Kaip gyvena per beveik šimtą metų lietuviško darbštumo, tautinių ir šeimos tradicijų nepraradę Punsko krašto žmonės? Kodėl pas juos ganyklos pilnos juodmargių, jos neša naudą, o mūsiškės stumia į bankrotą? Kodėl į Lenkiją registruoti savo krovininių automobilių traukia lietuviai? Kaip padedama smulkiajam verslui, koks yra savivaldos santykis su gyventojais? Pamatyti, palyginti ir pasimokyti – tokiu tikslu į Punsko valsčiaus savivaldybę keliavo smulkaus ir vidutinio, šeimos ūkių, savivaldybių atstovų delegacija. Punskiečiai pakvietė apsilankyti kelis gyvulininkystės ūkius bei pasikalbėti su jų šeimininkais.
Pažadai privedė prie aklavietės
„Pas mus įprasta sakyti, kad mažesnis nei 100 hektarų ūkis neturi perspektyvų, o pas jus ir 30-50 hektarų ūkiai puikiai laikosi. Nė vienos apleistos sodybos. Kodėl toks skirtumas? Norisi, kad pamatę, kaip tvarkosi kaimynai, mūsų ūkininkai suprastų, kad galima gerai gyventi ir turint mažiau žemės. Reikia baigti su mąstymu, kad tik stambūs ūkiai turi ateitį“, – dėstė kelionės į Punsko kraštą tikslą Smulkaus ir vidutinio ūkio tarybos narys, šeimos ūkių atstovas Algimantas Belzus. Pasak A.Belzaus, apmaudu, kad partijos prieš rinkimus deklaruoja, kad reikia remti šeimos ūkius, o kai baigiasi rinkimai, apsiverčia plokštelė ir vėl ta pati giesmelė.
„Stambūs ūkiai Lietuvai labai daug bėdų pridarė. Didieji ūkininkai nebeaugina gyvulių, o kai nėra gyvulių, nėra mėšlo laukų tręšimui. Apie žemės derlingumą galima spręsti iš to, kiek dirvoje yra sliekų. Chemijos nualintoje žemėje sliekų nebėra. Kiek ilgai tai truks?“ – apgailestavo šeimos ūkių atstovas.
Kaip pastebėjo A.Belzus, daugelis kaimo bėdų yra kolūkinio mąstymo palikimas. Užsitęsusios blogos tradicijos nulėmė žmonių abejingumą, sužlugdė ir kaimą bei išvaikė žmones.
Smulkieji – palaikomi
Pasak Punsko valsčiaus savivaldybės viršaičio Vytauto Liškausko, Lenkijos žemės ūkis nepatyrė tokių lūžių, kaip Lietuvoje. „Šeimos ūkiai turi gilias tradicijas, iš niekur jie neatėjo ir niekur nedingo. Lietuvoje vienu metu, žmones suvarius į kolchozus, tos tradicijos buvo nukirstos, ir tu daryk, ką nori. Po kolchozų žlugimo vieni jūsiškių, apsukrieji, sugebėjo pasinaudoti situacija, nusipirko tūkstančius hektarų po 500 litų, o kiti liko be nieko. Mūsų valsčius turi 13 tūkstančių hektarų ir 600 ūkininkų. Vidutiniškai ūkis nei per didelis, nei per mažas, kad šeima pati nudirbtų darbus ir nereikėtų nieko samdyti. Jeigu dar gyvi seneliai, jie padeda prie nesunkių darbų“, – kalbėjo viršaitis V.Liškauskas.
Anot viršaičio, panašiai ir su verslu. Jeigu žmogus sugeba susikurti darbo vietą, valstybė jam padeda. Po 1989 metų įsikūrė daug smulkių parduotuvėlių, dirbtuvėlių, smulkių gėlių augintojų. Mažose parduotuvėse, įmonėse pats savininkas ir jo šeima dirba. Niekas jiems sąlygų neblogina – priešingai. Labai didelė parama smulkiosioms parduotuvėlėms – buvęs draudimas sekmadieniais dirbti dideliems prekybos centrams.
Dirba žmonėms
Anot savivaldybės viršaičio V.Liškausko, Lenkijoje savivalda kitokia nei Lietuvoje „Mūsų savivalda yra arti žmonių ir to nei gyventojai, nei mes keisti nenorime“, – sako trečią kartą tiesiogiai viršaičiu išrinktas vadovas. Būdamas viršaičiu, esu atskaitingas tarybai ir žmonėms. Aš stengiuosi pirmiausia įtikti ne tarybai, o žmonėms. Kiekvienam jų. Man būtų gėda žmones nuvilti“, – teigia viršaitis.
Punskas – maža savivaldybė, sėkmingai dirbanti su Europos Sąjungos projektais. „Pagal laimėtas ES lėšas keliams tvarkyti šiemet mes Lenkijoje antri. Pernai iš 1500 kaimiškų savivaldybių pagal gautas ES investicijas Punsko savivaldybė buvo trečia“, – didžiuojasi viršaitis. Jo manymu, mažesnių savivaldybių reikėtų ir Lietuvai, tada jų vadovai turėtų daugiau galimybių būti arčiau žmonių ir dirbti dėl jų. „Tai geras būdas, tik nežinau, kaip tai reikėtų padaryti, jeigu klaustumėte“, – sakė Punsko savivaldybės vadovas.
„Palietėte skaudžią Lietuvai temą. Jeigu nebus reformuota savivalda, priartinanti žmogų prie valdžios, Lietuvą ištiks liūdnas likimas. Mūsų seniūnijos neturi rimtos savivaldos, dauguma seniūnų yra valdančiųjų statytiniai. Tik patys valdininkai įsivaizduoja, kad viskas gerai, o žmonės nė viena valdžios institucija nepasitiki“, – neapsikentė savo nuomonės nepasakęs Žmogaus teisių gynimo asociacijos Tauragės skyriaus vadovas Zigmantas Grikšelis.
Pienininkai patys sau šeimininkai
Kiek savivaldybė, šiaip valstybinės institucijos kišasi į smulkaus verslo, smulkių ūkininkų veiklą? Kiek spaudžia įvairiausio plauko tikrintojai? Tokie ir panašūs klausimai nedavė ramybės lietuviams. Pasak Punsko savivaldybės viršaičio V.Liškausko, laisvoje valstybėje niekas tavo kiemo netikrins, ūkininkas pats susitvarko, bet taisyklės, kurių privaloma laikytis, yra. „Yra žemės ūkio konsultavimo tarnyba, jos darbuotojai atvažiuoja į savivaldybę, suteikiame jiems patalpas savivaldybėje, kol jie pas mus dirba. Savivaldybės pareiga pateikti ūkininkams informaciją apie projektus, kokios numatomos Europos lėšos. Verslininkams padedame sutvarkyti techninę dokumentaciją. Ūkiai labai domisi galimybe pasistatyti saulės jėgaines. Iki 5 kilovatų jėgainėms techninę dokumentaciją mes ruošiame, sutvarkome reikalingus dokumentus. Žmonės sumoka 25 proc. įnašą, o mes pasistengiame, kad kitą dalį jie gautų iš ES“, – aiškino V. Liškauskas.
Anot Punsko valsčiaus savivaldybės viršaičio, lyginti Lietuvos ir Lenkijos pieno ūkį būtų sunku. Lenkijoje trys kartos dirba. Tėvai vaikams perduoda ūkius, šeimos vertybes. Lietuvoje tokios politikos nėra, bet už jos sukūrimą valstybė turėtų būti atsakinga. Kitas dalykas, kuo pranašesni Lenkijos ūkininkai – pieninės ten ne privačios, kaip pas mus, o kooperatinės. Per savo atstovus ūkininkai patys sprendžia, už kiek pieną parduoti. Prieš šventes pieno kaina net truputį pakeliama.
Vežėjai pajuto aukso gyslą
Punsko savivaldybės viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis pastebėjo, kad norintys verslą kurti smulkieji verslininkai taip pat skųstis neturėtų. Tik norėk. Padedama ne tik patarimais, bet ir tvarkomi dokumentai, konsultuoja teisininkai.
„Jei iš Lietuvos verslininkas nori prisiregistruoti, skiriame specialistą, kuris dokumentus per visas institucijas sutvarko. Iš Lietuvos verslo pas mus registruojasi daugiausiai transporto įmonės. Jau yra prisiregistravę apie 100 sunkvežimių, eilėje stovi apie 700. Jeigu verslas bėga, vadinasi, valstybės politikoje kažkas negerai. Ir mums tai negerai. Mes mokesčius nustatome ne maksimalius, o maždaug per vidurį, tam, kad pritrauktume verslą. Kita vertus, nemažai prarandame. Mokesčius valstybė savivaldai skaičiuoja ne nuo surinktos sumos, o nuo nustatytos. Norint neprarasti valstybės dotacijų, pas mus turėtų iš Lietuvos prisiregistruoti 2 tūkst. sunkvežimių“, – aiškino viršaičio pavaduotojas J.Vaičiulis.
Politikai meluoja visur
„Viena nuodėmė yra bendra Lietuvai ir Lenkijai – politikai gyvena ketverių metų ciklu. Ir jų programos tik tam laikui. Jie gerai žino, kad norint laimėti rinkimus reikia sakyti tai, ką žmonės nori išgirsti ir patepti ten, kur labiausiai skauda. Duoda išmokas vaikams, pašalpas.
Bet žmonės nesupranta, kad iš duotų 500 zlotų (apie 120 eurų) kiekvienam vaikui dėl infliacijos lieka tik kokie 300 zlotų (apie 72 eurus). Daug kas tikrai yra komplikuota. Štai pradedantiems verslininkams mokesčiai sumažinti, jie tuo džiaugiasi. Ką tai reiškia, pajus, kai ateis laikas pensijai. Moterys džiaugiasi išmokomis už vaikus, neina į darbą ir nesusimąsto, kaip atrodys jų gyvenimas, kai ateis senatvė. Niekas nemąsto, kas bus po 20 metų. Jei nori laimėti rinkimus, turi meluoti. Ir tai ne politikų kaltė, o mūsų visų, tai leidžiančių“, – savo nuomonę pateikė Punsko savivaldos atstovas.
Jo manymu, mokesčiai yra tikrai nemenki. Nuo darbininko, gaunančio į rankas 2000 zlotų (480 eurų), verslininkas beveik 1500 (apie 360 eurų) turi atiduoti valstybei. „Brangu, ir aš matau kitus kelius. Mažiau reikėtų taškytis pinigais išmokoms ir socialinėms išmokoms, tada mokesčiai būtų mažesni, žmonės daugiau uždirbtų ir mažiau veltėdžių būtų“, – svarstė politikas. Jo manymu, laukiamą rezultatą Lenkijoje vargu ar atneš nuo ateinančių metų iki 2600 zlotų (625 eurų) keliama minimali alga. Tai neišvengiamai atves prie kainų kilimo. Racionaliai svarstant tam esą išeičių. Viršaitis yra numatęs siūlyti savivaldybėje valytojomis dirbančioms moterims įkurti valymo paslaugas teikiančią įmonę arba socialinį kooperatyvą. Lenkijoje jie dabar madingi. Darbuotojos nieko neprarasiančios. Kuriant tokį nedidelį verslą galima pasinaudoti ES lėšomis. 25 tūkst. eurų nedidelei valymo įmonei įkurti – per akis. Jeigu nepavyksta, po metų galima veiklą nutraukti. Jokių pasekmių nėra, o įsigytas turtas palieka, o jei viskas sėkmingai, galima registruoti verslą.
Pašalpos neskatina
Kalbantis su Punsko valsčiaus savivaldybės vadovais, Lietuvos delegacijai net pavydas ėmė – žemės ūkis nesugriautas, tikrintojai nemina ant kulnų. Smulkiojo verslo sąlygos geros. Milijonų gal nesusikrausi iš nedidelio šeimyninio verslo, bet gyventi ir išgyventi galima be vargo. O ar yra pas mūsų kaimynus skurdas, skurstančių?
„Kada Lenkijoje žmogus priskiriamas prie skurstančių?“ – domėjosi Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė. Anot Punsko viršaičio, skurdas yra sutartinis reikalas. Eiti į darbą už 3,5 tūkst. zlotų (841 eurą) į rankas ne kiekvienas nori. Ypač jei yra sudarytos sąlygos. „Jeigu turi 4 vaikus, turi neapmokestintus 2 tūkst. zlotų (480 eurų) per mėnesį. Tie pinigai neskaičiuojami į pragyvenimo vidurkį, ir galima tikėtis pašalpų. Drabužius duos „Caritas“, maisto – maisto bankas. Tokiu būdu jie susirenka 4-5 tūkst. daugiau nei uždirbtų. Ūkininkai neateina prašyti pašalpų“, – paaiškino V. Liškauskas. Punsko savivaldybės vadovą stebina paradoksas, kad valstybei tiek daug išleidžiant pašalpoms ir lengvatoms Lenkijoje skurdas padidėjo.
Apie istorinių laikų jotvingius kalbama, kad jie, priklausantys aisčių (baltų) genčių grupei. III tūkstantmetyje pr. Kr. pabaigos metu įsimaišė į giminingų jiems Nemuno kultūros žmonių tarpą ir atėjo čia iš pietų. Naujausioje istoriografijoje (LTE, 5 t., p.80) vyrauja nuomonė, kad jotvingius sudarė keturios giminingos gentys – sūduviai, poleksėnai, dainaviai, na, ir patys jotvingiai. Kadangi jotvingiai buvo įtakingiausi, visa ši aisčių (baltų) genčių grupė dažnai buvo vadinama, tiesiog, jotvingiais. Spaudžiant slavams ir iki šių dienų, dalis jotvingių buvo aplenkinta, dalis aprusinta, o kita dalis pasitraukė į dabartinę Lietuvą. Jotvingių lenkinimo faktai yra aprašyti leidinyje “Kalbų ryšiai ir sąveikos” (MA, Kalbotyros ir literatūros institutas, p. 15 – 19), kur hab. dr. K. Garšva tarp kitos dokumentikos rašo: “Svarbiausias lenkų tvarkytos bažnyčios uždavinys pasidarė platinti ne tikėjimą, o lenkystę. . Vyskupas E. Ropas1905 m. gruodžio mėn.įsteigė vad. Katalikų demokratinę partiją, kuri “rūpinosi paversti lenkais lietuvius ir gudus”, leido lenkišką dienraštį ir du savaitraščius (VVLKB, 56) . Lietuvių kalba vadinat”pagoniška”, “barbarų, be kultūros”, “chamų”, kurios dievas neklausąs” . Pilsudskininkai1925 – 1938 m. (daugiausia 1927 – 1936 m.) uždarė 195 Vilnijos privačia mokyklas” ir t. t. ir t. t.
Nežiūrint į tai, senųjų prūsų po Karaliaučiumi ar jotvingių tarme tebekalba Lenkijos mūsų lietuviai, gandrais pakilę aukščiau už viengalvį erelį, kai skristi reikia buvusion aisčių tėvynėn ir grįžti atgal į šiaurę prie Lietuvos, kad žodį šiltą ištarti galėtų ir tokį patį šiltą išgirstų iš mūsų pusės.