Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas?
Vadyba – tai išteklių (deja, į juos įtraukiami ir žmonės) bei procesų kontroliavimas. Dažniausiai tai reiškia gebėjimą išsikelti tikslus, numatyti jiems pasiekti reikalingus išteklius ir šiuos paleisti į darbą. Vadybai svarbu užtikrinti, kad tikslai būtų pasiekti per numatytą laiką, įvertinti pasiekimus, o tada ciklą kartoti. Vienas ciklas paprastai vadinamas projektu. Tai naudingas darbo rengimo principas kai kuriose srityse, bet projektinio-vadybinio principo skvarba iš lėto ardo kitokia logika besivadovaujančias visuomenės sritis.
Lapkritį protestuoti sukilo Lietuvos ir Jungtinės Karalystės akademikai. Jų reikalavimai – didesni ir stabilesni atlyginimai, žmoniškesnės darbo sąlygos. Tačiau jei pažįstate persidirbusią, grašius už dėstymą tegaunančią mokslininkę, greičiausiai kitame socialiniame burbule sutikote ir guvią akademinę verslininkę, kurios asmenukės iš konferencijų gražiuose miestuose verčia pavydėti akademinės karjeros, kad ir kiek protestuotojai sakytų, jog ji nepavydėtina. Iš kur atsiranda tokia nelygybė?
Kitas pavyzdys: giminių prigąsdinti socialinių mokslų studentai pirmame kurse juokais planuoja būsimą bedarbystę, bet dalis jau trečiame kurse tursena į neblogai apmokamus darbus. Kokius? Vienu metu intensyviai Briuselyje ieškodama darbo pagal specialybę vis atsimušdavau į tokius, kurie vadinosi „projektų koordinatorė“ arba maždaug „politikos specialistė“ (policy officer). Ką tai reiškia? Nagi tikslinių grupių arba vadinamųjų suinteresuotų pusių (stakeholders) vadybinimą. Šie darbuotojai rūpinasi, kad būtų aiškiai suformuluoti tikslai, kad visi, kas reikia, ateitų į susitikimus, kad duomenys būtų susisteminti, kad vėliau būtų galima patikrinti, ar iškelti tikslai pasiekti, ir visa tai iškloti ataskaitoje. Sritis gali būti transporto kontrolė, verslo skatinimas ar pabėgėlių integracija – eiga bus ta pati.
Žiniasklaidoje, jei nori daugiau uždirbti, bet nesitraukti iš savo profesijos, teks vadybinti kitus autorius. Dirbu mokslo populiarinimo žurnalo redaktore, ir mano darbas yra nurodyti autoriams terminus ir lūkesčius, priminti apie juos, vaikščioti į susitikimus ir renginius, prašyti fotografo, kad nufotografuotų pašnekovus, ir pašnekovų, kad sutartu laiku ateitų susitikti su fotografu, nors visi sako, kad yra labai užsiėmę. Taip pat reikia atsirašinėti tiems, kurie tikisi nemokamos reklamos žurnale. Džiaugiuosi, jei tarpuose lieka laiko analizuoti duomenis, kalbinti žmones ir rašyti savo straipsnius, nes iš tiesų tai norėčiau būti tiesiog labai gera žurnalistė be vadybinio užpildo. Tačiau visose srityse, kuriose bandžiau parduoti savo darbo jėgą, darbdaviai manęs klausė: o be to, kad nori rašyti, gal galėtum ir truputį pavadybinti?
Šiuolaikinė žurnalistika nėra tik informacijos rinkimas ir profesionalus istorijų pasakojimas. Norint turėti laiko reikšmingoms istorijoms, reikia „susiveikti“ finansavimą. Tai yra rašyti projektus – šis veiksmas vadybiniame kapitalizme yra visa ko ašis. Ir jei manote, kad visur besiskverbiantis reikalavimas nuolat vadybinti yra tik humanitarų problema, paklauskite tų, kurie pluša prie technologinių išradimų ar mokslinių atradimų. Didelę dalį jų (ilgų) darbo valandų pasiglemžia tas pats projektų rašymas, nes reikia gauti finansavimą iš Europos Sąjungos ar kokios nors nacionalinės mokslo tarybos. Mokslininkams, atliekantiems fundamentaliuosius tyrimus, didelį nerimą kelia eilinė universitetų administratorių kalba, kuri primygtinai jiems bruka verslumą. Na, tai kada kursi startuolį savo atradimų pagrindu? Vakaruose daug gerai projektus rašančių akademikų dėstymui ir moksliniams tyrimams samdo pakaitinius darbuotojus – su terminuotomis sutartimis ir neįspūdingu atlyginimu, – kad savo brangų laiką skirtų projektams.
Profesiniai įgūdžiai reikalingi, bet vadybiniai vertinami labiau. Žvelgiant į bendramokslių gyvenimo trajektorijas, akivaizdu, kad įspūdingiausią karjerą padarė ne olimpiadininkai ir ne tie, kurie įdėjo daugiausia pastangų. Daug pasiekė tie, kurie jau gimnazijoje mokėjo vadybinti. O kai aš kalbu apie sėkmę, turiu galvoje ne atlyginimą ar titulus, o esamą ar tikėtiną jų darbo poveikį visuomenei.
Svarbu dar kartą pabrėžti: rinkos ideologija ir fragmentuotos, atsikvėpti neleidžiančios darbo rinkos rengimo būdas toks, kad visiems teks vadybinti. Taip, ir valytojai, tik ne vien šluotą. Jai reikės pasirinkti, kiek savo paslaugų parduoti per įprastus įsidarbinimo tinklus, o kiek – per įvairias smulkių darbų užsakymo mobiliąsias programėles. Dirbdama per „valytojų uberį“, ji turės sau išsikelti finansinius tikslus, pati susiskaičiuoti ir susimokėti mokesčius, reklamuoti savo paslaugas socialiniuose tinkluose. Nuo astrofizikės iki taksistės – šioje rinkoje retas turi teisę pailsėti nuo vadybos.
Tai gal vadyba kaip savarankiška sritis ištirpo ir išsibarstė? Gal ir taip, bet, keldami visuomenei svarbius klausimus, privalome jos šukes vėl surinkti. Mokytojai, gydytojai, mokslininkai, socialiniai darbuotojai, žurnalistai ir daugybės kitų sričių darbuotojai pagrįstai skundžiasi, kad vis didesnę jų darbo dienos dalį glemžiasi ne profesija, o vadyba ir administravimas: uždavinių formulavimas, lentelių pildymas, dalyvavimas susitikimuose, finansavimo prašymas ir atsiskaitymas už rezultatus. Iš visų jų reikalaujama išmokti vadybos nesimokant. Tik nepagalvokite, kad dėl to sumažėjo vadybininkų ir administratorių etatų. Jei netikite, pažiūrėkite į bet kurį universitetą.
Nuo universitetų iki redakcijų, nuo korporacijų iki meno institucijų vadybininkai tebevadybina pačius save vadybinti privalančius darbuotojus. Traukiasi tik suminis laikas, skirtas kokybiškai dirbti savo darbą.
Autorė dar labai švelniai parašė. Iš tikro, tai primityvioji vadyba “žudo” daugybę sričių. Daugybė beprasmiškų darbų daroma dėl žmogaus prilyginimo sraigteliui, mechanizmui, mašinai. Ypač tai pastebiu medicinoje, lyg ligonis-pacientas būtų tokia pati detalė, reikalaujama vienodo mechaniško apdorojimo, be protinių pastangų, be poilsio, atsigavimo. Dabartinę vadybą vertinčiau kaip šių laikų pasaulinę nelaimę.