Pasklidus žiniai apie vadinamąjį Jurbarko vilkolakį visuomenėje kilo aštri diskusija. Jaunas vaikinas, vietos politikų sūnus, jėgos naudojimo patirties įgavęs sporto klube, kėsinosi išprievartauti merginą. Jai sulaužyta trachėja, sutrupintas žandikaulis, sužalotas poliežuvinis kaulas. Visa tai mūsų kvalifikuoti teisininkai įvardijo lengvais sveikatos sutrikdymais. Pagaliau nusikaltėliui skirti treji metai lygtinai, be realios kalėjimo bausmės.
Galima ginčytis, kas čia kaltesni – įstatymų leidėjai, palikę tokias įstatymų spragas, ar jomis pasinaudoję teisininkai. Bet kur kas svarbesnis principinis ginčas – kas svarbiau: nubausti ar perauklėti? Kai kurių į teisės vandenis pasinėrusių visuomenės veikėjų nuomone lygtinis nuteisimas, uždraudžiant vartoti alkoholį ir įpareigojant dirbti arba mokytis šį asmenį perauklės.
Čia išsiskiria dešinysis ir kairysis požiūriai. Dešiniųjų požiūriu žmogus atsakingas už savo veiksmus, kairiųjų požiūriu jis – tiktai aplinkybių auka. Iš čia kyla ir atitinkami sprendimai: dešinieji dažniau pasisako už griežtas bausmes ir discipliną, kairieji tikisi perauklėti nusikaltėlį gražiomis kalbomis ir įtaiga. Tiesos, tikriausiai, esama abiejuose požiūriuose, tačiau vargu, ar labai efektyvu globoti nusikaltėlį skandinaviškuose kalėjimuose-kurortuose arba išvis atleisti jį nuo realios bausmės. O gailėtis nusikaltėlio labiau, nei jo aukos – tiesiog ciniška.
Per(si)auklėjimas galimas trimis atvejais. Pirmasis atvejis – vidinis žmogaus kilnumas, kai iš esmės geras žmogus dėl suvokimo stokos padaro blogą dalyką, o po to susipranta ir pasitaiso. Ar galime tikėtis, kad tėvų įtakos ir teismo švelnumo padrąsintas sadistas savyje turi vidinio kilnumo? Kitas atvejis – atsivertimas, kai iš esmės blogas žmogus tampa geru įsikišus šalutinei jėgai. Neatmestinas variantas, bet gal to laukti, rizikuojant naujomis aukomis, kiek per drąsu? Trečias atvejis – griežta bausmė, sukeliant realią kančią ir baimę jos sulaukti vėl.
Visi žinomi duomenys ir sveikas protas liudija, kad šis nusikaltėlis priskirtinas trečiajam atvejui. Patinka tai kam ar ką piktina, bet yra žmonės, kuriuose vyrauja dieviškasis pradas, ir yra žmonės, kurie tėra kalbantys ir dviem kojomis vaikštantys gyvūnai. O jei tuose gyvūnuose dargi vyrauja patys tamsiausi instinktai, jie supranta tik vieną kalbą – jėgos ir baimės kalbą.
Apie XVIII a. išplitusios liberalios idėjos, kad žmogus iš prigimties yra geras, jau XX a. viduryje visiškai paneigtos istorinės patirties. Net atrodę padorūs ir civilizuoti žmonės, patekę į destruktyvų informacinį ir ideologinį lauką, masiškai tapo barbarais ir net nusikaltėliais. Tai įrodo konservatorių teiginį, jog žmogiškoji prigimtis – silpna ir imli blogiui. Objektyviai žiūrint žmogus yra dvilypis, bet skirtinguose žmonėse gėrio ir blogio proporcijos irgi skiriasi.
Paradoksalu, kai tie patys žmonės kalba apie kažin kokį taikų ar švelnų auklėjimą visuomenės kenkėjų atžvilgiu, čia pat palaikydami autoritarines normas vaikų auklėjime. Pavyzdžiui – konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus siedami su prievarta. Religija yra asmeniškas žmogaus santykis su jo dievybe ir joks kitas asmuo, visuomenė ar valstybė neturi kištis į tai kokiu nors kitu būdu, nei įtikinami argumentai. Kas kita – moralė. Ji apima žmonių tarpusavio santykius, todėl čia jau veikia žmogiška galia.
Vargu, ar įmanoma žmogų jėga padaryti doresnį. Bet tikrai įmanoma jėga jį sulaikyti nuo amoralių veiksmų. Atskira diskusija, ar žmogus visais atvejais turi naudoti jėgą, spręsdamas kito žmogaus moralines problemas. Tarkime, girtuoklystė vargu, ar yra teigiamas bruožas, bet, kol žmogus kenkia tik savo paties kišenei ir sveikatai, tai gali būti palikta jo asmeniniam reikalui. Gali būti, jog panašiai vertintina paleistuvystė, tinginystė ir kai kurios kitos ydos. Tol, kol jos žaloja tik paties šių ydų praktiko moralinį veidą.
Visai kas kita, kai vieno asmens ydos sukelia žalą kitiems. Pavyzdžiui – kai ydos tampa propaguojamos visuomenei, ypač – vaikams, arba kai jos pasireiškia prievarta. Akivaizdu, kad Jurbarko byloje tokios ydos, kaip ištvirkimas ir žiaurumas, sukėlė didelę kančią niekuo dėtai merginai. Taigi, šiuo atveju be jokios abejonės turi įsijungti atsakomoji prievarta ir įsijungti visu savo griežtumu. Jei šis smurtininkas apskritai gali pasikeisti, jį gali pakeisti tiktai aiškus savo veiksmų pasekmių suvokimas. Kitu atveju kalbos apie perauklėjimą – tik sentimentali, veidmainiška ir net šiek tiek ciniška demagogija.
Nežinau, kaip dabar įrengtos, kaip veikia vaikų įkalinimo įstaigos, tačiau jei jos yra vieta, kur paaugliai laikomi sausakimšose kamerose, ir iš nuobodulio kraustosi iš proto, smurtauja vienas prieš kitą, žinoma, jog iš to nėra naudos. Tai netgi nusikaltimas.
Jų įkalinimo įstaigos turi veikti kaip profesinės mokyklos; ten jie turi įgyti vidurinį išsilavinimą; būtų gerai išmokyti buities kultūros. Netgi ir pramoginių šokių – o kodėl ne – gal netgi talentai išaiškės? Jie turėtų būti užimti nuo ryto iki vakaro taip, kad išvargę link savo gultų ropotų, nebenorėtų išsidirbinėti. Drausmė – kariška. Neblogai būtų ir civilinės gynybos pagrindų gauti.
Nereiktų tikėtis, jog ten pavyks užauginti Čiurlionį, Stoškų, Ivanauską ar ką kitą, tačiau, jei su čia gautu žinių bagažu išleistiems dar būtų pagelbėta įsikurti laisvame gyvenime, gal būt, įsirengti savo dirbtuvėlę, ar kitą darbo vietą – kad jiems netektų grįžti į asocialią aplinką, ne vienas gal bus dėkingas, kad pateko į tą įstaiga, nes ji išgelbėjo jį nuo likimo, kurį jam ruošė iki to jį supusi aplinka…
+++