Senovėje, kai tik žmonės išmoko keistis savo darbo vaisias, atsirado verslo užuomazgos. Verslas pats savaime nėra blogis. Jis – greičiau būtinybė, nes suteikia pragyvenimo šaltinį daugybei žmonių. Tačiau mes gyvename jau ne senaisiais laikais. Šiandieninis pasaulis tapo labai dinamiškas. Neįtikėtinais tempais spartėjanti mokslo ir aukštųjų technologijų pažanga neišvengiamai reikalauja keisti ir atgyvenusius verslo modelius bei žmonių tarpusavio santykius. Be naujo požiūrio į įmonių valdymą, į verslo santykius su pridėtinę vertę kuriančiais asmenimis bei likusia bendruomene žmonijos pažanga neįmanoma. Čia į pirmą planą iškyla esminis skaidrumo, sąžiningumo ir atsakomybės naratyvas.
Laikas nuo laiko tarptautinės žiniasklaidos, dar nepasidavusios „fake news“ įtakai, atliekami tyrimai – tokie, kaip „Panama papers“, „Paradise papers“ arba kaip neseniai per Vokietijos TV parodytas reportažas apie Lietuvos turtingiausiųjų penketuke besipuikuojančio „Girtekos“ savininko vairuotojų vergišką dalią – parodo visiškai neatsakingą ir amoralų verslo atstovų elgesį. Dar vienas pavyzdys – stambios pervežimo bendrovės „Vlantana Norge“ priverstinis atsitraukimas iš Norvegijos po kilusio darbuotojų išnaudojimo skandalo. Ką jau bekalbėti apie anekdotu tapusį „Grigeo Klaipėda“ vamzdį ar savaitę gesintą gaisrą Alytuje – tokius pavyzdžius galima vardint ir vardint. Jie atskleidžia šiuolaikinių savininkų gobšumą, totalią atsakomybės stoką ir, kas dar baisiau, – jų niekinantį požiūrį į likusią bendruomenę, kuri, kaip žinome, ir sudaro piliečių daugumą.
Suprantama, po viešų demaskavimų, neišvengiamai seka skaudžios pasekmės, ir ne tik šioms kompanijoms, bet ir visam didžiajam verslui. Dauguma visuomenės mano ir toliau manys, kad verslininkai yra blogis, o jų vienintelis tikslas – apgaudinėti kitus darbuotojus bei valstybę, mokant sukuriamai vertei neadekvačiai mažus, t. y. neproporcingus atlyginimus. Taip pat – nemokant mokesčių arba mokant juos ne visus, apgaudinėti verslo partnerius, nuolat laimėti viešuosius pirkimus, duodant kyšius, taupyti kokybės sąskaita, taip apgaunant klientus, ir t.t. Trumpiau tariant, visuomenė yra įsitikinusi, kad verslininkai siekia vienintelio tikslo – pralobti bet kokia kaina. Ir negalima teigti, kad tai – netiesa, juo labiau kai aplinkui matome tiesiog neįtikėtinus šešėlinės ekonomikos mastus.
Tačiau ką daryti tiems verslininkams, kurie elgiasi visiškai priešingai – moka padorius atlyginimus, su savo darbuotojais elgiasi kaip su bendro veikimo partneriais, kurie moka mokesčius, neduoda kyšių, nors per tai praranda gerų užsakymų ir nemažą dalį naudos? Kaip gyventi Lietuvoje tokiems verslininkams – dar ir žinant, kad visuomenė juos vis tiek priskiria prie „blogiukų“? Maždaug – žinome jus, jūs ten visi tokie…
Skaudu tai pripažinti, tačiau esant aptariamai padėčiai padoriam, sąžiningam verslui tiesiog nebelieka jokių paskatų elgtis skaidriai ir sąžiningai. Nes dėl šitokio savo elgesio jie ne uždirba, o praranda. Net ir viešoje erdvėje, žiniasklaidoje retai sutinkame pasakojimus apie skaidrų, atsakingą verslą ar pažangius, dorus verslininkus – išskyrus pačių apmokėtą atvirą, o dar dažniau – užslėptą reklamą.
Kyla amžinas klausimas – ką daryti? Pabandysiu į jį atsakyti.
Visų pirma, mes manome, kad įmanoma gauti apčiuopiamų rezultatų atliekant du tarpusavyje glaudžiai susijusius veiksmus. Pirmasis – atskiriant skaidrų, atsakingą verslą nuo šešėlinio, nesąžiningo. Antrasis – įgyvendinti ilgalaikę plataus masto visuomenės švietimo programą apie naujovių panaudojimo galimybes ir jas atitinkančių skaidrių santykių naudą kiekvienam asmeniškai ir visai valstybei bei ES. Tai – ne tik agitacija. Tai – praktiniai dalykai, ir jie jau pradėti daryti. Šia linkme itin daug nuveikė skandinavai. Man teko kelerius metus su jais dirbti, įgyvendinant kelis, būtent verslo skaidrinimo projektus. Sukaupiau nemažai patirties. Esu sukūręs net mokslinio lygmens Skaidrumo sistemos koncepciją. Ji apima platesnį mūsų valstybės gyvenimo kontekstą, kuriuo pasidalinsiu kituose straipsniuose.
Kalbant apie verslą kaip šios sistemos sudedamąją dalį, būtina pasakyti, kad ji jau paruošta ir Švedijoje bei Suomijoje aprobuota praktikoje. Tai – metodika, kaip atskirti skaidrias įmones nuo neskaidrių. Trumpai būtų galima paminėti, kad pagal šią metodiką pirmiausia yra vertinama įmonių/bendrovių savininkų ir vadovų reputacija. Įmonių savininkai ir vadovai šiais laikais turi būti vieši asmenys ir viešai deklaruoti savo interesus, savo elgseną bei ryšius. Jie negali turėti jokio kriminalinio šešėlio arba ryšių su kriminalu. Kai kas pasakys, kad esu privatus asmuo ir darau ką noriu. Deja, tai – išsisukinėjimas. Norint būti skaidriam, pirmiausia reiškia būti viešam, nors užbėgdamas pasakysiu, kad skaidrumo reikalavimai taip pat turi galioti ir viešojo informavimo priemonėms bei naudojamiems viešumo metodams. Verslininkas privatus yra tik tiek, kiek jis nesinaudoja kitų žmonių paslaugomis. O jeigu mes savanoriškai susisaistome sutartiniais santykiais – ar tai bus su darbo santykiais susijusios sutartys, ar sutartys su verslo partneriais – visa tai jau išeina už asmens privatumo ribų.
Galų gale net konkretus asmuo yra susaistytas tam tikrais apribojimais – tiek teisiniais, tiek moraliniais, tiek bendrakultūriniais, t.y. žmonių tarpusavio bendravime priimtomis civilizuotomis normomis. Būtent todėl reputacijos aspektas skaidrumo vertinime yra labai svarbus.
Tarp kriterijų taip pat numatyti tokie svarbūs skaidrumo vertinimo rodikliai, kaip:
– situacija su mokestinėmis prievolėmis (mokesčių mokėjimas),
– privalomos draudiminės įmokos į pensijų fondą (Lietuvoje – SODRA),
– darbuotojų nuo nelaimingų atsitikimų draudimas,
– civilinės atsakomybės draudimas,
– darbų sauga ir darbo santykiai,
– padorūs ir teisingi santykiai su partneriais/klientais.
Be šių kriterijų yra dar viešumo rodikliai, kaip:
– savininkų gaunama nauda – dividendai,
– vieši vadovų atlyginimai,
– vidurinės grandies vadovų atlyginimai (vidutiniai),
– darbuotojų atlyginimai (min.; max.;),
– eilė kitų, tame tarpe kokybės rodikliai, į kuriuos įeina ir aplinkosauginiai reikalavimai bei draugiškas santykis su aplinka, ir t.t.
Ši kriterijų/rodiklių visuma, ją teisingai įvertinus, leidžia žengti kitą žingsnį link skaidraus verslo įteisinimo.
Esmine šios nelengvos, bet reikalingos verslui sistemos naudingumo išraiška taptų Skaidraus verslo registro (SVR) įkūrimas Lietuvoje. Skandinavijoje panašūs dariniai, tik kitais pavadinimais, jau veikia. Tokio registro būtinai reikia ir mums, nes tik taip įmanoma tegul ir ne idealiai (gyvenimas yra banguojantis) atskirti vadinamus „žulikus“ nuo padorių, atsakingai verslaujančių.
Tik skaidrumo kriterijus atitinkantys verslo subjektai galėtų būti įtraukti į siūlomą kurti Skaidraus verslo registrą. Šio registro dalyviams numatoma išduoti Skaidraus verslo sertifikatus. Suprantama, jeigu paaiškėtų, kad verslo subjektas pateikė neteisingus duomenis ar atsitiko kažkas, kas pablogino situaciją, toks Skaidrumo sertifikatas būtų atimamas ir įmonė išbraukiama iš registro. Suprantama, apie tai viešai paskelbiant.
Manome, kad būtų tikslinga pasiūlyti visam skaidriam ir atsakingam Lietuvos verslui stengtis tapti SVR dalyviais. Tokio Registro steigimo inciatoriais galėtų tapti Lietuvos pramonininkų konfederacija. Taip ne tik atskirtume sąžiningą verslą nuo šešėlinio, korumpuoto, bet ir sukurtume pasitikėjimo verslu atmosferą. SVR nauda akivaizdi. Ji – keleriopa. Visų pirma, SVR dalyviai, turėdami Skaidraus verslo sertifikatus, lengviau gaus užsakymų užsienyje, šia informacija galės pasinaudoti užsakovai Lietuvoje bei potencialūs investuotojai. Jau vien SVR atsiradimas bus naudingas tuo, kad visuomenė laikui bėgant pradės suvokti, jog ne visas verslas yra grobuoniškas ir ne visi verslininkai siekia naudos bet kokia kaina. Be to, neišvengiamai atsiras ir šešėlinio verslo „Juodasis sąrašas“, o gal net ir jo „pilkasis“ variantas, tad tie, kas gudrauja, papirkinėdami žiniasklaidą, ir viešumoje save be pagrindo pristatinėja išskirtinai pozityviai ar net moko kitus, neišvengiamai atsidurs atitinkamoje padėtyje.
Tegul šios mano mintys bus įžanga į jau seniai pribrendusią diskusiją apie skaidraus, atsakingo verslo naudą tiek patiems verslininkams, tiek ir visai mūsų valstybei.
Autorius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Verslo ir politikos ekspertas
(Bus daugiau)
Skaitau visus Algimanto straipsnius, esu skaitęs jo knygą ,,Valstybės valdymo užkulisiai” ir vis stebiuosi šio žmogaus intelektu ir energija. O jeigu tokių politikų Lietuvoje būtų daugiau, taikrai kitaip gyventume.
Pritariu, labai gera iniciatyva.