V. Sutkus. Gyvenimas po sumažėjusio ES pyrago dalybų: ar sugebėsime teisingai pasirinkti prioritetus?

Derėtis dėl būsimojo Europos Sąjungos biudžeto ir 2021-2027 metų finansavimo laikotarpio į Briuselį ketina vykti ir prezidentas Gitanas Nausėda. Visiškai suprantama, nes tai yra tiesiog valstybinės svarbos reikalas.

Kol kas pasiūlymai Lietuvos neguodžia. Pagal pirminį Europos Komisijos variantą, 2021-2027 metais Sanglaudos politikos lėšų numatoma skirti 5,6 mlrd. eurų, arba 24,3 procento mažiau nei dabartiniu finansiniu laikotarpiu. Mažėtų ir Kaimo plėtros finansavimas – nuo 1,64 iki 1,21 mlrd. eurų, tiesioginės išmokos, nors ir augsiančios nuo 3,16 iki 3,34 mlrd. eurų, vis tiek nepasiektų ES vidurkio.Šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujanti Suomija pasiūlė dar drastiškesnį projektą, pagal kurį mūsų šaliai Sanglaudos fondo lėšų būtų skirta net 27 procentais mažiau. Skaičiuojama gana tiesmukai – neva mūsų bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pakankamai išaugo, kad susitaikytume su mažesne parama. Visiškai neatsižvelgta, kad taip nutiko tiek dėl pačių gyventojų nutekėjimo, tiek dėl regioninių skirtumų, kai Vilniaus apskritis keliomis galvomis lenkia kitas.

Britams išstojus iš Bendrijos lėšų tolydžio mažės, apkarpyti Europos Sąjungos biudžetą siekia Vokietija ir kitos turtingesnės Bendrijos narės. Kokia bebūtų derybų baigtis, akivaizdu, kad artimiausiais metais finansinės injekcijos iš Briuselio bus kuklesnės nei iki šiol.

Todėl svarbiausia, kaip sugebėsime panaudoti šiuos pinigus. Už europinės paramos lėšas jau pakankamai pristatyta baseinų įvairiuose miestuose, išasfaltuota ar trinkelėmis išklota provincijos aikščių, kuriose praeivių – vis mažiau. Todėl toliau mesti juos į infrastruktūrą prilygtų finansiniam nusikaltimui.

Valstybė ir jos vairą laikantys politikai turėtų aiškiai įvardyti, ko mums reikės artimiausioje ateityje, kad neatsidurtume vidutinių pajamų spąstuose, apie kuriuos įspėja daugelis ekonomistų. Lietuvai reikia kuo daugiau gerai apmokamų darbo vietų, kurias užimtų aukšto lygio specialistai.

Kad vietos ir užsienio verslas čia investuotų, būtina kvalifikuota darbo jėga, o tai tiesiogiai susiję su švietimu, kurio pertvarka pernelyg ilgai vilkinama. Šioje srityje būtina pereiti nuo turimos infrastruktūros palaikymo dirbtinai prijungus ją prie finansavimo aparato prie visos sistemos efektyvinimo.

Reikia jungti, stambinti mokymo įstaigas, kad tiek vidurinės, tiek profesinės, tiek aukštosios mokyklos pasiektų XXI amžiui reikiamą lygį. Įprasta girtis aukštos kvalifikacijos informacinių technologijų (IT) specialistais, tačiau jų tragiškai stinga. Kaip rodo kompanijos IDC pernai atliktas tyrimas, Rytų ir Vidurio Europoje tik 3,5 procento regiono darbuotojų visiškai atitinka darbdavių keliamus reikalavimus dėl įgūdžių skaitmeninėje erdvėje.

Todėl nukreipiant investicijas prioritetas turi būti teikiamas aukštosioms technologijoms, o ne tradicinės mažą pridėtinę vertė kuriančios ekonomikos palaikymui. Reikia išskirti sritis, kuriose mums iš tiesų sekasi. Ateitis priklauso IT, biotechnologijų, lazerių ir panašiai pramonei, kuri Lietuvoje jau įsitvirtinusi, tačiau ją reikia stiprinti.

Taip pat pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad Lietuvoje itin pasiteisino laisvosios ekonominės zonos, iš kurių ypač išsiskiria Kaunas. Ši verslo ekosistema puikiai veikia, todėl į ją tiesiog privaloma investuoti ir toliau.
Labai svarbu, kiek ES Sanglaudos fondo lėšų bus mums skirta, tačiau jau dabar valstybė privalo padaryti namų darbus, kad jos nebūtų „pravalgytos“ ar sukištos į betoną, o atneštų kuo didesnės pridėtinės vertės visai šaliai.

Autorius yra Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas