Kūrybinės biografijos: pasakoja Laima Purlienė

Šiomis dienomis, kai socialiniai tinklai gaudžia nuo folklorinių dainų, kai gausu gražių linkėjimų, kai dažnas nesulaiko šventinio kalėdinio džiugesio, siūlome iš arčiau pažvelgti į folkloro atlikėjų gyvenimą ir darbus.  Šį kartą kalbamės su Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadove Laima Purliene.

– Išskirtiniai folklorininkai dažniausiai pradžią gauna šeimoje. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su folkloru?

– Nesijaučiu išskirtine, bet mano pažintis su folkloru gal išties išskirtinė, nes ji  labai ankstyva. Buvau dvejų su trupučiu, kai jau ryškiai save prisimenu. Tai buvo brolio krikštynos, susirinko daug svečių, visas didžiulis kambarys buvo apjuostas baltomis staltiesėmis apdangstytais stalais. Stoviu atsirėmusi į durų staktą ir džiaugiuosi, kad aš vienintelė su tokiais gražiais batukais – raudoni, o iš abiejų šonų dar papuošti raudonais kiškiukais. Nė vieno svečio su tokiais gražiais, tik aš! Staiga durys prasiveria ir vėluodami ateina kaimynai. Ir  kaimyno Jasiaus Ramutė su tokiais pačiais batukais! Tą akimirką buvau bepatempianti lūpą, bet staiga pasigirsta daina! Ir aš nieko daugiau nematau, man nerūpi nei batukai, nei Ramutė, mano akys nukreiptos tik į kaimyną Švenčionį. Jis stovi galustalėje ir taip gražiai dainuoja, kad nuo tos akimirkos man parūpo dainos, aš visada į jas atkreipdavau dėmesį. Gal man patiko balsas, gal jis dainavo labai ypatingai, kad lėmė mano gyvenimą? Aš be jokios abejonės girdėjau dainų ir iki tol, bet ta akimirka buvo kitokia.

Tas Švenčionis buvo neseniai grįžęs iš tremties, jo sūnus dar kalėjo lageryje. Gal ta jo daina buvo pripildyta ypatingo džiaugsmo ar skausmo, bet aš tą akimirką supratau, ką reiškia dainuoti. Prisimenu ir etnografinę akimirką. Vyrai įnešė į kambarį rogutes ir ant jų pritvirtino į patalus suvyniotą mano broliuką. Jie man sakė: „Va, mes dabar paimsim, išvešim miškan tavo broliuką ir ten paliksim. Ar tau bus jo gaila?“ Aš pakankamai gerai pajutau, kad tai vaidinimas: „Melagiai, kas gi vaikus miške palieka?..“ Ant tų rogučių paguldytą brolį jie  pervežė per slenkstį, o aš atidžiai sekiau. Tokios krikštynos. Į bažnyčią vežė slapta, kad niekas nematytų, vakare. Nuo tos akimirkos aš visada atidžiai klausiausi dainų. Mane augino tėvai, seneliai,  dvi netekėjusios tėvelio seserys, o vaikų arti nebuvo, tai anksti ,,suaugau“. Buvo net problemų, kai nuėjau į mokyklą. Man labai kvailai atrodė vaikų stumdymasis per pertrauką, jų kalbos ir elgesys mane trikdė. Bendraudavau su vyresniais vaikais, jie man būdavo įdomesni, lengviau rasdavau bendrą kalbą.

Mano seneliai iš tėvelio pusės buvo labai balsingi ir mokėjo labai daug dainų. Močiutė buvo jau ligota, tai dažniausiai įsitaisydavau jos kojūgalyje lovoje ir ji su manimi bendraudavo per dienų dienas, kalbėdavo su manim ir man daug dainavo. Jos pasaulis buvo labai gražus, kalboje buvo daug simbolių, aukštesnės poezijos. Gal net kažkoks specialus mokymas tai buvo, nes būtent iš močiutės atsirado aukštesnių dalykų siekis, įsižiūrėjimas į medį, paukštį, vakaro saulę, kapinių kalnelį. Ji žinojo, kad greit mirs, tai gal ir dėjo į mane visą save, kiek į vaiką gali tilpti. Ir visa tai buvo iki pirmos klasės.

Močiutė buvo labai apsiskaičiusi. Jos kraujyje buvo kažkokios giminystės su poetu Aisčiu. Jos visa giminė buvo truputį kitokia, šviesesnė, veiklesnė, kildino save iš senų laikų Mažosios Lietuvos. Senais laikais ir senelio, ir močiutės giminė buvo iš kilmingų, todėl mane nuo mažens mokė, kas dera, o kas ne, diegė garbės suvokimo kodeksą, daug pasakodavo apie senus laikus, kunigaikščius.

Mano vaikystės herojė buvo Ona, kurios drabužiais persirengęs Vytautas Didysis pabėgo iš kalėjimo. Tuos dalykus man pasakojo senelis. Jis mokėjo daug pasakų ir netingėjo man jas pasakoti. Aš buvau jo vienintelė klausytoja, gal net vienintelė jį taip mylėjau.

Senelis labai mėgdavo dainas, jam reikėjo pritariančiųjų, tai savaitgaliais susodindavo savo vaikus ir prasidėdavo dainavimo mokykla. Man labai patikdavo, kaip jis sureguliuodavo dainavimą, kaip jo vaikai jo klausydavo ir tarsi koks mažas ansamblis uždainuodavo. Aš nesitraukdavau nuo jų, kol dainuodavo, o ir paguldyta sėsdavausi, kad neužmigčiau, klausydavausi.

Didžiausias mano džiaugsmas būdavo mamytės mokykloje, kai kokių nors švenčių proga vakaroti susirinkdavo mokinių tėvai. Tada šokiai ir dainos tęsdavosi iki paryčių. O aš sėdėdavau ir norėdavau, kad tie jų pasibuvimai niekad nesibaigtų. Mano tėvelis buvo geriausias šokėjas, aš juo gėrėjausi, lyginau su kitais, didžiavausi. Muzikantų buvo daug, anksti pradėjau skirti armoniką, bajaną, akordeoną, jų galimybes, muzikantų lygį, prisimindavau, kas ir kaip groja.

Mamytė man leisdavo laisvai reikštis, todėl dar pradinėje aš jau stačiau „spektakliukus“, kurių tekstus pasiimdavau iš „Lietuvos pionieriaus“. Ten būdavo kas nors apie vilką, lapę, kiškį, Senelį Šaltį, Snieguolę. To ir pakakdavo mano „režisūrai“ reikštis. Dainuoti irgi mokiau. O, dar ir kaip traukdavau „Skinsiu raudoną rožę“!Pradinėje mokykloje mes, mokiniai, ruošdavom pasirodymus tėvams Naujųjų metų ar Kovo  8- osios proga, dažniausiai trečioje – ketvirtoje klasėje tai buvo mano pareiga. Taip ir atsiranda kažkas tavyje. Jeigu aplink nieko nėra, tai susikuri, ieškai ir randi.

Mano mamytės rokiškėniška  giminė buvo labai muzikali. Ir dabar visi groja, dainuoja, dėsto muziką. Pasakodavo, kad mamytės tėvas su broliais dainuodavo taip, kad jų paklausyti susirinkdavo aplinkiniai kaimai. Buvo labai aukšti vyrai, ir labai balsingi. Senelio brolis tarnavo carienės garbės sargyboje, sako, kad net dainuodavo su Fiodoru Šaliapinu. Kitas senelio brolis grojo caro kariniame orkestre. Yra net nuotrauka. Paprasti kaimo berniokai, bet, matyt, turėjo ne tik pomėgį dainuoti ir groti, bet ir gabumų.

Mano mamytė anksti liko be mamos, paskui ir be tėvo. Dėdė Kaune ją išmokslino. Turėjo dvi specialybes. Po karo dirbo mokytoja, 1950 metais atkeliavo į Kaišiadorių rajoną, mokytojavo. Dabar visi svarsto, kada atsirado pirmi etnografiniai ansambliai. Mamytė tokį įkūrė, kai pradėjo mokytojauti. Pasakojo, kad buvo labai lengva ir gera, nes kai kurie jos mokiniai buvo jau subrendę, dėl karo pradėję mokytis daug vėliau. Buvo daug savamokslių muzikantų, dainininkų, kaišiadoriečiai labai vikriai šokdavo, tai suburti juos mamytei buvo vienas džiaugsmas. Su tokiu kolektyvu mamytė rajone buvo geriausiai įvertinta ne vieną kartą. To meto žmonėms dainuoti, šokti, groti buvo taip natūralu ir toks širdžiai mielas užsiėmimas, kad visai nesvarbu, kaip pasivadinsi, svarbu, kad didelis žmonių būrys moka gražiai linksmintis. Taip kažko iš visų po truputį prisigraibiau, nulaižiau paviršėlį kaip katinas grietinės puodynėj.

Mano ankstyva vaikystė prabėgo pievose, pabaliuose, pamiškėse. Be galo domėjausi augalais, mokiausi juos atskirti, grožėjausi, džiaugiausi kiekvienu naujai rastu. Įsidėmėdavau lapus, žiedus, šaknis, svarbu buvo žinoti, kaip kvepia. Tarsi žaidimas, tarsi žinojimas, net nesuprasi, kas tai, bet tai buvo mano gyvenimo dalis. Nežinia, kokio augalo buvau neapuosčius, neišrovus, neapžiūrėjus. Prisimenu, kaip kokia trimetė baloj siekiau puplaiškio, kaip siekiau jo, kaip roviau. Kiek ten reikėjo įpulti… Nežinau, kaip mane išleisdavo tokią mažą taip toli ir ilgam nuo namų nuklysti. Mano vaikystėje buvo daug tylos ir mąstymo, buvimo su savimi, ieškojimų, savo pasaulio kūrimo. Neprisimenu, kad kada nors būčiau nuobodžiavusi, jog nėra ką veikti.

Vidurinėje mokykloje aš alkau, jaučiau didelį nepasitenkinimą, sunkiai susitaikiau su muštru, nors mokiausi gerai. Prasimanydavau visokių išdaigų, nes pakyrėdavo nuobodžiai slenkantis laikas.  Buvau labai aukšta, fiziškai stipri, tai buvau berniukų vadas ir berniukų draugė. Dėl to ūgio kartais nukentėdavau. Nauji mokytojai palaikydavo mane antramete. Prisimenu, kaip nepriėmė deklamuoti Mokytojo dienos proga į klasę atėjusi pionierių vadovė: „O tu kiek metų vienoj klasėj sėdėjai?!“. Mane, gerai besimokantį vaiką, tokiu klausimu galima buvo užmušti.

Mokykloje buvo baisi nuobodybė. Likdavo tik knygos, kurių namuose turėjome labai daug. Choras manęs nedomino, netgi atstumdavo nuo muzikos. Aš nuo mažens norėjau užaugti ir turėti savo muziką, tokią, kokia man graži, kokią girdėjau vaikystėje. Klausydavausi radijo ir nesuprasdavau, kodėl dainuoja taip negražiai, iškraipytai, kodėl nesugeba dainuoti „teisingai“. Maniau, užaugsiu ir dainuosiu teisingai, ir kitiems dar parodysiu. Nuo vaikystės norėjau užaugti kovotoja už folklorinę muziką. Šiaip tai mėgau visokią muziką, išskyrus harmonizuotą. Būčiau stojusi į konservatoriją, bet nebuvo tokios specialybės, kokios norėjau, o mokytis harmonizuotos lietuviškos muzikos, kurios labai nemėgau, širdis neleido. Kai šeštoje klasėje per televizorių pamačiau dvi dainas padainavusį Žiūrų ansamblį, net pravirkau, nes supratau, kad yra tokios muzikos, yra tokio dainavimo, kokio aš troškau, ir yra daugiau žmonių tokių, kaip aš. Ir dabar prisimenu, ką dainavo Žiūrai – „Oi tu, levandrėla“ ir „Dar neišaušo giedri dzienelė”. Jas tą akimirką ir išmokau. Turėjau ypatingą muzikinę atmintį, išmokdavau ir tekstą, ir melodiją vos tik išgirdusi. Taip kaupėsi mano dainos. Anksti pradėjau mokytis iš dainynų, pasigrodavau melodijas, išmokdavau tekstus. Gaila, kad spausdintų tekstų su melodijomis buvo mažai, tarmės taip pat nebuvo. Folkloro literatūra dar buvo brendimo stadijoje.

– Kaip jūs įsivaizdavote žurnalisto profesiją, kai dar mokykloje apie ją svajojote, ir kodėl vėliau ją iškeitėte į folklorinę veiklą?

– Sakydavo, kad mokykloje aš gerai rašiau. Man dar penktoje klasėje lietuvių kalbos mokytojas A. Žalnieriūnas pasakė: „Laimute, tu taip puikiai rašai, kad kada nors gausi Lenino premiją“. Buvo labai juokinga, visi vaikai juokėsi, nors jis mane rimtai girdavo už rašinėlius. Žinot, po to, kai tave porą mėnesių mokykloje laiko antramete, tai tie žodžiai itin brangūs, tarsi vaistai. Visi nori būti giriami, bet džiaugiuosi, kad aš neįsijaučiau į pagyras.

Tada man dar viskas gerai sekėsi. Pasvajodavau ir apie mediciną, nes, kai buvau dešimties metų, man darė labai sudėtingą operaciją ir kvailoki žurnalistai „Kauno tiesoje“ parašė, kad gydytojai džiaugiasi, jog dabar gyvensiu iki kokių 25–27 metų. Nors buvau dešimties, bet labai gerai suvokiau, ką tai reiškia. Kai tau uždeda tokį „antspaudą“, tai tu kitaip skaičiuoji savo dienas, kitaip viską vertini, kitaip gyveni. Aš domėjausi medicina dėl savęs, bet kartu pajutau kažkokią esmę, gyvenimo skonį ir vertę. Visi gyvenimo  aštrūs kampai mane labai greitai ir labai anksti išvedė iš vaiko mąstymo, pervedė į anksčiau subrendusiųjų ratą.

Senelio įkaltas atsakingumo ir savigarbos jausmas manyje labai anksti išaugino teisybės siekius. Turėjau visokių įdomių pomėgių, tai anksti apie mane parašė „Lietuvos pionierius“. Atsimenu, kaip mane klausinėjo, kaip ir ką paskui parašė. Pamaniau, kad gal ir aš taip galiu, gal net tiksliau atkartočiau tai, ką žmogus man sakytų. Septintoje klasėje parašiau didelį kritinį straipsnį apie maitinimą mokykloje, apie apsimetimą, kad mus gerai maitina, apie tai, kad tik komisijos akivaizdoje pridėjo sumuštinių su sausa dešra, o tikrovėje jų niekada nebūna. Ir visą tai neatsargiai sulyginau su mamytės pasakojimu apie sovietinės okupacijos pradžią, kai iš parduotuvių vitrinų Kaune dingo tikros dešros ir skilandžiai, o jų vietoje atsirado muliažai, vaizduojantys dešras ir kumpius. Geras žmogus buvo laikraščio redaktorius Benjaminas Uždravis. Už tokį mano straipsnį galėjo nukentėti ir tėvai, ir mokytojai, o jis suredagavo viską be tų pavojingų vietų, atspausdino didelį straipsnį ir paprašė manęs dažniau rašyti. Taip septintoje klasėje aš tapau „rašytoja“. Dieve, nieko ten ypatingo neparašydavau, bet suaugę tada buvo kitokie, jie ugdė jaunus žmones.

Tas mano redaktorius keistomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje. Žmonės dar ilgai apie tai kalbėjo, bet jį pakeitęs kitas skyrė man ne mažiau dėmesio. Turėjau metais jaunesnę talentingą draugę Romualdą, jau šeštoje klasėje rašiusią eilėraščius, kuriais visi labai džiaugėsi. Jos šeštos klasės eilėraštis „Ar išsaugosi mano meilę lyg tie medžiai vasario šerkšną, ar išdrįsi kaip jie pražydėti, kai žvaigždės nuo šalčio virpės?“ virto ir dabar populiaria L. Vilkončiaus daina. Su Romualda mes leisdavomės į literatūrines keliones knygų pasaulyje, aptarinėdavome rašymą, poeziją, eilutės struktūrą, vertybes. Juk niekam tada nerūpėjome. Gal tik redakcijai.

Aš eilėraščių nerašiau, net nesuprantu, kodėl nemėginau. Man visada rūpėjo parašyti tai, nuo ko kitiems gyvenimas pagerėtų. Štai visus prievarta sukėlė į gyvenvietę, bet gatvės nesutvarkė. Nutaikiau momentą, kai traktorių ir sunkvežimių išmaltos balos gatvėje buvo giliausios, kai vaikai išsinešę voneles gatvėje plaukiodavo, o žąsys taip pat ten plūduriuodavo, išsikviečiau fotokorespondentą P. Dubosą, parašiau feljetoną. Ir gatvę po mėnesio išasfaltavo. Man visada to norėjosi. Žinoma, norėjosi rašyti ir apie kultūrą, aukštesnius dalykus, bet šioje srityje buvo didelė konkurencija ir didžiulė kontrolė, gal dar abi su drauge buvom per jaunos. Redakcija mus priimdavo padirbėti vasarą. Dirbdavom mėnesį ar daugiau. Devintoje klasėje rašiau apie  Rumšiškių mokyklos remontą, pasiruošimą mokslo metams, man taip gražiai į klausimus atsakinėjo, tik jau išleisdami paklausė: „Labai atsiprašau, o kiek jums metų?“. Dabar viskas labai juokinga, bet taip buvo.

Į Vilniaus universitetą įstojau be problemų, lengvai, bet labai ilgai nesidžiaugiau, pajutau, kad nebus čia taip, kaip svajojau. Mokiausi, bet labai didelio susidomėjimo ir atkaklaus skverbimosi į aukštumas savyje  nepajutau ir netroškau. Man atrodė, kad visi aplink yra daug gabesni, visi daug aktyvesni. Dabar, kai pasikalbu su kurso draugais, tai suprantu, kad tai buvo tik mano nuomonė, nes jie panašiai galvojo apie mane.

To meto žurnalistika turėjo ir bjauriąją ideologinę pusę, kuri mane atstumdavo. Jeigu rašai apie parodą, tai visai nesvarbu, ką tu parašysi apie dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybą, svarbu, kad pradėtum citata apie tai, ką pasakė tokiam ir tokiam TSKP CK plenume toks draugas Leonidas Iljičius Brežnevas. Man tai gadino visą malonumą mokytis, nes aš dar pirmame kurse „prisidirbau“ problemų kritiniu straipsniu apie studentų poliklinikos gydytojų elgesį. Buvau net garsaus partijos vaduko žmonos pavardę įrašiusi. Gavau per galvą ir supratau, kad ne to aš noriu, kad tarsi ne ten papuoliau, nes iš prigimties buvau laisva ir siekianti teisybės. Bet mokslus baigti reikėjo, tai mokiausi, baigiau, buvau paskirta į LRT, ten dirbau iki gimdymo.

Studijų metais aktyviai įsijungiau į folklorinį gyvenimą, pradėjau dainuoti, lakstyti po koncertus, vakarones. Mokiausi, skaičiau specialią literatūrą, kaupiau folklorines knygas, plokšteles, lavinau save kaip įmanydama. Tai netruko pajusti kiti, pradėjo mane vertinti už žinias, už tai, ką moku, prašydavo dainų tekstų, pamokyti melodijų.

Tiesą sakant, mano dėmesys šiai sričiai jau tada pranoko dėmesį žurnalistikai. Niekam aš nesireklamuodavau, nes tai buvo mano natūrali gyvenimo dalis, atsiradusi nuo jaunystės, nuo pirmosios sąmoningai išgirstos dainos. Tai buvo mano poreikis, mano meilė, mano siekis. Gal tada viskas būna daug tikriau, nes visko reikia iš širdies, iš tavo esmės. Greit atsirado intelektualių žmonių, kurie mane švietė, dalinosi literatūra, tempė į viršų. Aš visada buvau kitokia. Tyliai ramiai darydavau tai, ką norėjau.

Pamanykit tik, po R. Kalantos susideginimo nuėjau į mokyklą su geltonais brolio marškiniais, žaliu megztuku ir mamytės raudona liemene. Išoriškai atrodžiau baisokai, nes buvau liesa kaip dviratis, o  mamytės liemenė buvo platoka, bet aš taip norėjau, man juk reikėjo spalvų. Net kaimynas priėjo ir paklausė: „Tai gal Kaunan važiuoji?“ Aš tada net nesupratau klausimo, tik prisimenu, kad jis pirmą kartą mane užkalbino, niekad iki tol nė žodžio nebuvo pasakęs.

Buvau iš patriotiškos, nuo sovietų valdžios   smarkiai nukentėjusios giminės. Jeigu ne senelis, gelbėjęs Žaslių žydus, gal nebūtų likę nei šeimos, nebūčiau ir aš gimusi. Pamažu, bet gana anksti viską supratau, nieko iš tribūnų neskelbiau, bet rengiausi gyventi kitaip, tyliai nepasiduodama.

Televizijoje mane pasikviesdavo pokalbiams, ko aš siekiu koncertuodama, aktyviai visur dalyvaudama, rengdama šventes, burdama apie save žmones, kokių laidų norėčiau, kodėl man taip patinka folkloras? Aš sakydavau, kad norėčiau radijo laidos apie folklorą, su dainomis, su muzika, su aiškinimu, ką tai duoda lietuviams, kodėl to reikia ir kodėl tai netgi būtina. Man sakydavo, kad tai tokia menka ir neverta sritis, kad kalbu niekus: „Negi dabar mes kursime laidas apie bibliotekininkystę, siuvėjus, ir pan.?“

Mane dažnai apie tai kalbindavo tokia B. Zabulytė. Ir nežinai dabar, nei ką manydavo, nei kam jai to reikėjo. Ją visi labai gerbė ir laikė patikima, aš taip pat pasitikėjau. Aš nieko konkrečiai neįtarinėju. Greitai su manimi buvo susidorota, buvau pastumta po mašina, o grįžusiai į darbą buvo pasakyta: „Laimute, jeigu tu dar nebaigsi su savo etnografijom, tai mes tave perduosim tokiems vyrukams, kad tu niekur nenueisi ir niekur nepadirbsi“. Toks tada buvo gyvenimas. Aš labai greitai viską supratau, pritilau.

Ištekėjau už nuostabaus žmogaus, pasigimdžiau pametinukus, o kai tik mane šeima išleisdavo „pasiganyti“, vėl bėgau dainuoti, įsijungiau į folklorinę veiklą.  Buvo pats folkloro judėjimo pakilimas. Artėjo laikas po vaikų auginimo grįžti į LRT, bet aš galvodavau, kaip man to išvengus. Tada mane pakvietė dirbti į Lietuvos liaudies kultūros centrą. Visi mane kvailino, kad iškeičiu televiziją į kažkokį neaiškų centrą, visiems atrodė, kad televizija yra aukščiausia, ką gali pasiekti. Aš po to, ką man ten teko patirti, taip nemaniau. Tyliai ramiai atsidūriau LLKC (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros centras). Na ten buvo tokia laimė ir toks laikas, kurio linkėčiau visiems, bet to pakartoti neįmanoma. Tai buvo nuostabus Atgimimo laikotarpis, kai visko, ką dariau, labai reikėjo. Fiziškai išsekdavau, nes valandų neskaičiuodavau, o dar namuose laukdavo maži vaikai, bet viskas buvo taip įdomu ir taip prasminga, kad tai buvo didžiausia laimė. Visko trumpai nepapasakosi, bet prisiminti yra ką. Iš šio centro išėjau dėl dukrytės sveikatos problemų. Buvo labai sunku, bet vaikas buvo svarbiau.

– Sakoma, kad, kuriantis folkloro ansambliams, vyksta įdomių dalykų. Kaip būrėsi „Vilnelė“?

– Kartais gyvenimo posūkių negali nuspėti. Kai auginau vaikus, buvau įprašyta trumpam pakeisti Kazimierą Kalibatą, vadovavusį „Plastos“ ansambliui. Paskui dar susibūrė būrelis dainuoti norinčių žmonių Mokslinėje techninėje bibliotekoje. Nieko ten ypatingo nepasiekiau, nes vaikai maži, dar negali dirbti taip, kaip norėtum. Kai pradėjau dirbti LLKC, tuos kolektyvus palikau.

Kartais apie kai ką, kad tavęs nepalaikytų  nenormalia, būtų naudingiau patylėti, bet aš kartais pasakau ir tai, kas nėra labai naudinga. Aš jau ne piemenė, nebijau. Taigi susapnavau aš sapną, o sapne nežmoniško grožio būtybę, manau, kad ne Angelą, o kur kas daugiau. Ta būtybė, kurios aš negaliu įvardyti, Trijų Karalių naktį sapne iš manęs išreikalavo pasižadėti, kad eisiu vadovauti folkloro ansambliui. Negalėjau būdama prieš tą šviesą ir didybę nepažadėti, nors realybėje iki tol nebuvo jokių minčių apie tai. Bet po dviejų dienų man paskambino nuo Mokytojų namų folkloro ansamblio atskilusi grupelė: „Laimute, mes nusprendėm, kad tu būsi mūsų vadovė. Duodam tau dvi valandas apsispręsti, o atvažiuodama sugalvok ansamblio pavadinimą“. Jei ne tas sapne duotas pažadas, tai nebūčiau niekur važiavusi. Matot, kaip kartais būna gyvenime. Labai didingas jausmas buvo tame sapne, tai buvo aukščiausiame esybės lygyje, negi gali nepaklausyti? Tegu juokiasi iš manęs kas tik nori, kas tokios laimės niekada nepatyrė. Negaliu nieko daugiau pasakyti, tik tas sapnas iki šiol gyvas, kaip įrėžtas manyje. Daviau pažadą.

Pradžia buvo sunki. Aš kartais padėdavau Mokytojų namų „Krivulei“. Tas ansamblis netgi susikūrė mano draugų iniciatyva. Aš buvau tik pagimdžiusi, kai draugai atėjo po Kovo aštuntosios ligoninės langu ir šaukė: „Laima, greičiau iš ten išeik, mes tau ansamblį įkūrėm“. Kaip ir tiesą sakė, dalį to ansamblio pasiėmiau, tik kiek vėliau. Kolektyvo neardžiau, jie jau buvo atskilę. Kazimieras Kalibatas man buvo siūlęs vadovauti Mokytojų namų ansambliui, bet ten buvo daug moterėlių, kurių veiklą sunkiai ištverdavau net kokią valandą pavaduodama Kazimierą Kalibatą. Netraukėm vieni kitų abipusiai.

Su „Vilnele“ pradžioje sekėsi taip pat sunkokai, nes trūko pajėgumų, o kai pradėjau ieškoti naujų žmonių, susidūriau su jau esančiųjų nepasitenkinimu. Gerai, kad turėjau stiprybės nepaklausyti, nepaklusti. Buvo sunku, reikėjo net su kai kuriais atsisveikinti. Bet juk susibūrėm koncertuoti, ne į laisvalaikio praleidimo klubą. O juk ir to pažado negalėjau pamiršti. Nuoširdžiai kalbu, bet jau matau skaitysiančiuosius ir skaniai besišaipysiančiuosius. Tiek to. Kiekvienam savo.

– Vadovauti dideliam folkloro ansambliui prilygsta vadovauti ištisai įstaigai. Kuo ypatinga „Vilnelės“ veikla, kokie jai keliami reikalavimai, kokios vidinės taisyklės galioja?

– Po metų mus pakvietė į Karininkų ramovę. Dar vėliau mane ten įdarbino. Gana greitai suradau daug stiprių  naujų žmonių. Dirbom daug ir sunkiai, greitai mus pastebėjo, pradėjo gerai vertinti. Buvo puikių balsų, gražių, gabių jaunų žmonių, buvo daug nuostabių šokėjų, buvo balsingų folkloro senbuvių. Buvo ir daug intelektualių, įtakingų žmonių, kurie mane palaikė, padėjo man atlaikyti visas povandenines kenkimo bangas. Žmonės jautė malonumą, aš taip pat. Finansinės paramos nei drabužiams, nei instrumentams neturėjome. Viską reikėjo padaryti greitai ir gerai, niekas neklausė, gali ar negali. Buvo tik „reikia“.  Ir dar „greitai“. Bet juk pradėjau dirbti savoje, Lietuvos kariuomenėje.

Protinga tvarka man visada patiko. Idiotiškai niekada nepaklusau ir nepaklusiu. Daug karinių dainų, partizanų dainų programa, kai dar mažai kas tokias dainas dainuodavo, savanorių kovų dainos ir kt. Daug įvairiausių programų, įvairių regionų repertuaras. Gavome „Aukso paukštės“ apdovanojimą, išleidome du kompaktinius diskus, įrašėme daug dainų į radijo fondus, apkeliavome daug šalių, gavome net popiežiaus palaiminimą. Turiu daug Lietuvos kariuomenės ir visokių kitokių apdovanojimų. Žinoma, aš dėkinga už juos, bet dar labiau esu dėkinga už discipliną, už sąlygas ir reikalavimus, kai turi išugdyti patikimą kolektyvą, dirbantį gero šveicariško  laikrodžio principu. Per visą darbo laiką man teko sutikti labai daug įvairių asmenybių, kurie darė milžinišką įtaką, džiugino ir įpareigojo. Viena  Justino Marcinkevičiaus ašara, nubraukta  klausantis mūsų dainų,  yra dieviškos vertės, o jei jų buvo ne viena?..

Mes labai daug koncertuojame. Kartais sunku, nes žmonės dirba įvairų darbą, niekas neįdarbina jų dėl koncertavimo. Vien atvažiuoti per viso Vilniaus kamščius į repeticijas, nepavėluoti į koncertus jau yra iššūkis ir išbandymas. Pagal tai, ką žmogus atiduoda, gali spręsti, su kuo susiduri.

Kai pažiūriu iš toliau, tai aš labai dėkinga žmonėms, per kuriuos galėjau ir galiu išreikšti savo idėjas, įnešti naujų vėjų į folklorą, išsidūkti kaip vaikystėje, ieškoti folklorinio tobulumo. Džiaugsmo buvo daugiau, nors skausmo valandėlių taip pat būta. Kolektyvas būna toks, kokie žmonės jame yra. Gali daryti tą patį ar net geriau, bet visada reikia turėti puikią „medžiagą“, iš kurios lipdai ir lipdai, kaip Mindaugas Lietuvą. Čia aš truputį šaipausi, nesijaučiu aš Mindaugu, bet vadovų dalia nėra labai lengva. Kiekvieno žmogaus džiaugsmai ir skausmai panašūs, ar jis valdovas, ar jis vadovas.

Vadovauti dideliam kolektyvui sudėtinga. Įstaigos vadovai turi etatinius pavaduotojus, sekretores ir darbuotojus. O būdamas folkloro ansamblio vadovu tu dirbi su žmonėmis, kurie nieko, išskyrus tai, kad tu jį mokai, negauna, kurie aukoja savo laiką, savo lėšas, savo dvasinę energiją.  Tai tam tikros rūšies pasišventėliai, suprantantys, ką daro.

– „Vilnelei“ vadovaujate jau 24 metus. Kokius etapus teko su ja praeiti, kokius lūžius patirti?

– Nieko ypatingo, kas smarkiai skirtųsi nuo kitų kolektyvų, patirti neteko. Žinoma, svarbu, kad žmonės vertintų garbingą Lietuvos kariuomenės kolektyvo vardą, atitinkamai elgtųsi, būtų pareigingesni,  pilietiškesni, remtų kariuomenę, perprastų vidines taisykles ir reikalavimus.

Etapų būta visokių, kaip ir kitur. Visada gali norėti visko, bet yra taip, kaip turi būti. Kolektyvas yra toks, kokius žmones turi. Šiuo metu kolektyvas yra labai žmogiškas, šiltas, palaikantis, vieningas. Buvo laikai, kai trūkdavo muzikantų, dabar jų turim, bet norėčiau daugiau šokėjų. Norėčiau ir daugiau vyrų, daugiau jaunimo. Bet viskas amžinai keičiasi, tikiuosi, kad turėsim. Dabar labai sudėtinga reklamuotis, net pakviesti į kolektyvą nėra jokių galimybių. Kai ateina koks žmogus ir pasako, kad jis delsė eiti, nes manė, kad jo nepriims ir gailisi per vėlai atėjęs, būna gaila. Vilniuje pilna žmonių, kuriems buvimas tarp žmonių ir galimybė save išreikšti labai pagerintų jų gyvenimą, išgelbėtų nuo gyvenimo kartybės, bet kaip juos prisišaukti? Ateina vienišas našlys ir sako: negaliu būti vienas, neatlaikysiu. Ir tiek daug savęs atiduoda, toks gerumas iš žmogaus sklinda, kad negali atsidžiaugti. Žinoma, labai reikia supratimo, ką darai, kam reikia saugoti dainas, šokius, muziką, kam reikia mokytis, siekti atlikimo kokybės. Tie, kurie ateina tik pasižmonėti, paprastai neatlaiko. Vienas arogantiškas vyras pabuvo porą savaičių ir sako: „Žinot, aš ilgai žiūrėjau į jūsų vyrus, bet nė vienas man nepatiko“. Ir ką čia bepridursi – kas ko ieško…

Skaudu, kai netenki žmonių, kai tenka stovėti prie jų karsto, kai išeina užpykę, išdavę. Visko būna, bet nieko kitaip nei visoje visuomenėje. Mes esam maža jos dalelė. Žiūriu aš į savo ištikimus vyriausiuosius. Jie atėjo stiprūs, greiti, šokantys, atidavė ansambliui 24 metus. Kai dabar masiškai skiriasi kelerius metus pagyvenusios, susilaukusios vaikučių šeimos, tai šita „santuoka“ su „Vilnele“ yra kažkas tokio, ką reikia labai vertinti.

– Kokios ydos būdingos folkloro ansambliams, kaip jų išvengti?

– Sunku moralizuoti. Ydų visi turi, tik yra noras ar nėra noro tų ydų išvengti. Su jaunesne karta ansambliuose menkėja atsakomybės jausmas. Ir mūsų ansamblyje yra jaunesnių, kurie prieš valandą gali pranešti, kad nekoncertuos. Vyresnioji karta to net įsivaizduoti negali. Paprastų ydų ydelių yra. Nekenčiu melo, nesąžiningumo, chamiškumo, gudravimo, prastų santykių su kitais kolektyvo nariais, puikavimosi, nedrausmingumo. Žmonės tai jaučia. Mano kolektyve nėra girtuoklysčių. Buvo man priekaištaujančių, bet kažkaip pergalėjau. O šlitinėjančių girtų mūsų festivaliuose yra, ir į sceną užlipa. Gerai, kad dabar sumažėjo girdymo alumi. Tai buvo tikra Dievo rykštė.

Kita bėda yra tam tikra folklorinė korupcija, kai susidaro grupelės ansamblių vadovų, kurie vieni kitus visur prakišinėja. Visi mato, visi šaiposi, bet kažkodėl į akis nepasako. Manau, kad laikinai, dar kažkiek palauksim, kol situacija labiau subręs. Kadangi gabių žmonių kolektyvuose reikia, o jų masiškai nedaugėja, tai net nežinai, kada iš tavęs ką nors persivadins pas save. Garbės kodekso jau nėra.

Dar man labai sunku susitaikyti su tuo, kad atsakomybė už tai, kas vyksta folkloro gyvenime, labai sumažėjo. Mes savo laiku labai stengėmės laikytis autentiško folkloro, gynėmės nuo vadinamųjų liaudininkų. O dabar folkloro jaunimui jau nepakanka, jie jį modernina, elgiasi kaip nori, bet tebevadina folkloru. Mes tokių net iš užsienio nenorėdavome kviestis, stengėmės, kad jie būtų kaip galima artimesni autentiškam folklorui, o dabar viskas neatpažįstamai keičiasi. Autentiškos muzikos festivaliai priima visokią muziką. Vis tos įvairovės nori. Senieji vadovai, kurių jau nėra ar jie jau nedirba, nė už ką to nesuprastų. Aš net įsivaizduoju, ką man pasakytų Juozas Averka: „Tai ką tu, Laimute, matai, kas darosi, ir nieko nedarai?“ Ir nežinočiau, ką jam atsakyti. Dabar viskas yra pakankamai grėsminga ir taip, o kai nesilaikoma taisyklių vadovų lygyje, tada jau nėra ką sakyti. Tau bet koks balvonas gali rodyti į afišą su dekoltuota mergina ir sakyti: „Va, tokių reikia“. Taip ir įsivaizduoju dekoltuotus tautinius drabužius. Yra gabaus jaunimo, bet labai norėčiau, kad jie nepražudytų to, ką taip sunkiai iškovojome.

Dar man labai nepatinka tam tikras religinis sektantizmas. Jo yra. Yra ir politinio susiskaldymo. Mūsų vienintelė religija ir vienintelė partija turi būti Lietuvos etninės kultūros išsaugojimas, o jau tada asmeninis reikalas, kur laisvalaikiu kiekvienas suks.

Dar tikra problema romansai. Pasidarė visai nesvarbu net, kokio jie senumo, kokios tautos, svarbu, kad gražiai skamba. Žinoma, romansus gerai atlieka daug kolektyvų, bet kas čia bendra su folkloru? Mūsų jaunimą ištiko internacionalinis priepuolis. Galima visaip, kad tik būtų kitaip. Nori baltarusiškai, nori afrikietiškai, nori –  skandinaviškai, kad tik įmantriau. Meistriškumas aukščiausio lygio, bet nežinia, ar yra kokie vidiniai stabdžiai, kuriuos mums diegė vyresnioji karta.

Labai baisus yra žiniasklaidos nuosmukis, blogų madų diktavimas iš televizijos ekrano. Jeigu dirbčiau LNKC kaip anuomet, mano uždavinys būtų kaip galima greičiau tai pakeisti. Bet dabar aš jau nieko nepakeisiu ir nekeisiu. Nesitikiu net, kad suprastų. Ne tas laikas. Kai visi tyli, tai net kalbėti apie kokias nors ydas – nesąmonė. Vienas lauke ne karys, o kariuomenė, kuri nepatenkinta, bet neveiksminga, taip pat ne kariuomenė. Nežinau, kaip dar ta folkloro visuomenė turi būti nepatenkinta, kad viešai prakalbėtų, gal jau taip ir liks.

Kai kalbi apie ydas, visada susilauksi smūgio ir kritikos. Aš jau pavargau aukoti tiek energijos, kiek jos atiduodavau kadaise, kai reikėjo atsiriboti nuo baisių nefolklorinių įtakų folklorui, kai pasiekėm aukščiausią folkloro pakilimo laipsnį. Viskam savas laikas ir sava kokybė, bet aš norėčiau, kad folklore galiotų tie patys principai kaip senamiesčio architektūroje. Nedėkime plastmasinių langų į tuos rūmus, kuriuos taip ilgai statė mūsų protėviai ir kuriuos mes pakankamai gerai restauravome.

– Kuo ypatingi yra ansambliečiai, už ką juos mylite?

– Su nemylimais žmonėmis nesidainuotų. Renku visokius mokslinius straipsnius, kuriuose rašoma, kada gerai dainuojasi, kada gali gerai groti. Be meilės čia kaip toj dainoj: „Ir neskambės, ir luš kiekvienas žodis, ir pirštai bus šalti kaip stagarai, ir žvilgsnis tas, ir žingsnis tas parodys, kad kažin kas tarp mūsų negerai“. Net žmonių smegenys gerame kolektyve pradeda panašiai dirbti. Gali groti nematydami vienas kito ir groti vienodai, jei girdės vienas kitą, jei suderins save su kitu. Kolektyvas stiprus tik tada, kai gerai sutaria. Jeigu bus genialiausi žmonės, bet vieni kitų nekęs, nebus ir darnios dainos, kad ir kaip mokytum, kaip stengtumeis. Aš kartais neturiu laiko viską sužinoti apie žmogų, bet iš mažiausių detalių susilipdau vaizdą. Kai matau, kad jie jaučia mane, kai aukojasi, nors jų gyvenime visko būna, ar gali nemylėti? Kartais būna kokių smulkių nesusipratimų, nuoskaudų, neįsiklausimo vienas į kitą, bet jeigu žmonės yra sąžiningi ir geranoriški, viską gali pataisyti.

Mes per mažai galvojame apie muziką, apie jos stebuklingą galią, todėl ir negebame ja naudotis. Muzika yra didžiulis vaistas žmogaus sielai. O stiprus ir laimingas žmogus yra valstybės turtas. Aš galėčiau ilgai kalbėti, kaip aš myliu savo žmones, bet žodžiai mažakalbiai. Kai kas netenka darbo, suserga, laidoja artimuosius, kai ištinka visokios bėdos, o tu negali apie tą žmogų negalvoti, kai džiaugiesi, kai jiems kas nors gero atsitinka, tai yra meilė. Kartais žmonės palieka, išeina į kitus kolektyvus, bet jie tau teberūpi, nes juos mylėjai. Prie mirties vienas buvęs mano ansamblietis, o man jo taip gaila, kad negaliu išsivaduoti nuo minčių apie jį. Tokia mano meilė. Be jos neįmanoma dirbti.

Kalbėjosi Dalia Rastenienė

 

.