O. Gaidamavičiūtė. Dailininkės Monikos Jonaitienės kūrybos gija (nuotraukos)

Šiame straipsnyje bene pirmą kartą ketinama išsamiai apžvelgti grafikės, tapytojos Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės (1935–1999) kūrybos kelią. Remiamasi pokalbiais su dailininkės sūnumi Kęstučiu Jonaičiu, analizuojama, fenomenologiniu požiūriu interpretuojama dailininkės kūryba, pabrėžiama patirties svarba.

Deja, dailininkės svarstymų, pasisakymų apie kūrybą neaptikta, apie dailininkę visiškai nepelnytai nėra parašyta išsamių straipsnių, juo labiau studijų, tad šiuo straipsniu bent kiek bandoma tai kompensuoti. Dailininkės kūrybos pavyzdžiai pasitelkti daugiausia iš privačių – dailininkės artimųjų (sūnaus, sesers) – kolekcijų.

Dailininkės gyvenimo kelias

Būsimoji dailininkė – grafikė, tapytoja – Monika Urmanavičiūtė gimė 1935 m. liepos 26 d. Stakliškių kaime, tuometiniame Jîezno rajone, gausioje (keturios seserys), darbščioje valstiečių amatininkų šeimoje. Tėtis Juozas Urmanavičius buvo verpimo ratelių meistras, o mama Antanina Zmejauskaitė – siuvėja. Dabar Monikos tėviškę (dabar – Pakrõvų kaime) žymi du topoliai.

1942–1950 m. Monika Urmanavičiūtė mokėsi Stakliškių aštuonmetėje mokykloje. Dar besimokydama Stakliškėse, Monika pajuto įkvėpimą dailei, kūrybai ir 1950 m. įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, tekstilės specialybę, kurį baigė 1955 metais.

1959 m. Monika Urmanavičiūtė įstojo į tuometinį Valstybinį dailės institutą, Grafikos katedrą. Institutą M. Urmanavičiūtė baigė 1964 m. Jau 1966 m. M. Urmanavičiūtė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 1965 m. menininkė dalyvavo dailės parodose – iš pradžių grupinėse, vėliau surengė autorinių. Parodos rengtos ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Dailininkė pelnė nemažai svarbių apdovanojimų ir už taikomosios, ir už  vaizduojamosios dailės darbus.

Deja, M. Jonaitienės gyvenimo ir kūrybos kelias baigėsi gana greitai ir tragiškai (ją, kaip ir jos mamą, pakirto klastinga liga) 1999-ųjų gruodį, nors ji ir labai mylėjo gyvenimą, žvelgė į jį optimistiškai, kas ypač atsiskleidė jos įvairiaspalvėje kūryboje.

Dailininkė buvo be galo jautri, subtili asmenybė. Akivaizdu, kad pagrindinis įkvėpimo šaltinis buvo gamtos pasaulis. Dailininkę ypač įkvėpdavo kelionės. Dailininkės sūnaus Kęstučio liudijimu, jai ypač didelį įspūdį paliko kelionė po Kaukazo, Krymo kalnus. Gyvi kelionių įspūdžiai fiksuojami ir grafikos lakštuose, ir pastelėse, ir akvarelėse.

Kūrybinga šeimos tradicija

Monika Jonaitienė kartu su vyru spaustuvininku Pranu Jonaičiu (1935–2011) išaugino du sūnus – Joną ir Kęstutį. Vyresnysis sūnus, Jonas, baigė aukštąsias poligrafijos studijas Maskvoje. Jaunesnysis sūnus, Kęstutis, nuėjo jos keliu, pasirinkdamas grafinį dizainą (Vilniaus dailės akademijoje dizaino specialybę baigė 1995 m.).

Galima pridurti, kad kūrybos gija M. Urmanavičiūtės giminėje itin gaji – dailininkės dukterėčia, sesers Joanos dukra Nijolė Asanavičiūtė-Pranculienė (gim. 1961 m.) taip pat pasuko savo tetos keliu, pasirinkdama menininkės (architektės, grafikės) kelią.

Kūrybinis M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės palikimas

M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybinis palikimas itin įvairus – nuo grafikos iki tapybos, akvarelių, pastelių, net tekstilės, batikos darbų, nors pagrindinė dailininkės kūrybos šaka buvo grafika. Dailininkė dirbo lakštinės, taikomosios grafikos bei plakato srityse. M. Urmanavičiūtė-Jonaitienė labiausiai mėgo kurti plokščiaspaudę grafiką – linoraižinius (beje, vėliau ir ofortus).

Intensyviausiai dailininkė juodą-baltą grafiką kūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje –aštuntojo dešimtmečio pradžioje (tarp 1966–1972 m.) ir vėliau. 1992–1996 m. grafikė daugiausia kūrė linoraižinius, o dešimtajame dešimtmetyje – daugiausia ofortus, išsiskyrusius ypatinga detalių gausa, kaligrafiškumu. Devintajame dešimtmetyje dailininkė kūrė daugiau spalvotus kūrinius, pastelę. Produktyviausias dailininkei buvo XX a. devintasis dešimtmetis.

Vienspalviai linoraižiniai patraukia faktūrų gausa, linijos, dėmės iškilmingumu. Laisvai plaukiantys siužetai tarsi patys sutelpa į savo rėmus. Visur regima pulsuojanti linija, savotiškai „įsiūbuojanti“ vaizdą. Ta pati gyvastinga energija liejasi ir cinko ofortuose, įtraukdama į kūrybos amžinybę, tęsiamą architektūros ritmuose.

Aiškios kontūrinės linijos slepia formų gausą, paprastame monumentaliame vaizde sukurdamos vidinės ramybės ir įtampos pojūtį. Žanro prasme dailininkė daugiausia mėgo gamtos vaizdus, peizažus, tapė natiurmortus, kiek mažiau – portretų. Motyvai – gamtiški, natūralūs. Galbūt linijų gyvybingumas šiek tiek primintų Stasio Krasausko grafikos (plg. ofortą „Pavasaris pievose“, 1970 m., stilistiką, potėpių turtingumas, spalvų sodrumas peizažuose – Polio Sezano (Paul Cézanne) tapybą (plg. itin turtingos spalvų faktūros ir dinamikos peizažą), o pastelių ūkanos – Kazio Šimonio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar net Nikolajaus Rericho kūrybą. Ir vis tik ji išliko savita.

Ankstyvuosiuose M. Jonaitienės darbuose (kad ir omenyje turint pasteles) daugiau apibendrinimo,  vėlesniuosiuose – daugiau detalių. Sunku atpažinti, kurio laikotarpio darbuose daugiau ryškių spalvų, o kurio – pastelinių.

Taip pat ir eskizai prisodrinti dinamikos, gyvastingumo. Formos, linijos, taip pat ir spalvos gyvybingos. Nors dailininkės kūriniai ir nestokoja dekoratyvumo, tačiau jie nėra savitiksliai, o perteikiantys vaizduojamos aplinkos (taip pat ir vidinį) dinamizmą.

Vaizduojamoji grafika

Dailininkė mėgo kurti ciklus. Vienas garsiausių linoraižinių ciklų – „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ (1966–1968 m.), kuriame tikroviškai, pasitelkiant moterų figūras, ir kartu labai poetiškai perteiktas visas lino kelias – „Linų rovimas“, „Linus kloja“, „Linus mina“, „Verpėjos“, „Audėja“, „Audinių skalbėjos“ ir t. t. Čia ir pačios figūros (moterų) perteiktos itin plastiškai, natūraliai– moterys palinkę kaip patys linai.

Itin įtaigus 1969 m. linoraižinys „Motinai“. Kaip savo pusseserei Onai Augustavičiūtei–Gaidamavičienei (1947–2001) yra prasitarusi pati dailininkė, kurdama šį linoraižinį, moterų figūras, ji dedikavo savo Motinai, jos dukroms, savo seserims, ypač jauniausiajai – Aldutei, kuri mirė labai jauna. Motinos figūra savotiškai išdidinta, ji vaizduojama kaip maitintoja, apglėbianti savo penkias dukras. Taip tarsi pabrėžiamas ne tik motinos globėjiškumas, pasiaukojimas, bet ir gyvybingumas, iškeliant motinos – matricentrinės linijos – svarbą (norisi prisiminti Marijos Gimbutienės, taip pat iš Stakliškių kilusios mokslininkės Elinor Gadon atradimus, iškėlusius moters deivės kulto svarbą).

Kitas grafikos (ofortų) ciklas – „Močiutės gėlės“, kuriame banguojančios natūralios linijos, pasitelkiant gėlių motyvus, tarsi sukuria pulsuojančio kilimo įvaizdį. Svarbu, kad gėlių motyvas atsiskleidė ir dailininkės tapyboje, akvarelėse, atvėręs subtilią, virpančią daugelio tonų spalvų gamą.

Linoraižinyje „Pynėjas“ (dailininkės liudijimu, tai senelis Simanas) itin įtaigiai, linijų ritmu perteiktas etnografiškas senolio, pinančio krepšius, portretas, jo natūralus sąlytis su atliekamu darbu. Jo visa figūra, nuo į viršų kylančio pypkutės dūmo, rankos tarsi susilieja su pinamų krepšių linijomis. Jaukumo senolio atvaizdui suteikia ir šalia tupinčio katino figūra.

Akivaizdu, kad dailininkė jautė itin artimą ir intensyvų ryšį su gimtuoju Dzūkijos, Stakliškių, kraštu, jo žmonėmis, visa darbų ir papročių etnografija. Panoramiškas Dzūkijos kraštovaizdis su banguojančiais kaimo kalneliais, vingiuojančiais keleliais, sodybomis, kryžiais atsiveria linoraižinyje „Dzūkija“.

Svarbu, kad dailininkė yra sukūrusi ir itin kaligrafiškų senamiesčio, daugiausia Vilniaus, vaizdų – grafikos darbų – ofortų, išsiskiriančių akademiškumu, tikroviškumu. Daugiausia jų sukūrė 10-ajame XX a. dešimtmetyje, pvz., ofortą „Vilnius“ (1993 m.; asmeninė sesers Joanos Urmanavičiūtės-Asanavičienės kolekcija), ofortą „Trakų pilis“, ofortus „Vilnius, Aušros Vartai“, „Kauno rotušė“ (fragmentas), „Be pavadinimo“. Nors šiuose ofortuose itin kruopščiai perteikiamos tikrovės detalės, juose nestinga ir poetinės įtaigos.

Tapyba, pastelės

Bene gausiausią M. Jonaitienės (ir ankstyvosios, ir vėlesnės) kūrybos dalį sudaro pastelės, dauguma jų net nedatuotos ir neįvardytos. Gausiausią galbūt dėl to, kad pastelės – puiki priemonė greitai ir virtuoziškai kurti eskizus. Pasteles dailininkė kurdavo ant įvairių tonų (melsvo, rusvo, žalsvo, kt.) spalvoto popieriaus. Dažniausias motyvas – gamtos vaizdai, peizažai. Spalvų paletė įvairuoja – nuo blyškesnių, ramesnių iki ryškesnių (tai, kaip patvirtina dailininkės sūnus Kęstutis, lėmė ir pastelių techninės galimybės, rūšys. Iš pokalbio su Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės sūnumi, 2009 12 13, Vilnius.). Galima sakyti, pasitelkiami visi spalvų tonai. Visoje kūryboje ypatinga svarba teikiama erdvei, jos traktuotei. Erdvės keliaplaniškumą – gylį, platumą – ypač subtiliai perteikia toniniai pastelių niuansai, šviesotamsos modeliuotė. Būtent švelnūs pastelių tonai Monikos kūrybai suteikia neapibrėžtumo, mistikos atspalvį. Pastelėse veriasi melsvatoniai mistiniai toliai, atsiskleidžia palaimingas gyvenimo harmonijos, vienybės su gamta pojūtis. Gamta visada buvo dailininkės kūrybos įkvėpimo ir atspirties taškas.

Dailininkės pastelės spinduliuoja vidinę šilumą. Tai ypač ryšku rusvose, ochros spalvų tonais prisodrintose pastelėse, šiuo atveju perteikiančiose konkrečių (taip pat ir abstraktesnių) aplinkos detalių (senamiesčio namų, valčių prieplaukos vaizdų, kt.) grožį, savotišką švytėjimą.

Dailininkė pastelės technika kūrė ir daugiau senamiesčio vaizdų, išsiskiriančių įtaigiu tikroviškumu, įvairiatoniu sodrumu ir ekspresija.

Dažniausi pastelių motyvai – upės vingiai, medžiai, kalvos. Taip pat ir konkretesni motyvai, pvz., valtis. Valties įvaizdį apskritai galima traktuoti kaip tam tikros ribos (pvz., tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulio) įveikos ženklą.

Ankstyvesnės pastelės abstraktesnės, plakatiškesnės (plg. neįvardytas pasteles), vėlesnėse – daugiau konkrečių gamtos detalių.

Dailininkei bene svarbiausias, matyt, buvo pats kūrybos procesas, tą įrodo gausūs eskizai, savotiškos improvizacijos, dažniausiai atliktos stebint gamtos, kartais miesto, erdvę. Eskizai buvo neatsiejama poilsio leidimo forma. Apskritai Monika visą laiką buvo panirusi į kūrybą.

Buvo ir abstrakčių geometrizuotų darbų periodas, darbai, atlikti akvarelės, aliejaus technikomis. Beje, ir kai kuriuose eskizuose regime, kaip abstrahuojami gamtos objektai. Šiose abstrakcijose taip pat galima įžvelgti figūrinių natūralių elementų užuomazgų (saulės, lašo, gėlės žiedo, lapų formos). Šiuose darbuose svarbus tampa ir dekoratyvumas.

Dekoratyvia raiška, turtinga spalvų gama išsiskiria ir kai kurios dailininkės akvarelės, nesvarbu, ar būtų vaizduojama abstrakcija, ar lauko gėlių – lubinų puokštė.

Dailininkė kūrė ir akademiškesnių darbų, kuriuose daugiau tikrovės, mažiau dinamikos, tačiau kūrybos stiprybė visada išliko geniali spalvų pajauta, sodrūs ir subtilūs tonų deriniai.

Batika

Atskira ir unikali (nors nelabai gausi) M. Jonaitienės kūrybos dalis – batikos darbai, sukurti XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, daugiausia – apie 1985 m. Dominuoja natūralios abstrahuotos formos, atpažįstamos gamtos pasaulio detalės (saulės, taip pat drugių, augalų, gėlių pavidalai). Plg. batikos darbus „Jaunystė“ (1985), „Tulpės I–II“, kurie išsiskiria sodriais rusvais tonais, spinduliuojama šiluma ir gyvybe. Batikos darbai motyvų raiška savotiškai susisieja su abstrakčių darbų serija. Dekoratyvios raiškos užuomazgos – jau ankstyvuosiuose M. Urmanavičiūtės linoraižiniuose ( linoraižiniai „Žuvys“, 1969; „Vasara“, 1972).

Taikomoji grafika

M. Jonaitienė dirbo ir taikomosios dailės – grafikos – srityje, kūrė atvirutes, plakatus, ekslibrius, herbus. 1970 m. sukūrė Molėtų miesto herbą, kurio naujasis etalonas 1997 m. birželio 19 d. buvo aprobuotas Heraldikos komisijos. Iš pradžių, 1970-aisiais, dailininkė parengė kelis variantus su gamtos ir poilsio simboliais: palapine, saule, žuvėdromis (kirais) ir kitais. 1970 m. vasario 11 d. buvo pateiktas kitas herbo eskizas su Radvilų ragais (lenkiškas herbas, gautas 1413 m. Horodlėje) ir vėžiu. Iki galo simboliai buvo suderinti kovo 10 d. Tada komisija paprašė M. Urmanavičiūtės padaryti du herbo variantus: abiejuose baltame (sidabriniame) lauke pavaizduoti tris mėlynas žuvėdras (kirus), tik viename variante auksinį raktą pavaizduoti juodoje, o kitame – raudonoje skydo galvoje, ir darbo tvarka nuspręsti, kurį herbą priimti. Iš dviejų variantų balandžio 8 d. buvo aprobuotas etalonas su raudona skydo galva.

M. Jonaitienės darbai muziejų fonduose, iliustracijos

M. Jonaitienės grafikos darbų saugo ir Lietuvos dailės muziejus („Linų darbai senojoj Dzūkijoj“. 1968. Popierius, linoraižinys, matmenys: 48 × 41,5). Šis darbas LDM rinkiniuose saugomas nuo 1968 m. M. Jonaitienės kūrybos pavyzdžių yra ir Prienų krašto muziejuje (tarp jų – 24 atvirutės, 11 paveikslų ir miesto herbas), privačiose giminės kolekcijose.

Dailininkės grafikos darbų – iliustracijų, pvz., „Pavasaris kalnuose“, yra publikuota 1968-ųjų „Poezijos pavasaryje“, darbai paminėti kataloge „Lietuvių tarybinė grafika 1940–1970“ (Vilnius, 1978, p. 316). M. Jonaitienės grafikos kūriniai (iš viso – apie dešimt), daugiausia linoraižiniai, sukurti XX a. 7-ajame dešimtmetyje – 8-ojo dešimtmečio pradžioje, paimti į dailininkės pusseserės Anelės Zurlienės knygą „Minties erdvė: esė miniatiūromis“ (Kaunas, 2002). O M. Jonaitienės linoraižinys „Dzūkija“ (1969 m.), kuriame perteiktas banguojantis gimtojo krašto peizažas, paimtas kaip šios knygos viršelis.

xxx

Apibendrinant galima pasakyti, kad dailininkės M. Jonaitienės kūryba yra daugiasluoksnė ir pasirinktomis technikomis, ir minties įprasminimu ar vaizdo išgryninimu. Jos pasitelkiami siužetai, personažai sunkiai telpa į realybės rėmus. Pasitelkiant paprasčiausias priemones – grafišką linijų bangavimą, spalvų, faktūrų skambėjimą, įprasminami egzistencijos simboliai.

Kaip pastebi dailininkės sūnus Kęstutis, gyvybingumo, jaukumo pojūtis labai stiprus. Tai – pagrindinė gija, jungianti įvairiausius dailininkės minties ir rankų darbo kūrinius“; „Nuo paprasčiausios banguojančios lietuviško peizažo linijos iki mistinių spalvų ir faktūrų abstrakcijų Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės tapyboje skleidžiasi šviesi ateities vizija, mistiška gamtos ir visatos pajauta.

Urmanavičiūtės grafikoje daugiau realizmo, tikrovės bangavimo, tapybos darbuose, pastelėse atsiskleidžia mistinis – vidinių išgyvenimų – pasaulis. Pastelėse skleidžiasi vizijų poetika, mistiniai toliai.

Dailininkės kūryba balansuoja tarp abstraktumo ir figūriškumo, o darbų kompozicijos išsiskiria ypatinga įtaiga. Visa M. Jonaitienės kūryba, nesvarbu, ar tai būtų grafikos lakštai, ar pastelių brūkštelėjimai, apimti judėjimo, vidinės pulsacijos ir šilumos, o kartais – net kaitinančios saulės kaitros.

Natūralūs, „plaukiantys“ pastelių motyvai – lyg kelių ir upių arterijos, pavasario polaidžio vanduo. Vingrios linijos – ne tik lyg upių, bet ir lyg paties gyvenimo tėkmė. Susidaro įspūdis, kad dailininkės darbuose „dalyvauja“ visa makro ir mikrovisata – nuo mažiausio jurgino žiedo iki didingiausių kalnų.

Tad kūrybos universalumas (ir motyvų, ir formų, ir technikų prasme) – dailininkės stiprybė, pulsuojanti gyvybinga spalvų gama.

Svarbiausios Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės gyvenimo ir kūrybos kelio datos

Gimė 1935 m. liepos 26 d. Stakliškių kaime, Prienų rajone; mirė 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniuje.

Išsilavinimas

1942–1950 m. Stakliškių aštuonmetė mokykla

1950–1955 m. Stepo Žuko vardo dailės technikumas, tekstilė, Kaunas

1959–1964 m. Vilniaus valstybinis dailės institutas, Grafikos fakultetas

Darbas

1956 m. Telšių „Mastis“

1964 m. Meninio konstravimo biuras Vilniuje, vėliau pavadintas „Vilpak“.

Narystė

1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė

1970 m. Tarybų Sąjungos dailininkų sąjungos narė

Svarbiausios personalinės parodos

1966 m. Linoraižiniai, Lietuvos kultūros ministerija, Vilnius.

1982 m. Pastelė, tapyba, dailės salonas, Vilnius.

1984 m. Pastelė, grafika, Biržai.

1985 m. Pastelė, grafika, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilnius.

1986 m. Pastelė, grafika, Trakų Vokė.

1987 m. Pastelė, grafika, Revoliucijos muziejus, Vilnius.

1997 m. Pastelė, grafika, tapyba, Prienų rajono muziejus, Prienai.

2000 m. Prienų krašto muziejus, batika, pastelės.

2001 m. Stasio Vainiūno namai, pastelės.

2010 m. Tapyba, pastelė, Prienų krašto muziejus.

2011 m. Pastelė, Prienų krašto muziejus.

Svarbiausios grupinės parodos

1964 m. Taikomoji grafika, respublikinis suvenyrų konkursas, Vilnius.

1967 m. Grafika, Sąjunginė jaunimo grafikos paroda, Maskva.

1968 m. Plakatas, plakato paroda, Latvija.

1975 m. Grafinis dizainas, įpakavimas, Vokietija..

1976 m. Grafinis dizainas, Liaudies ūkio pasiekimų paroda, Vilnius.

1983 m. Grafinis dizainas, įpakavimas, Vengrija.

1984 m. Grafinis dizainas, Kultūros ministerija, Vilnius.

1984 m. Grafinis dizainas, Bulgarija.

1990 m. Grafika, „Dailininkai nepriklausomai Lietuvai“, Gdanskas, Lenkija.

Apdovanojimai

1964 m. LTSR Ministrų Taryba, I premija, Vilnius.

1970 m. Leidykla „Mintis“, premija už šventinį plakatą, Vilnius.

1974 m. LTSR dailininkų sąjunga, I premija, Vilnius.

1976 m. Liaudies ūkio pasiekimų parodos direkcija, I laipsnio diplomas, Vilnius.

1984 m. LTSR kultūros ministerija, Vilnius.

1985 m. LTSR kultūros ministerija, garbės raštas už aktyvią kūrybinę veiklą, Vilnius.