Sausio 27 d. eidamas 91-uosius metus mirė profesorius, istorikas, Gedimino ordino kavalierius, Lietuvos mokslo ir kultūros premijų laimėtojas Edvardas Gudavičius. Šia liūdna žinia savo feisbuko paskyroje pasidalino Vilniaus universiteto (VU) rektorius Rimvydas Petrauskas.
Istorikas profesorius Edvardas Gudavičius vadinamas vienu Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų, nustatęs tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253 m. liepos 6-ąją.
E. Gudavičius gimė 1929 metais rugsėjo 6 dieną Kaune.
1948–1953 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1962–1968 m. studijavo Vilniaus universitete.
1970 m. baigė neakivaizdinę aspirantūrą Vilniaus universitete. 1971 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos Statute“, 1989-aisiais apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Lietuva Pabaltijo tautų kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją XIII amžiuje“, 1991-aisiais jam suteiktas profesoriaus vardas.
1974–1995 m. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, kartu su VU dėstytojais leido Pirmąjį Lietuvos Statutą.
1975–2012 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas.
Nuo 1991 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), Lietuvos piliečių chartijos narys.
Profesorius 1995 m. tapo Nacionalinės mokslo premijos laimėtoju (premija suteikta už Pirmojo Lietuvos Statuto tyrimus ir publikavimą).
E. Gudavičius buvo vienas iš LRT televizijos laidų ciklų „Lietuvos istorija“ ir „Būtovės slėpiniai“ kūrėjų, o 1998 m. gavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premiją už šių laidų kūrimą.
1999 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2003 m. Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius.
Profesorius E. Gudavičius nustatė tikėtiną karaliaus Mindaugo karūnavimo datą – liepos 6-ąją dieną, 1990 m. ši data buvo įteisinta kaip oficiali valstybinė šventė.
Užuojautas pareiškė šalies vadovai
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl profesoriaus Edvardo Gudavičiaus mirties.
Pasak Prezidento, netekome išskirtinio erudito, autoriteto ne vienai mokslininkų kartai, kuris įtaigiai ir įdomiai, dažnai iš netikėtų perspektyvų atverdavo mūsų istorijos slėpinius, brandino žmonių širdyse savivoką ir pilietiškumą.
Profesorius E. Gudavičius, be abejonės, buvo epochinio masto reiškinys Lietuvos humanitarinių mokslų istorijoje. Pradėjęs karjerą kaip inžinierius, jis netikėtai ir ryškiai įsiveržė į istorijos mokslą, greitai tapo naujos Lietuvos istorijos mokyklos pradininku ir išugdė naują garsiausių dabartinių Lietuvos istorikų kartą. Kaip niekas kitas jis sugebėjo Lietuvos istorijai suteikti europinį ir globalų kontekstą ir padovanojo Lietuvai Liepos 6-osios šventę.
„Prieš maždaug dešimtį metų lankiausi kukliuose, bet svetinguose profesoriaus namuose, norėdamas išsiaiškinti, ar mano turima sena XVI a. graviūra tikrai atspindi Vilnių, ar tėra kompiliacija. Profesorius mandagiai paaiškino, kad tais laikais tos pačios graviūrų klišės knygose buvo taikomos keletui miestų iliustruoti, todėl tai tikrai ne Vilnius. Profesorius visada buvo pasiruošęs padėti, pasidalinti patirtimi ir papildyti istorines žinias – toks buvo visada ir toks išliks mūsų prisiminimuose“, – reikšdamas užuojautą sakė šalies vadovas.
Profesorius E. Gudavičius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi ir kitais valstybės apdovanojimais.
Sunkią valandą Prezidentas palinkėjo stiprybės profesoriaus E. Gudavičiaus šeimai, draugams, mokslo bendruomenei ir visiems, kam teko pažinoti šią neeilinę asmenybę.
Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, jog tai didelė netektis visai Lietuvai ir ypač šalies istorijos mokslui.
„Tai didelė netektis visai Lietuvai ir ypač šalies istorijos mokslui. Šis talentingas mokslininkas atvėrė mums paslaptingus būtovės slėpinius ir padėjo suprasti valstybės ištakas. Lietuvos istoriją Edvardas Gudavičius rašė tik atsižvelgdamas į europinį kontekstą ir remdamasis istoriografija. Profesoriaus tyrinėjimų akiratyje daugel metų buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tad būtent jo dėka liepos 6-ąją mes iškilmingai minime Valstybės dieną – švenčiame pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnaciją. Dėl skaudžios netekties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius ir visą istorikų bendruomenę“, – sakoma premjero užuojautoje.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas reiškia užuojautą dėl profesoriaus, istoriko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Edvardo Gudavičiaus mirties:
„Netekome Lietuvos istorijai didžiąją gyvenimo dalį paskyrusio žmogaus, Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjo, kuris į kultūros istoriją įėjo dėl akademinių pasiekimų, svarbių visai valstybei atradimų, dėl ilgus metus rengto „Būtovės slėpinių“ laidų ciklo. Profesoriaus istoriniai tyrimai virto savitu kultūros reiškiniu, turėjusiu esmingos įtakos mūsų šalies visuomenės raidai, istorinei savivokai, pilietiškumui ir patriotizmui. Linkiu, kad profesoriaus išugdyti mediavistai tęstų jo darbus“, – teigia ministras M. Kvietkauskas.
Velionis bus pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje 2020 m. sausio 29 d. nuo 11 val. Laidotuvių mišios vyks sausio 30 d. 12 val., išlydėjimas 13 val. Laidotuvės Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Velionio artimieji prašo profesoriaus atminimą pagerbti gėlės žiedu.
htt ps://www.youtube.com/watch?v=ZveYTq_sUKE
Bet Bumblausko pasakojimas apie kolegą per LR TV buvo geras. Nė krislo buvusios priešpriešos…
Gudavičiui Vytautas Didysis buvo šunsnukis, o man visiems laikams Gudavičius liko šunsnukiu.
Noriu priminti, kad istorikas Žiugžda irgi buvo akademikas.
Tegul būna lengva Lietuvos žemė šiam puikiam dėstytojui ir mokslininkui. Ačiū jam už gautas istorines žinias ir pagarbą studentui. Buvusi studentė
”..„Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas…” Labai norėčiau paskaityti Jo disertaciją. Nes visi tokie ir panašūs lapai išplėšti iš Lietuvos istorijos.
Apie mirusius arba gerai, arba nieko. Apie šį mirusį – nieko.
Deja, čia nieko kito nepridursi – tik tiek, kad “Lietuva taip ir neatsikratė Sovietinio palikimo…” Kas buvo Gudavičius..? Ne autorius, o – Anti Autorius… Žmogus, Pasisavinęs keletą Zenono Ivinskio replikų (“dėl abejotino Vytauto veikimo savo tėvo atžvilgiu, veikimo kryžiuočių naudai”) IR TIK TUO BŪDU STAIGA IŠPOPULIARĖJĘS (sunaikindamas, nutylėdamas tikruosius autorius)… Jo dėka, deja, į nebūtį buvo pasiųsti produktyviausių Lietuvos istorikų (tarkim, kad ir G. Beresnevičiaus) darbai, įžvalgos (“lietuviai nesuvokė jokios kultūros, pagarbos… o tik – materialinio tipo diktatūrą” – tokia yra E. Gudavičiaus LDK istorija… “tai ko jie nepasidavė Rusijai..?!” – kiltų klausimas) ——— Gudavičius, DEJA – Rusijos fantazijų (40 namų ir vieną pirtį 11 amžiuje turėjęs “Kijevas buvo didis Rusios miestas…”)… Jis ir – Sovietinis ATEISTAS, žmogus, sovietų propagandai kūręs fantazijas apie lietuvių valstiečių padėtį “LDK feodalizme pagal …latvių požiūrį (valstiečių padėtis kryžiuočių užkariautoje Latvijoje)… ŽMOGUS NUOSEKLIAI GYNĘS POŽIŪRĮ DĖL DIKTATŪROS DOMINAVIMO KULTŪROJE (“reikia tik teisingai rinktis ką statyti į pavyzdį”… reiškia – “AŠ SOVIETŲ SITUACIJOJE RINKAUSI TEISINGĄ DIKTATŪRĄ, O DABAR RENKUOSI KAŽKĄ KITA…”) ir tuo atvėręs kelius “istorikams – anti – istorikams” iki tokių dabartinių reiškinių, kad “tarnauti naciams holokausto metu buvo garbinga”… <> Gudavičius pasėjo visą eilę nesąmonių… Tarkim – “Mindaugas Vilniuje turėjo katedrą…” Dar įdomiau – tai neigiančius dalykus (tarkim – senovinio Vilniaus graviūras) jis visur sužymėjo, tarsi jo pirmus atradimus – tyrinėjimus (nors akivaizdu – kad tai – BŪTENT TOJE SFEROJE visai nesigaudančio žmogaus “darbai”)… Žmogus kurio dėka istoriografijoje įsivyravo kretinizmas (iki R. Petrausko kliedesių apie E. Manšteino “lietuvišką kilmę”… TAIP – TAI VU REKTORIAUS FANTAZIJOS, prieštaraujančios kad ir E. Manšteino wikipeijos duomenims) iš požiūrio “MANO TEISĖ UŽIMTI DIKTATŪRINĘ PAĖTĮ”… Žodžiu – mirė KRETINŲ KRETINAS ir pasirodo… Vilnius (tai parodo liaupsės jam …”iš nieko apie daug…”) taip ir neišsigydė tos GUDŲ ligos..:)
Dėkingas Jums už atvirumą ir įvardijimą savo vardais.
Ypatingai dėkingas už R. Petrausko kliedesio atskleidimą ‘gedgauduojant’, nežinojau, kas paleido šią antį.
Probėgšmais mačiau per TV, užteko pasiskaityti Vikipedija ir ‘Manstas > von Manstein’ sukėlė jau ne juoką, bet graudulį sugalvotojo proteliui.
Gudavičiaus – Bumblausko – Petrausko ir jų mokinių istoriniai užstalės anekdotai yra tapę ‘Lietuvos istorijos naratyvais’.
Tai kur nuves R. Petrauskas VU kaip rektorius ? Į užstalės anekdotų pasakojimus kaip mokslinius tyrimus ?
Gudavičiaus užstalės anekdotų sėklos gražiai suveši VU.
Labiausiai stebina tai, kad istorikų jau 30-dešimt metų yra palikta be reikiamo dėmesio Vorutos, Pilėnų, Saulės mūšio, iš dalies ir Durbės, vietų nustatymo tyrinėjmai. Nors akivaizdu, kad šių įvykių vietos būtų kertiniai Lietuvos istorijos dalykai aiškinant daugelį jos klausimų, keičiant svetimųjų šalių istorikų savanaudiškai suformuotą pačią Lietuvos istorijos koncepciją. Būnant istoriku ir nesuprasti šių tyrinėjimų svarbos, – nesuvokiama…
Kas dėl vokiškos Manšteinų pavardės “lietuviškos kilmės” iš Manstas. Tai visiškai gali būti. Šaltiniai patvirtina Vytenio laikais buvus lietuvių didžiūną žymų karvedį Manstą, kuris perėjo į Ordino pusę ir ten Prūsijoje gavo didžiulį žemės plotą. Jo pabėgimo į Prūsiją faktą pažymi 1321 metų šaltinis. Nors ir netiesiogiai tos pavardės “lietuvišką kilmę” patvirtintų, kad ir prie Tauragės išlikęs Mansčių kaimo pavadinimas, o taip pat šalia jo senovėje buvęs dvaras vardu Taurai. Jis galėjęs seniau vadintis Mansčiais, nes liet. žodis manta turi reikšmę “turtas”, o šio šakniai yra galimas: tur-/taur- ryšys. Taigi galimam tos vok. pavardės lietuviškos kilmės aiškinimui neprieštarautų ir semantinė tapatystė tarp Mansčių ir Taurų pavadinimų.
Kasdien po pranešimą apie dar vieną išėjusį.
Pavasaris artėja. Ir didžioji metų Žmogapjūtė.