Pasaulyje jau nieko nebestebina meno lauko užribyje užgimęs savamokslių menas. Dailės muziejuose ir galerijose kartkartėmis vykstančios savamokslių kūrėjų parodos išraiškingai liudija, jog iš tikrųjų nėra profesionalaus ir neprofesionalaus meno. Meninį išsilavinimą įgiję autoriai gali kurti toli gražu ne pačius geriausius kūrinius, o tokio išsilavinimo neturintys kūrėjai – tapyti jautriai ir itin talentingai. Viskas priklauso nuo žiūrovo žvilgsnio, kuriam vasario 13 – kovo 29 dienomis A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje siūloma savamokslio tapytojo Vincento Vasiliausko paroda.
V. Vasiliauskas tapyti pradėjo tik sulaukęs septyniasdešimt trejų metų. Iki to laiko jam teko įkūnyti daugybę gyvenimo pasiūlytų vaidmenų: nuo krautuvininko, pas kurį krautuvėje išlenkti rytinės čėrkos rinkdavosi to meto Kauno meno grietinėlė, iki snaiperio Pirmojo pasaulinio karo fronte. Visos šios patirtys praturtino menininko kūrybą ypatinga gyvenimo spalvų ir atspalvių pajauta, kurią turės galimybę pajusti parodos lankytojai.
Vincukas gimė prieš 125 metus – 1895 m. balandžio 2 d. – Padauguvos kaime, Vilkijos valsčiuje. Išoriškai gyveno kiek kuriozišką ir gana sudėtingą paprasto, privačiai besimokinusio žmogaus gyvenimą, tačiau kažkur viduje nešiojosi užslėptą kūrybinę ugnį, kuriai skaisčiau sužibėti buvo lemta tik sulaukus aštuntos dešimties. Nepaprastai jautriai jausdamas spalvą, savaip interpretuodamas jį supusią aplinką, menininkas sukūrė arti pusės tūkstančio kūrinių, kurie iki šių dienų jaudina stebėtojo žvilgsnį. Didelę kūrėjo kolekciją (40 darbų) dar sovietmečiu įsigijo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, keletas kūrinių saugoma muziejuje Minske, bet didžiausia kūrybinio V. Vasiliausko palikimo dalis – giminaičių rankose.
Paprastos paveikslų kompozicijos mažai tepaiso perspektyvos dėsnių, nes čia visų svarbiausia – pavaizduoti objektai ir jų keliamos emocijos. Tikrovė čia reikšminga tiek, kiek atitinka menininko užmojį ir vidinį žinojimą. Natūraliais žemės spalvų dažais V. Vasiliauskas puikiai perteikia lietuviško gamtovaizdžio atmosferą, lengvą vėjo dvelksmą, šarmotą žiemos ramybę.
Bene įdomiausi V. Vasiliausko kūryboje – intymūs namų interjerai, kuriuose platūs įvariakrypčiai vienos spalvos plotai, atvirkštinė perspektyva, supaprastintas kontūras ir spalva. Vaizduojami objektai čia dažnai sklando erdvėje, tarsi neveikiami traukos dėsnio („Laukinės gėlės“, 1979). Kūrėjo pilkais, rudais, mėlynais prislopintais tonais nutapyti objektai – vazos, gėlės, baldai, indai, maistas, langai, viena vertus, tarsi imituoja menininką supusį pasaulį, kita vertus, kuria ir naują požiūrį į erdvę, kurioje – laisvai išsiblaškę objektai ir laisvai susiliejantys užteptų dažų plotai artina dailininko kūrybą prie potapybinės abstrakcijos ar spalvos lauko meno. Toks savitas pasaulio atkūrimas žavi netikėtais rakursais, spalvų dermėmis, formų traktuote, kompoziciniais sprendimais, kurie naujai ir nematytai atveria kasdienį pasaulį, formuoja nejučia atsirandantį savitą, originalų menininko stilių.
Kompozicija „Verbų puokštė“ (1974) sudaryta iš rudų, mėlynų ir baltų spalvinių dėmių, kuriančių foną puodynei su katilėlių gėlėmis ir verbomis. Nors vaizduojami objektai čia apvesti kontūru, tačiau, būdami tos pačios spalvinės gamos su fonu, jie fiziškai susijungia, ištirpsta vienas kitame, taip kurdami subtilaus atvirumo nuotaiką.
Labai įdomią, paveikią emociją kuria vakaro spalvų kompozicija „Kambaryje“ (1978). Gaivališkas potėpis, spontaniški dažų nubėgimai liudija dailininką apimdavusią kūrybinę būseną, kai po ramaus, tvarkingo tapymo („Surinktų medžių lapų puokštė“, 1980) apimdavo aistra nepaisyti dėsnių ir tvarkos, tiesiog degti kūryba, leisti teptukui pačiam vedžioti menininko ranką. Nors kalbame apie, regis, teminiu požiūriu gana nepretenzingą natiurmorto žanrą, šiame darbe itin jaučiama iš tvarkingos tapybos besiveržianti dinamiško jausmo, dvasios išraiška, siekis išreikšti kuriančio žmogaus sielos gelmę, o ne tiesiog pavaizduoti ant stalo lėkštę su obuoliais.
Kūrėjo anūkas dailininkas Vaidotas Žukas prisimena senolio pasakojimus apie jį apimdavusią kūrybinę aistrą: „Aš nemiegu, kai man nesiseka paišyti. Atsikeliu, žiūriu, ką nors nuplaunu, vėl einu miegoti ir vėl sapnuoju savo paveikslus, ką ne taip padariau. Paišiau koją – nesisekė. Negaliu apie tai negalvoti.“ Sėkmės atvejais menininką lankydavo džiaugsmas, išsipildymo pojūtis, beveik ekstazė. Galbūt senolis persiėmė šiomis būsenomis, skaitydamas Henrio Perušo (Henri Perruchot) žymių menininkų biografijas, kuriomis labai žavėjosi. Šiaip ar taip, V. Vasiliauskas buvo žmogus, kuris degė tuo, ką darė, ir tas degimas, aistra, vedžiojusi dailininko ranką, itin ryški (ypač „Kambaryje“).
Kompozicijos „Verbų puokštė“ (1976), „Po vardinių“ (1976), „Dukros kambarys“ (1980) vizualiai tvarkingesnės, nors ir čia akylesnis žvilgsnis gali pamatyti dažų nutekėjimų ar vieną kitą laisvesnį brūkštelėjimą teptuku. Visos formos plokščios, kiek iškreiptos ir supaprastintos.
Kasdienybės natiurmortai („Natiurmortas su kumpiu“, 1976, „Laukinės gėlės“, 1979, „Natiurmortas su kiaušiniene, 1982) pasakoja apie paprastų dalykų žavesį ir jaukumą. Į dekoratyvumą linkusiuose kūriniuose „Astrų vazonėlis“ (1971), „Vilkdalgiai“ (1976), „Gėlių vazonėlis“ (1976) vaizduojamos gėlės tarsi įkūnija japoniškąjį vabi sabi dvelksmą, kur vabi yra mumyse glūdintis ilgesys, o sabi – trumpalaikės akimirkos grožis.
Peizažai taip pat neperteikia gamtos tiesmukai. Jie supaprastinti iki spalvų plotų, lakoniškų linijų, stebint iš geriausiai objektą perteikiančio kampo. Tokiu būdu kūrinyje medžiai ir namai kuo natūraliausiai gali būti vaizduojami iš šono, o tvenkinys ir laukai – iš viršaus („Gyvenvietė“, 1973). Drąsus piešinio paprastumas, kukli, bet įtaigi spalvinė paletė, žaidimas erdvės dviprasmybėmis – tai „Debesuotas dangus“ (1972). Antrame plane rūke skendinti eskiziška gyvenvietė liejasi su dangumi plaukiančiais debesimis, sklaidosi ore (tarsi trumpam užklydęs prisiminimas, kuris vėl tuoj išblanks). Pasirinkęs lietuvio širdžiai mielą siužetą ir pamėgtą peizažo žanrą V. Vasiliauskas supaprastino juos iki pagrindinių formų ir kone perregimo akvarelės sluoksnio. „Gyvenvietę“ ir „Debesuotą dangų“ dailininkas aprėmino plačiu juodu kontūru. Tokia pati linija kompozicijoje „Gyvenvietė“ skiria tvenkinį su laukais nuo gyvenvietės prie kelio ir vizualiai tarsi nutolina pastarąją į tolimesnį planą. Taip šioje įstrižoje kompozicijoje dailininkas su kūrinio stebėtoju tarsi žaidžia vizualinį žaidimą su plokštumomis, gylio suvokimu.
Meditatyvios nuotaikos peizažuose „Beržynėlis ąžuolyne“ (1975), „Senas gluosnis prie kūdros“ (1976) ir „Palemono apylinkės“ (1976) rodomas grynas, poetiškas gamtos grožis. Harmoningos kompozicijos, jautrių spalvų paveikslai veda į kontempliaciją, ramybę. Peizaže „Senas ąžuolas prie beržynėlio“ (1973) mezgamas lyg kartų dialogas tarp ilgaamžės patirties ir jaunatviško spirgėjimo. Ąžuolas su savo gyvenimo išmintimi dailininko įsodintas į kūrinio kompoziciją taip, kad liauniems berželiams būtų tvirtybės pavyzdžiu, o šie lyg neleidžia pamiršti jaunatviškų užmojų.
Plačios, atviros baltos erdvės gamtos peizažuose („Dangaus skliautas“, 1974, „Apšerkšnojęs ąžuolas“, 1976) kontrastuoja su erdvę beveik užpildžiusiomis miesto peizažų kompozicijomis („Namas Kaune“, 1971). V. Vasiliausko miestovaizdžiuose matomas architektūros ritmas, kurį nutraukia siauros gatvelės tarp didingų pastatų. Kaip ir kituose gamtos peizažuose, čia autorius vaizduojamus pastatus kiek perkonstruoja, sudėliodamas į visumą atskiras jų dalis iš gražiausių matymo kampų.
Menininko interjeruose ir peizažuose nedažnai galima pamatyti žmogaus figūrą („Lietus ąžuolyne“, 1998), bet jo talentą kūrinyje atskleisti žmogų galima įvertinti, žvelgiant į jo portretus ir autoportretus. Prislopintų spalvų, netgi kiek šaltokas V. Vasiliausko „Dukros portretas“ (1982) nekuria romantizuoto paveikslo. Ji čia vaizduojama susimąsčiusi, atitrūkusi nuo kasdienių reikalų. Ranka parėmusi smakrą moteris sėdi krėsle ir žvelgia tarytum tiesiu, tačiau kartu ir aplinkos nereginčiu žvilgsniu, o jos kojos apskritai tarsi ištirpsta paveikslo fone, pabrėžiant ne atskiras aplinkos detales ar pačios moters realistiškumą, o veikiau vidinį vyksmą.
Vienas įdomiausių ir moderniausių išraiškos būdų V. Vasiliausko kūrybinėje biografijoje buvo siužetai, įkvėpti vaizdų iš televizoriaus („Upė iš kalnų“, 1975). Šiais laikais, ko gero, tai nieko nebestebina, bet anuomet buvo labai nauja, modernu.
V. Vasiliauską pelnytai galime laikyti ne tik dailininku, bet ir gyvenimo menininku. Tai buvo netikėtumų pilnas geros širdies, kilnus ir drąsus žmogus. Pavyzdžiui, važiuodamas iš bolševikinės Rusijos į nepriklausomą Lietuvą Krasnojarsko traukinyje V. Vasiliauskas vedė žydaitę, kad toji su nauja pavarde pervažiuotų sieną. Ši santuoka netikėtai prasidėjo, netikėtai, vos tik išlipus iš traukinio, ir baigėsi. Vieno žmogaus gyvenimas buvo išgelbėtas ir tai tekainavo šiek tiek drąsos, supratimo ir gal kiek platesnio požiūrio į tai, kaip skirtingomis aplinkybėmis kinta sprendimų vertė, menkutės ribos tarp teisingumo ir teisuoliškumo. Juk tai, kas įprastai būtų vertinta tiesiog kaip avantiūra ar vėjavaikiškumas, šiuo atveju išgelbėjo jauną moterį.
Įdomi ir spalvinga V. Vasiliausko veikla nuo snaiperio ir tiltų sprogdintojo Pirmojo pasaulinio karo fronte iki Valstybės teatro bilietų tikrintojo nepriklausomame Kaune. 1919–1920 m. Vincas dirbo netgi Krasnojarsko cirko akrobatės dukrelės aukle! Jis visuomet buvo kūrybingas ir meniškas, tačiau veiklos prasme meno ėmėsi tik septyniasdešimt trejų. Vis dėlto sąryšio su menu būta ir tarsi visiškai nemeniniuose jo darbuose. Štai jo krautuvėje Žaliakalnyje dažni lankytojai buvo dailininkai Jonas Buračas, Adomas Galdikas, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas, kuriems ankstyvas pasikrautuvinimas ar rytinės čėrkos išlenkimas pas poną Vincą buvo tapęs savotišku ritualu. Kūrybiniame kontekste ko gero netikėčiausias būtų 15 metų trukęs V. Vasiliausko – mėsos kapotojo – darbas mėsos parduotuvėje Kęstučio gatvėje, sovietiniame Kaune, kur neaukšto ūgio Vincukas (moterų vadintas Vasiliauskėliu) smulkindavo už save didesnių jaučių nugaras ir kumpius, kone šokdamas su kirviu ir kapojamu gyvuliu makabrišką šokį.
Išties tai buvo didelės dvasios žmogus, kurio kūrybiškumas liejosi pačiomis įvairiausiomis formomis visą gyvenimą, kol, sulaukus garbaus amžiaus, ištryško tiesiogine kūrybine tapybos versme, kerinčia paprastumo galia ir regimomis kūrybinio proceso dramomis.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, vasario 13 d., ketvirtadienį, 16 val. įvyks dailininko Vincento Vasiliausko 125-mečiui skirtos tapybos parodos „Vincentas Vasiliauskas (1895–1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ atidarymas. Išvakarėse, vasario 12 d. 18 val. leidykla „Baltos lankos“ rengia knygos apie Vincentą Vasiliauską pristatymą sostinėje. Renginys įvyks Valdovų rūmuose. Dalyvaus dailės kritikė Birutė Pankūnaitė, menotyrininkė Vilma Kilinskienė, prof. Arvydas Šaltenis, knygos ir parodos rengėjai, leidėjai.
V. Vasiliausko kūrinių nuotraukos:
