Būna, kad staiga atsiradusias problemas išsprendžia staiga susiklosčiusios tam tikros aplinkybės. Keliavau nuo Šilutės link Jurbarko. Pravažiavau Vilkyškių vietovę ir iki Viešvilės beveik tiesiogine prasme įklimpau į kelio remontą.
Patekau į vietą, kur ant senos duobėtos kelio dangos buvo pilama derva (ar asfaltas) ir smulki skalda – turbūt blogesnio varianto vairuotojui nėra, juolab, kad prieš įvažiuojant į šią kelio atkarpą niekur nebuvo jokių įspėjamųjų kelio ženklų.
Išvažiuoti iš ten taip pat jau nebuvo galimybės ir prasmės. Reikėjo brautis į priekį. Ir net nežinojau, kaip važiuoti – lėtai ar greitai. Ratai aplipo juoda derva ir akmenukais.
Ir ne tik ratai – skystas asfaltas tiško ant kėbulo ir po juo. Akmenukai skriejo į šonus. Dar blogiau, kai tekdavo prasilenkti su kitomis mašinomis – tie akmenukai šokinėjo lyg iš kulkosvaidžio – į kėbulą, į langų stiklus.
Atrodė, kad šitas siaubas nesibaigs, bet po kelių kilometrų, išvažiavus iš remontuotos zonos, sustojau miško aikštelėje apžiūrėti, kaip atrodo automobilis.
Žvelgiant nepatyrusia akim, atrodė apgailėtinai – padangos aplipusios lyg tanko vikšrai, automobilio šonai (nekalbant apie apačią) aptaškyti derva…
Laimė, stiklai atsilaikė prieš akmenukų artileriją. Pajudėjau iš vietos, atrodė, mašina vos velka, be to, ant kelio dangos vis dar buvo pavojingos langų stiklams skaldos, kuri, važiuojant didesniu greičiu, buvo itin grėsminga pravažiuojantiems automobiliams (taigi, ir man – nuo kitų eismo dalyvių).
Pagaliau pasiekiau artimiausią miestelį – Viešvilę
Pravažiavau tiltu didelį tvenkinį ir nusprendžiau prie jo sustoti, apraminti nervus. Iki šios vietos buvau sukorusi aplink Lietuvą daugiau kaip 1000 km. Ir štai toks netikėtumas sugadino visą kelionę mane lydėjusią gerą nuotaiką!
Išjungiau variklį, išlipau, vėl žvilgčioju į ratus, į juodus taškus ant lako. Neviltis ir pyktis dar padidėjo… Staiga už nugaros išgirdau: „Dzien dobry!“ ir kažką dar rusų kalba.
Užklupta – nesusigaudžiau, ko tas žmogus iš manęs nori. Atsigręžiau – prieš mane stovėjo atšvaitine liemene pasipuošęs, besišypsantis senelis.
Atsakiau jam, kad nesuprantu rusiškai. Tada jis vėl pabandė kalbinti, bet jau lenkiškai. Mandagiai nutraukiau jo šnektą, sakydama: „o gal galim lietuviškai“? Senuko veidas nušvito. „Žinoma! Pamačiau: registracija lenkiška, tai pagalvojau, kad lenkiškai kalbat“, – ir ištiesė savo ranką.
Padaviau jam savo dešinę. Pajutau delne kelis saldainius. „Mergaite, gal gali padaryti pertraukėlę, čia gražus parkas, prie ežerėlio galima prisėsti ant suoliuko. Pasišnekėtum. Gražus oras, o matai, aplink nei gyvos dvasios – visi sėdi nosis televizoriuose ir telefonuose sukišę.
O man taip patinka pasikalbėti su žmonėm. Ir įdomu, ir laikas greičiau slenka…“ – tarškėjo senukas. Pamaniau, kodėl gi ne. Bet vis dar apžiūrinėjau tuos ratus ir kėbulo šonus, sakydama ar sau, ar tam žmogeliui: „Kaip taip galima pilti asfaltą ir skaldą neįspėjant vairuotojų nei apie remontą, nei apie tokios problematiškos dangos kelio ruožą.
Ką aš dabar darysiu su tokiom bjauriai aplipusiom padangom?!“ O šalia stovintis nepažįstamasis atsakė trumpai: „Viskas bus gerai, važiuojant akmenukai nukris, o derva nusitrins.“
Na, man tai nebuvo taip akivaizdu. Bet, giliai atsidususi, nupėdinau vietiniam gyventojui iš paskos prie artimiausio suoliuko. Atsisėdom. Prieš mus tyvuliavo ramus tvenkinio vanduo. Jo paviršiuje plūduriavo didelės dirbtinės „dekoracijos“ – lyg vandens lelijos ar kažkas panašaus.
Vieta tikrai graži
pakrantėje augo aukšti lapuočiai medžiai, po kurių šakomis, pavėsyje, abu su seneliu sėdėjome ir akimirką žiūrėjome į saulėje ir vėjyje žaidžiančias tvenkinio bangas.
„Ten, kitame ežerėlio krante, kur dabar matosi krūmuose kauburėlis, aš užaugau. Dabar ta vieta jau turi kitą savininką. Matai ten, tą didelį namą? Skarda prekiavo, uždirbo didelius pinigus, ir tvenkinio pakrantę išpirko. Dabar čia jo valdos…“ – pradeda mano pašnekovas.
„Namas atrodo kaip tikras dvaras, toks puošnus“, – įsiterpiu. „Taaaaip. Ir dabar jis pats jame gyvena. Na, dar ir vaikai. Nes žmona išbėgo pas kitą, į Jurbarką.
Matyt, jai ne namo ir hektarų reikėjo…“ Palinguojam abu sutartinai lyg suprasdami padėtį. „Mergaite, nelaikyk tų saldainių suspaudus rankutėj – jie ištirps ir neišplėši iš popieriuko. Valgyk.“
Paėmiau vieną, išvyniojau, iš tiesų sunkiai, nes karamelė šiltose rankose jau buvo bepradėjusi tįsti. Pradėjau kramtyti, – saldumyno skonis šiek tiek atpalaidavo neseniai dėl automobilio patirtą įtampą.
„1972 metais pradėjau tarnauti rusų kariuomenėj, – tęsė pasakojimą nepažįstamasis. – Čia netoli yra Kaliningrado sritis, bet mane skyrė tarnauti viršininkams, įvairiems majorams ir kitiems. o šie nemažai keliaudavo į Rusijos gilumą. Tai kartu ir mane visur vežėsi. Traukiniu buvome nuvažiavę iki Uralo.
Mačiau tuos kalnus. Ir užrašą: čia Europa, o čia Azija. Įvairiuose Rusijos miestuose buvau, bet ir giliuose miškuose teko būti. Tapau viršininkų vairuotoju, taigi nemažą dalį Rusijos su jais apkeliavau, o tai iš tiesų nebuvo taip paprasta.
Vieną kartą važiuodami per girią, kelyje sutikome mešką su dviem mažais meškiukais. Vėliau mačiau ją dar kartą. Ji buvo atėjusi prie mūsų stovyklos, ieškodama maisto – kareiviai palikdavo maisto likučius už durų, tai žvėrys tuo pasinaudodavo.
Vienąkart užklydo ir ta meška. Ją pamatęs vienas kareivėlis, paėmęs šautuvą, ėmė ir nušovė. Tuomet mūsų kuopos vadas labai supyko ir tą nabagą iš karto išvarė namo.“
Rusų kariuomenėje vyriškis išbuvo dvejus metus. „Sugrįžau į Viešvilę 1974 metais.“ „O, tai aš jūsų tarnavimo kariuomenėj metais dar tik gimiau“, – vėl įsiterpiau. „Na, matai, mergaite, tu pradėjai gyvenimą, o aš pradėjau sunkvežimio ZIL vairuotojo darbą. Ir visą laiką juo dirbau. Viską vežiojau.
Pavyzdžiui, šitą tvenkinį valėme. Iškastą dumblą vežiojau po apylinkę, į Vilkyškes.“ „Tai turbūt buvo trąša dirbamoms žemėms?“ – paklausiau.
„Taip, taip, ten daug ganyklų ir dirvų javams“, – pripažino pašnekovas. „Ką tik pravažiavau Vilkyškes, mačiau, kad ten iki šiol pieninė yra ir dabar jau sugretinau, iš kur patenka Vilkyškių pieniški gaminiaiai į lietuviškas parduotuves.“ „Taip, būtent, – sarkastiškai patvirtino senukas.
– Išplėtė tą pieninę ir neva ji tokia pelninga, bet dėl to, kad apgavo žmones, neišmoka jiems pinigų už pieną, kiek priklauso. Ir mano pusbrolį apgavo – pristatė vargšas pieno už visą milijoną, o pinigų neatgavo.“ Supratau, kad senelis nebuvo patenkintas dabartinės valdžios politika žemės ūkio ar kitose srityse. Bet ne apie tai kalbėjo, o vėl sugrįžo į savo jaunystės dienas.
„Ten, už tilto, kairėje pusėje kažkada buvo svetainė, kur sueidavo jaunimas pašokti. Vieną dieną, baigęs darbą, ir aš ten užėjau. Pasižvalgiau, pamačiau: yra merginų, pamaniau, reiktų prasisukti.“
Šmaikštaujant senuko akyse užsidegė jaunatviškos kibirkštėlės. „Pagalvojau, kad reikia susitvarkyti, išeiginį drabužių komplektą užsivilkti. Ir kol aš išsipuošiau, tos merginos jau buvo beeinančios namo.
Tai aš jas sutikęs ėmiau ir pakalbinau: galiu palydėt, jei kuri norėtų su manim eiti. Na ir viena panorėjo. Ir taip jau lydžiu ją 50 metų!“ – smagiai nusikvatojo žmogelis. O aš jam pritariau. Vėl kiek patylėjome žvelgdami į gamtą.
„Žinai, mergaite, aš esu paženklintas Dievuliuko, – staiga rimtu balsu prabilo senelis. – Nuo pat gimimo, dar mamos pilve buvau paženklintas.“ Suklusau. „Ar nori pamatyti tą ženklą? – prasegė apykaklę ir parodė po kaklu įspaustą duobutę.
– Mama pasakojo, kad jai gimdant, nuo sienos nukrito pakabintas kryželis, o man, kūdikiui, gimus, akušerė pastebėjo virš krūtinės įspaudą, lyg to krintančio kryželio.“
Žinoma, pamaniau, galbūt galima tai paaiškinti moksliniais įrodymais, bet kam tų įrodymų, jei žmogus nugyveno gyvenimą įsitikinęs, kad buvo paties Dievo paliestas.
„Ir visą gyvenimą mane Dievuliukas lydėjo ir lydi, – pabrėžė vyriškis. – Aš su juo pasikalbu kiekvieną dieną. Ir į bažnyčią nueinu, pasimeldžiu. Bet svarbiausia, kad mes su Dievuliuku geriausi draugai, jis visada su manim.“
Akimirką patylėjome. Žiūrėjome abu prieš save, į banguojantį ir blizgantį saulės zuikučiais tvenkinio vandenį, klausėmės šlamančių medžių, ganėme akis vis dar žaliuojančioje lapijoje.
Tylą nutraukiau aš, sakydama, kad man jau laikas keliauti toliau. „Taip, taip, atvažiavai iš toli, – pritarė nepažįstamasis. – Aš irgi kelionėj, buvau nusukęs dviračiu į parduotuvę dangtelių stiklainiams, nes truputį medaus prikopiau. Reikia supilstyti ir sandariai užsukti žiemai.“ „Sako, kad šiemet prasti metai bitininkams“, – pasiteiravau. „O taip, mažai to medučio…“
Žmogelis palydėjo mane link mano mašinos, linkėdamas laimingo kelio ir sėkmės gyvenime. „Ir nesisielok dėl tų ratų – tikrai tie akmenukai nukris. Viskas bus gerai!“
Vos tik spėjome atsisveikinti, o mano pašnekovas jau nusižiūrėjo ką tik atvykusius du turistus – motociklininkus, su vokišku registracijos numeriu.
Lipdama į mašiną, dar išgirdau, kaip senelis kalbina juos laužyta vokiečių kalba, kviesdamas keliauninkus trumpai pailsėti. Iš tiesų, senelis buvo teisus, kad vietovė lyg ištuštėjusi – prie to gražaus Viešvilės tvenkinio per tą pusvalandį vos vieną žmogų iš tolo pastebėjau.
Išvažiavau iš Viešvilės nurimusi
Galvoje sukosi mintys jau ne apie ratus ir kėbulą, o apie sutapimus, kuriuos gal pats Dievuliukas taip surėdė, kad man iš galvos nervai greičiau išrūktų ir pradėčiau mąstyti tinkamai.
Iš tiesų, su kiekvienu nuvažiuotu kilometru akmenukų ratuose buvo vis mažiau, o pirmoje degalinėje suradus automobilių plovyklą ir nuplovus mašiną, nutariau, kad nėra taip blogai, dalis dervos lengvai nusišveitė.
Galiausiai – ne iš mano kaltės taip atsitiko, o kita vertus, daiktai yra tam, kad juos naudotume. O jeigu juos naudojame – jie tiesiog susidėvi. Juk yra svarbesnių dalykų, kurie vieną dieną ims ir baigsis. Ir dėl jų teks liūdėti, bet toli gražu tai nebus daiktai.
Svarbi pamoka
Šioje savo keturių dienų kelionėje aplink Lietuvą išmokau dar vieną svarbią pamoką. Jei ir įvyksta kažkas nemalonaus, staiga atsiranda sunkumų – nereikia laužyti rankų, pykti ir pulti į neviltį.
Tai tikrai problemų neišspręs. Vietoj to geriau nors trumpam atsitraukti, įkvėpti oro, sustoti ir, tiesiog, pabūti gamtoje. Toje erdvėje pabandyti pažvelgti į padėtį kitu kampu – ką pakeisti galiu, o ko ne. Kas žino, gal dar netoliese atsiras ir toks pašnekovas, kaip mano sutiktasis Viešvilės senolis… ir tada sprendimai nepastebimai ateis patys.
Viskas bus gerai. Viskas YRA gerai.
(Pabaiga)
