Signataras V. Povilionis: Sistema bando užmirštuolėmis dangstyti jaunimo akis

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui, vėl prisimename tuos žmones, kurie, nors ir rizikavo, nepabijojo už mus pasirašyti Kovo 11-osios akto. O kaip šį trijų dešimtmečių laikotarpį vertina pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, aktyvus sąjūdietis, signataras Vidmantas Povilionis? Atkūrus Nepriklausomybę, dirbęs Lietuvos konsulu Seinuose (Lenkija), o vėliau – ambasadoriumi Atėnuose (Graikija). Kokie Lietuvos įvykiai per 30 metų atmintyje įstrigo labiausiai?

„Kasdien kas nors įstringa, kai seki, kas politikoje vyksta, – nusijuokė V. Povilionis. – Bet apibendrinant 30 metų laikotarpį, reikėtų pagalvoti. 1990 m. kovo 11-ąją to laiko nuotraukose mus visą laiką rodo labai besidžiaugiančius. Džiaugiausi Nepriklausomybe, nes visą laiką labai nuosekliai į tai ėjau kaip pasipriešinimo dalyvis. Tikėjau ja.

Manau, kad Aukščiausiosios Tarybos paleidimas 1992 metais buvo lūžinis įvykis, nes po jo į Seimą susirinko žmonės, kurie negalvojo apie Lietuvos valstybę plačiai, bet ėjo vis siauresniu koridoriumi į ateitį. Įvyko senojo režimo restauracija ir matėme valdžioje tuos pačius veidus iš Komunistų partijos Centro komiteto. Tik jie dabar mus protina apie Europą. Kuriamos ne partijos, bet jų imitacijos, kur kapitalistai kovoja už darbo žmonių teises. Nežinau, kodėl žmonės eina į tas partijas. Gal eina tiesiogiai pasigerinti savo asmeninius gyvenimus. Buvo Lietuvoje ir valstybininkų, kurie veikė prieš valstybę.

Ne tokį kelią buvome Lietuvai numatę, ne taip galvojome, bet buvome labai greitai eliminuoti. Buvome už tautinės valstybės atgaivinimą, tačiau atėjo karta, kuri nežino Lietuvos istorijos, neprisirišusi ne tik prie etnografinių, bet ir politinių Lietuvos tradicijų.

Aš sovietiniais laikais buvau teisiamas už tai, kad bandžiau organizuoti pasipriešinimą, atgaivindamas tautinę atmintį. Maniau, kad reikia platinti knygas apie Lietuvos istoriją, kas buvo pasiekta Lietuvos valstybėje prieškariu, platinti informaciją apie Molotovo-Ribentropo paktą. Dėl to iš dalies ir išsaugojome tautinę atmintį.

Kai įvardijame signatarus, kai kas mano, kad mes visi buvome vienodi. Vienodai įsivaizdavome Lietuvos ateitį. Tačiau iš tiesų mes išlikome labai įvairūs. Aš manau, kad Signatarų klubas gali suorganizuoti ekskursiją į gamtą, Naujųjų metų sutikimą, bet negali viešinti politinių pareiškimų, nes tai sambūris ne politiniu pagrindu. Daug kas manė ir iki šiol mano, kad buvo galima labai lengvai uždaryti duris ir išeiti iš Sovietų Sąjungos, neatsiskaičius nei su sąžine, nei su praeitimi. Deja, bet per tai išliko ir klesti senoji nomenklatūra. Sąjūdyje buvo naivių žmonių, kurie „lyg netyčia buvo nukritę iš medžio į politiką“, bet buvo ir specialiai paskirtų bandai varinėti, rodyti jai kryptį. Vis dar yra žmonių, tikinčių, jog ateis geras vadas ir tapsime laimingi. Pridės 30 eurų prie algos ar vaiko pinigų – ir būsime laimingi. Taip ir blaškomės, laukdami „išganytojo“.

1988 m. mes, Kauno sąjūdiečiai, diskutuodavome, ar Maskva suteiks mums Suomijos lygio nepriklausomybę, ar tapsime satelitine „liaudies demokratine“. Kaip Vengrija ar Čekoslovakija. Budapešte ar Prahoje valdžioje visada vietiniams už nugaros žmogus iš Maskvos sėdėdavo, o pas mus ir šiandien neaišku, kas ir nuo ko, bet sėdi. Turime puikią valstybės imitaciją. Valstybė blizga, graži, imituojama puikiai. Pradėjome vaidinti laisvus Vakarus, nors nepadarėme tų darbų, kuriuos Vakarai buvo nuveikę per visą tą laiką nuo karo pabaigos. Sudaryta iliuzija, kad mes laisvi, nes galime tris kartus per metus važiuoti į užsienį atostogauti. Nors kai kurie gal neturi tiek pinigų atostogoms. Lietuvoje materialiai ne taip ir blogai gyvename. Lietuvoje labai blogai gyvename dvasiškai.

Lietuvos „politikams“ ir „intelektualams“ tylint, nebuvo suprasta, kad judėjimo laisvė kai kam reikalinga darbo jėgai stumdyti po pasaulį, mus ir mūsų ateitį, jaunimą išvaryti iš namų ir pakeisti mus svetimaisiais. Valstybė vis labiau nyksta, dalis jos įstatymų – pilietybės, lietuvių kalbos – sabotuojami. Švietimas sužlugdytas, nes neturi aiškių tikslų ir uždavinių.

Valstybės požymių lieka vis mažiau. Tai nėra lietuvių Tautos valstybė. Politikai mus vadina mielais Lietuvos žmonėmis, vienas prezidentas pavadino mus „mielais gyventojais“. Bet Lietuvos gyventojas – kaip nuomininkas. Vieną dieną – čia, o kitą dieną – jau kitur. O mes esame lietuviai, kurie sukūrė Lietuvą. Mums, lietuviams, mūsų vaikams, vaikaičiams būtent čia skirta gyventi. Turime iš esmės kitaip žiūrėti į savo valstybę.

Nebuvo jokio referendumo dėl okupantų kolaborantų, šnipų ir KGB agentūros įslaptinimo. Aiškinantys, kad valstybė yra tam įsipareigojusi meluoja, painiojasi ir kliūva už savo pačių liežuvių. Įslaptintieji yra valdomi. Jie ėjo į KGB ne iš idėjos. Norėjo būti kietesni, vertingesni už kitus lietuvius. Lietuvoje idėjinių nėra. Lageryje sutikau idėjinių rusų, kitų tautybių, bet Lietuvoje idėjinių lietuvių sovietiniais laikais nebuvo. Tai apsimetėlių kultūra. Dabar jie puikiausiai atstovauja Lietuvai.

Jiems pasisekė ir todėl, kad Vakarai, paniškai bijodami tautinių valstybių atgimimo (dabar matome, kad to nebuvo jų būsimosios Europos planuose), o iš Rytų dar gąsdinami Balkanų scenarijais, mūsų partneriais (ir daugumoje mūsų posovietinių kaimynų) pasirinko, jų supratimu, valdyti patyrusius kadrus. Lietuvoje tiems kadrams, kurie ir tada „dirbo Lietuvai“, pasisekė geriausiai: šeimininkai pasistengė, kad KGB bendradarbiai ir dar trys jų kartos būtų apsaugotos. Už tai gavo normaliose šalyse įstatymais neleidžiamų paslaugų. Šiuo metu visi tie žmonės, jų palikuonys daro įtaką visuomenės nuomonei ir kvailina žmones.

Laikas gimdo vis naujas problemas. Kadaise mes pogrindyje bandėme išsaugoti atmintį apie anų laikų laisvąją Lietuvą. Dabar užaugo karta, kuriai kone iš pogrindžio reikia aiškinti apie mūsų per 30 metų nueitą kelią, nes sistema bando mėlynomis užmirštuolėmis dangstyti jų akis ir vesti klystkeliais.

Visos viltys į tą jaunimą, kuris lieka Tėvynėje, vadovaujasi savo akimis, savo mintimis, tėvų patirtimi ir protėvių išmintimi. Ne mes esame valstybės nuosavybė, valstybė yra daugiaamžis mūsų, lietuvių, kūrinys ir nuosavybė. Mes sukūrėme, kuriame ir turime Lietuvą.“