Nuo kovo 11 d. iki rugsėjo 13 d., Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečio proga, Lietuvos nacionalinis muziejus rengia parodą „Nesusitaikę“. Joje lankytojams bus pasakojama apie šalies žmonių pasipriešinimo, laisvėjimo ir laisvės kelią, nuo XX a. 6 dešimtmečio iki pat 1993 metų, kai iš Lietuvos išvyko paskutinis Sovietų Sąjungos karinis dalinys.
Parodoje lankytojus siekiama supažindinti su valstybingumo pagrindus kūrusiomis asmenybėmis. Vienas iš jų – Pranas Kūris, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministras. Jis pasidalino savo prisiminimais, rengiant svarbiausią valstybės dokumentą – Konstituciją.
Kelias į naują Konstituciją
1990 m. Kovo 11-ąją atkūrus Nepriklausomybę, šalies lyderiams pirmiausia reikėjo apsispręsti, kokia konstitucine sistema turi remtis atkurtoji Lietuvos Respublika. Norint pabrėžti valstybės tęstinumą nuspręsta laikinai sugrąžinti tarpukarinę, 1938 metų Konstituciją, tiesa, neatkuriant tuo metu veikusių įstatymų. Ji tuoj pat, jau kitu teisė aktu, buvo pakeista Laikinuoju pagrindiniu įstatymu, kuris numatė, kad Lietuva yra „suvereni demokratinė Valstybė“.
Prisimindamas 30-ies metų senumo įvykius, P. Kūris pabrėžė, kad parlamente greitai prasidėjo didelės diskusijos ir dėl nuolatinės Konstitucijos rengimo. Buvo sudaryta darbo grupė ir pradėta svarstyti koncepcija, kiti žingsniai, reikalingi, kad Lietuva pagaliau įgytų nuolatinį pagrindinį įstatymą.
„Buvo suprasta, jog šis dokumentas greitai negims, tačiau prieš tarptautinę bendruomenę labai reikėjo parodyti, kad Lietuva Nepriklausoma ne tik Nepriklausomybės aktu, bet ir įstatymu“, – anuometinę situaciją nupasakojo P. Kūris.
Profesorius akcentavo, kad Nepriklausomybės nuostatai įtvirtinti siekta ir visos tautos pritarimo. 1991 m. vasario 9 dienos referendumo metu už nuostatą, kad Lietuva būtų „nepriklausoma demokratinė respublika“ pasisakė 90 proc. balsavusiųjų. Būtent ši nuostata tapo pirmuoju 1992 m. spalio 25 d. priimtos Konstitucijos straipsniu.
Numatė saugiklius dar prieš Konstitucijos priėmimą
Be abejo, naujai kuriama valstybė neišvengė didelių politinių iššūkių: prasidėjo nesutarimai Aukščiausiojoje Taryboje, atsirado nepasitikėjimas tarp parlamento ir Vyriausybės, buvo vykdomos Maskvai ištikimų struktūrų provokacijos, steigiami autonomistų judėjimai Rytų Lietuvoje.
Kūris prisiminė, kad siekiant apsisaugoti nuo galimo grįžimo į Rusijos įtakos erdvę 1992 m. balandžio 8 dieną buvo priimtas dar vienas Konstitucinis įstatymas – „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines rytų sąjungas“. Remiantis juo, bet kokie mėginimai Lietuvą įtraukti į SSRS pagrindu kuriamas politines, karines ar ekonomines sąjungas yra laikoma priešiška Lietuvos Nepriklausomybei veikla.
„Tuo pačiu aktu taip pat buvo uždraustas bet koks buvusios SSRS kariuomenių buvimas Lietuvos valstybėje. Šie dokumentai vėliau buvo įjungti į naują 1992 m. spalio 25 dienos Lietuvos Konstituciją, kaip sudedamoji Konstitucijos dalis. Kitaip sakant, dar nesant Konstitucijai, jau buvo taisyklės, aktai, kurie vėliau tapo konstitucinėmis normomis, apsaugant valstybę nuo bet kokių bandymų pakenkti mūsų atkuriamam suverenitetui“, – pasakojo P. Kūris.
Gyvenimas po Konstitucijos priėmimo
Kaip pabrėžia P. Kūris, piliečiams nubalsavus ir 1992 m. spalio 25 d. priėmus Konstituciją, daugelis puikiai suprato, kad vien jos priėmimas valstybės nepadaro demokratine ar teisine – reikėjo atlikti būtinas pertvarkas. Ir ne tik teisinėje sistemoje, tačiau ir socialinėje, ekonominėje ir politikos sferoje.
„Savaime suprantama, buvo įvairių didelių kliūčių – Sovietų sąjunga vykdė ekonominę blokadą, Lietuvoje net ir po Nepriklausomybės akto dar trejus metus išliko sovietinė kariuomenė, įvairiais būdais buvo siekiama stabdyti Nepriklausomybės įtvirtinimą. Lietuva galiausiai pradėjo derybas su Kremliumi, bet net ir derantis su Maskva ji nenorėjo to parodyti, geriausiu atveju pripažino, kad vyksta tam tikros konsultacijos. Pasiekėme tam tikrą apogėjų, tik kai Lietuva buvo priimta į Jungtines tautas – 1991 m. rugsėjo 17 dieną“, – pasakojo P. Kūris.
Teisininkas atkreipė dėmesį, kad stiprinant teisinę valstybę, reikėjo racionaliai ir greitai pertvarkyti visą teisės sistemą, numatyti naują teismų struktūrą ir 1992 m. Lietuvoje jau buvo numatytas Aukščiausiasis, Apeliacinis, Apygardų ir Apylinkių teismai. O po spalio 25 d. Konstitucijos Lietuvos teismai tapo panašūs į Europos, žengta vakarų demokratijų ir teisinių valstybių keliu.
