauskas labai išgyveno, vis kaltino save kartodamas:
– Aš nužudžiau žmogų! Aš nužudžiau žmogų…
Kaniaviukas drebėjo nuo šalčio ir išgąsčio. Mamutė įpylė taurelę degtinės. Kaniaviukas išgėrė, o Sadauskas trenkė Mamutei per ranką, tiesiančią jam stikliuką, ir išpylė degtinę. Sadauskas niekada nevartojo jokių svaigalų. Absoliuti abstinencija.
Ilgai ežere ieškojo Juliaus, visokiais kabliais buvo graibomas ežero dugnas – be rezultatų. Leido grabnyčinę žvakę, pritvirtintą ant naujo nekaustyto vežimo rato. Neva – kur ratas su žvake sustos, ten ir bus skenduolis. Nesisekė. Tik po savaitės pavyko kabliais už rūbų užkabinti Juliaus kūną. Sekmadienis buvo, kai nuskendo, o tik kitą sekmadienį pavyko atrasti ir ištraukti. Buvo gražus pavasaris, žydėjo vyšnios. Merginos pynė vainikus iš vyšnių žiedų laidotuvėms.
Reti metai buvo, kad ežere nebūtų kas nors nuskendęs. Prieš tai buvusią vasarą nuskendo dvi mergaitės. Viena iš jų buvo mano klasės draugė Serapinaitė, tais metais baigusi penktą klasę. Ji su drauge atvažiavo dviračiais maudytis į nuošalesnę vietą, vadinamą „Po vėišnalės“. Ten ir pastebėjo ant kranto gulinčius jų rūbus ir dviračius ežere meškeriojęs mokytojas P. Sadauskas. Skaidriame vandenyje pamatė ir dugne gulinčias apsikabinusias abi mergaites. Į vandenį nėręs mokytojas ištraukė abi mergaites. Subėgę žmonės bandė gaivinti visais tuo metu žinomais būdais: purtė jas pasiguldę kniūpsčias ant sulenkto kelio, darė dirbtinį kvėpavimą, supo ant paklodžių – nepavyko. Niekas nežino, kiek ilgai jos vandenyje buvo. Buvo karšta vasaros diena. Niekas negirdėjo jokio pagalbos šauksmo.
Didelė eisena palydėjo mergaites į Platelių bažnyčią, o paskui į Beržorą.
Septintoje klasėje buvo leidžiama berniukams auginti ilgus plaukus. Iki tol berniukai kirpdavosi „plikai“. Visi nekantravo auginti plaukus ir dauguma į paskutinį klasės egzaminą atėjo jau apsikirpę „aplinkui“. Mane taip pat prieš paskutinį egzaminą apkirpo „aplinkui“ mano klasės draugės Irenos Plaipaitės mama – Plaipienė.
Jau aš septintokas. Vėl kita klasė. Šį kartą klasės langai vėl į ūkinio kiemo pusę, keturios eilės suolų. Mokiniai tie patys ar kiek mažiau, nei pernai. Mokytojai – tie patys. Namuose darbų mažiau, nes mažiau gyvulių, mažiau buvo pasėlių, mažiau šieno reikėjo ruošti. Tais metais (1951 m.) labai ilgas ir nešaltas buvo ruduo. Mūsų karvė ir pusantrų metų telyčia iki pat Kalėdų buvo išleidžiamos į lauką, vaikščiodavo po laukus, po mišką, o vakare grįždavo namo. Pietų šerti nebereikėjo – pačios susirasdavo. Nereikėjo ir girdyti. Vakare tik pašerdavome šienu. Telyčią ruošėmės parduoti, tai retsykiais ateidavo vienas ar kitas pirkėjas, apžiūrėdavo telyčią, pasiderėdavo ir išeidavo. Man įdomu būdavo klausytis tų derybų. Mamutė buvo nustačiusi kainą ir tvirtai jos laikėsi. Įdomios buvo derybos sykį, kai atėjo įgudęs prekybininkas Šilenskas ar ne iš Gilaičių kaimo. Stebėjausi jo gudrumu: kalba, kalba, mato, kad Mamutė nenusileidžia, jau eis namo, įsispiria į klumpes, jau atsisveikina ir vėl pradeda. Vėl klumpes palieka prie durų, vėl kalba, vėl derasi dėl kiekvieno rublio. Nesuderėjo. Išėjo nepatenkintas. Parduoti telyčią būtinai reikėjo, nes labai trūko pinigų. Pablogėjo Tėtuko sveikata, vis dažniau ištikdavo epilepsijos priepuoliai.
Danguolė Klaipėdoje mokėsi paskutiniame kurse. Reikėjo ir jai padėti. Padėdavo daugiausia maistu. Sužinodavau, kad kas nors važiuoja į Klaipėdą, tai nešdavome jiems kokį nors Mamutės paruoštą „venzliuką“ su gabalėliu mėsos, iškepto kugelio luitu ar dar kuo nors. Labiausiai mėgdavo kugelį – tai jau paruoštas maistas, kurį galima valgyti iš karto, jį pasišildžius, apkepus, o nesant laiko – ir šaltą.
Po Kalėdų gavome žinią, kad numirė Tėtuko Mama. Aš jos nepažinojau, nė sykio nebuvau jos matęs. Mamutė nusprendė Tėtukui to nesakyti. Nenorėjo jo jaudinti. Tik Kalnų giedotojus sukvietė pagiedoti. Gana gausiai susirinko tada giesmininkų. Giedojo prie miegamajame sustatytų stalų. Čia pat lovoje gulėjo ir Tėtukas. Aš tada pirmą sykį girdėjau giedamus Kalnus. Vedžiojo giesmes Antanas Jankauskis. Tėtukas suprato, kad yra kažkas svarbaus įvykę, o kai, minint mirusiuosius, buvo paminėtas Marijonos vardas, tapo aišku, kas atsitiko. Paskui Mamutė viską paaiškino.
Telyčią pardavėme be ilgų derybų kažkur iš toliau atvažiavusiam nepažįstamam žmogui. Sumokėjo tuojau pat visą kainą ir, pririšęs prie vežimo, išsivedė. Mūsų gyvulių ūkis dar labiau sumažėjo. Paršus paprastai augindavome du. Vieną pjaudavome Kalėdoms, o kitą kiek vėliau. Šerdavome, kol turėjome kuo. Pabaigus mažąsias bulves ir paršų šėrimas baigdavosi. Vien miltais šerti – neekonomiška.
Sausį dar labiau pablogėjo Tėtuko sveikata. Nebegalėjo kalbėti. Savo norus bandydavo užrašyti sąsiuvinio lape, bet ir tai darėsi sunku. Negalėjo valgyti. Mamutė virdavo tokį viralėlį iš hematogeno šokolado ir grietinėlės. Tirštą skystį supildavo į mažą arbatinuką ir per snapelį duodavo gerti. Galiausiai ir to nebegalėjo praryti. Daugiausia miegodavo. Vakarais ateidavo panelė Verketaitė padėti budėti per naktį. Taip tęsėsi savaitę, o sausio 13-osios vakare Tėtukas numirė – ramiai, be kančios, be blaškymosi. Tuojau ir ruoštis laidotuvėms pradėjome. Tėtukui nuskutau barzdą, aprengėme. Rytojaus dieną atėjo tėtuko brolis Jurgis, eigulys Kazimieras Jankauskis – jie ir padėjo ruoštis budynei.
Daržinėje nuo aukšto nuėmėme kelias lentas ir Jankauskas išvežė jas karstui daryti. Dar tą patį vakarą atvežė padarytą juodai nudažytą karstą. Pašarvojome Tėtuką kambarėlyje prie salono, o salone sustatėme stalus giedotojams. Du vakarus buvo giedami Kalnai, atvažiavo giminės iš Šekų, iš Klaipėdos. Grįžo Algiukas ir Danguolė. Per laidotuves karstą vežė arkliais vežime, o palyda ėjome pėsčiomis ir į bažnyčią, ir į kapines Beržore.
Kapui vietą Mamutė pasirinko šiaurės rytų kapinių pusėje prie augančių aukštų tujų. Tos tujos buvo matomos per mūsų miegamojo langą. Po laidotuvių prasidėjo žiema – privertė daugybę sniego. Sekmadieniais su Mamute eidavome į Beržorą pasimelsti prie kapo, užkloto storu sniego sluoksniu. Kad čia kapas – neliko nė ženklo, tik sniego pusnys pūpsojo. Tik aukštos tujos rodė mūsų kapavietę.
O gyvenimas ėjo. Išsivažinėjo svečiai. Išvažiavo tęsti mokslų Algiukas ir Danguolė. Tušti atrodė namai. Ir miegamajame Tėtuko lova liko tuščia. Porai savaičių pas mus pasiliko Šopagų Aloyzas. Padėjo mums ūkio darbuose – ruošti malkas, pašerti karvę. Nedaug žiemą tų darbų buvo, bet kažkaip jaukiau namuose buvo, kai suaugęs vyras čia gyveno.
Pavasarį sėkmingai išlaikiau baigiamuosius egzaminus. Neprisimenu, ar buvo ruošiamos kokios nors mūsų išleistuvės, jeigu ir buvo, tai aš jose nedalyvavau. Vasarą porą kartų buvau nuvažiavęs į Salantus – vieną kartą pasiskolintu dviračiu, kitą kartą – lengvu vežimėliu, vežamu mūsų buvusios, o dabar Jankauskui tarnaujančios kumelaitės. Nuvežiau dokumentus, kad mane priimtų į Salantų vidurinės mokyklos aštuntą klasę. Priėmė. Už mokslą tada reikėjo mokėti 150 rublių metams arba po 75 rublius kas pusmetį. Mamutei teko rūpestis rasti, kur mane apgyvendinti, kaip aprengti, kuo apauti, kaip maitinti. Namuose lengviau – ką turi, tas ir gerai, o svetur jau kiti reikalavimai. Na, apie tai paskui.
Per atostogas – vėl šienavimo darbai. Pjovėme šieną, jį grėbėme, džiovinome, vilkome, užsidėję ant kupros į drobulę sukrautą šieną. Jankauskas leido šienauti mūsų pamiškėje, šienavome ir daubą. Jau nebuvome mūsų žemės šeimininkai. Kiti čia šeimininkavo. Griežtai nematavo tų leistinų 60 arų – iš akies nuspręsdavo. Bet už daubos buvusiose mūsų pievose jau karves raišiojo miestelio gyventojai, kolchoznikai Staniai, dar kažkas. Mums ganykla nepriklausė, nes nebuvome pasirašę į kolchozą. Raišiojome karvę pakraštėliais tarp pasėlių, apie namus, padaubiuose, pamiškėse. Jankauskas leido pasišienauti Nerštvinėje. Nekokia ten žolė – viksva, kaip ir mūsų pelkėje. Su Plaipos Antanu prišienavome ten du vežimėlius tų viksvų. Nerštvinė – tai pelkė, šienauji pasiraitojęs kelnes, kad nesušlaptum. Žolė reta. Mosikuoji dalgiu per dieną, tai vežimuką vos pripjauni. O išdžiovinti tą šieną reikia, išnešti į pakraštį ant sausos žemės. Na ir pavargome tais metais su šienu. Buvome pasėję šiek tiek miežių. Su Kastyčiu juos nupjovėme, sunešėme į daržinę, o paskui spragilais iškūlėme, padedant zakristijonui Kazimierui Česnauskiui, tais metais atsikrausčiusiam iš Klaipėdos į Platelius ir apsigyvenusiam špitolėje kartu su žmona ir dviem dukromis Adele ir Alvita.
Kitų ūkio darbų jau negalėjau padėti, išvažiavau mokytis į Salantus. Bet Klaipėdoje mokyklą baigė Danguolė ir pradėjo dirbti Platelių ligoninėje. Džiaugėmės visi, kad gyvensime lengviau, nes jau bus, kas padės. Deja, neilgai džiaugėmės…
Bus daugiau.
