Skiriama balandžio 22 d. į Dausas palydimam Latvijos tautinio sąjūdžio ir Dainuojamosios revoliucijos vėliavnešiui, Latvijos nepriklausomybė kovotojo, garsios folkloro grupės „Skandinieki“ įkūrėjo ir ilgamečio Lyvių sąjungos viceprezidento Dainiaus Stalto (Dainis Stalts) (1939–2014) atminimui.
Šiandien visa Latvija į paskutinė kelionę palydės mylimą savo sūnų, garsųjį lyvį Dainįų Staltą. Sunku tarti palydėtuvių žodį, bet jeigu visi tyli, tebus tas žodis mano.
Sausio mėnesį sulaukęs 75-ojo gimtadienio, Dainis Staltas mirė balandžio 12 dieną. Latvija gedi jau dešimt dienų. Jie vadina Dainių dainuojančios revoliucijos vadu, todėl jis brangus ir mums, lietuviams. Dar brangesnis jis yra lyviams, kurių Latvijoje yra labai nedaug, o velionis buvo garsiausias lyvių atstovas. Jo biografijoje žodis lybietis (taip latviškai rašoma lyvio tautybė) visada bus užrašyta pačiomis ryškiausiomis raidėmis. Dainis Staltas buvo Latvijos Saimos deputatas, keletą kartų buvo renkamas Rygos Duomos deputatu. Jis buvo apdovanotas aukščiausiuoju Latvijos apdovanojimu – Trijų žvaigždžių ordinu. Bet didžiausias apdovanojimas – Latvijos žmonių meilė, kurią jis užsitarnavo gyvas būdamas. Aš nerašysiu jo biografinių duomenų, neturiu tokio tikslo, nes atsiras išsamiau parašysiančių, bet tai bus ne šiandien. Aš tik pasidalinsiu keletu prisiminimų.
Prieš aštuonerius metus, karštą liepos vidurdienį, Dainis panoro su manimi pasikalbėti vienoje Kuldygos aikščių. Pradėjome kalbėti apie folkloro judėjimo kelius ir klystkelius, apie tai kas gero, ir kas blogo yra atsitikę, kol nesimatėme. Graudinomės, kad ryšiai tarp mūsų blėsta, kad nėra tarpvalstybinio bendravimo. Paskui nukrypome nuo Lietuvos ir Latvijos prie lyvių. Aplinkui susėdo daugiau lietuvių, o aš prašiau, kad jis išnaudotų mūsų susitikimo laiką, trumpai papasakodamas jau ne man, o kitiems lietuviams apie lyvius. Net neprisimenu, kaip pradėjome vienas kitam pasakoti apie milžinus Alką ir Alcį. Lyginti juos. Ir mums bekalbant, gimė toks savas, toks jungiantis lietuvius ir lyvius galingas praeities didvyris, kad pokalbio detalėms išsitrynus, dabar tuo milžinu man tapo pats Dainis. Aukštas, barzdotas, tvirtas, ryžtingo balso, stiprių akių. Protingas ir daug žinantis. Milžinas, vedlys, galingas žmogus. Aš dabar tokius įsivaizduoju lyvius, nes nė vieno kito nesu taip įsidėmėjusi.
Lietuvių folkloristai dar papasakos, kaip ir kada užmezgė santykius su Dainiumi, kas artimiausiai bendravo, kokius didelius darbus kartu dirbo. Mano, kaip ir daugelio, pirmoji pažintis atsirado žiūrint į Dainį ir jo žmoną Helmi scenoje, kaip į folkloro ansamblio „Skandinieki“ vadovus, koncertuojančius Vilniuje. Paskui atsirado pokalbių, bendrų seminarų, konferencijų, festivalių, koncertinių išvykų. Ypatingai bendradarbiavimas sustiprėjo, kai atsirado Lietuvos, Latvijos ir Estijos folkloro asociacija „Baltica“. Dainis darė didelę įtaką Lietuvos folkloro ansamblių vadovams, nors ir pats Lietuvoje daug ko išmokdavo. Nuolatinis bendravimas ir dalijimasis patirtimi buvo labai reikalingas. Ir pirmosios trispalvės pražydo „Baltica“ festivalyje Rygoje. Dainis visur buvo pats ryžtingiausias ir tvirčiausias, tarsi legendinis lyvių milžinas, kuriam nėra ko prarasti. Latviai įliejo į folklorinį judėjimą karališko kraujo. Estai darė viską per daug šaltai ir taupydami jausmus, lietuviai tryško jausmais tarsi kokie ispanai, o latviai darė viską ypatingai rimtai, tarsi antikoje, kai kiekvienas veiksmas buvo simbolinis, o kiekvienas simbolis kvietė tauriam veiksmui. Ar tai visų latvių savybė, ar tik lyvio Dainiaus – kas dabar galėtų pasakyti? Bet jis rodė kelią ir jis stovėjo pirmas. Ir juo visi latviai sekė. Lietuviai taip pat.
Mano laimė, kad niekada jo pakankamai giliai nepažinau, gal kada būtume dėl ko nesutarę, bet dabar kai viskas jau tik buvo, galiu pasakyti, kad liko patys gražiausi prisiminimai. Prisiminsiu, kaip 1991 metų sausyje abi su Zita Kelmickaite lankėmės Rygoje. Tada buvome ir Latvijos televizijoje. Pavyko susitarti dėl bendrų etninės kultūros laidų, kuriomis, jei ne lemtingoji Sausio 13-oji, būtų dalinęsi Lietuvos ir Latvijos televizijos. Būtų mokomasi abiejų valstybių istorijos, papročių, kalbos. Buvo kalbama gana konkrečiai, bet tai buvo sausis, po kurio jokie susitarimai jau nebegaliojo. Mes buvome Rygoje, kai buvo užpulti Spaudos rūmai. Iš tolo į kulkomis varpomas Spaudos rūmų sienas žiūrėti buvo labai baisu ir latviams, ir mums su Zita. Per žinias susirinko visi Dainiaus Stalto ir Helmi Staltės (Helmī Stalte) vadovaujamo ansamblio „Skandinieki“ dalyviai. Jų buvimas tą akimirką buvo labai svarbus. Mano maži vaikeliai man atrodė sunkiai pasiekiami ir dideliame pavojuje. Paskui visas ansamblis su Dainiumi priekyje pėsti lydėjo mane ir Zitą į traukinį. Ir apdainavo mus taip, kaip paskutinį kartą apgiedama, ir taip, kaip tik jie vieni temoka. Jėgų teikiančios apeigos. Traukinys į Lietuvą tuo metu buvo tarsi priešo teritorija. Ir jie mus lydėjo kaip į karą, kaip į mūšį. Atsisveikinom tarsi visam.
O traukinyje – tarsi kalėjime, jokios informacijos, tik grėsmingas elgesys. Iš įtampos, šalčio suėmė baisiausi tulžies pūslės akmenligės skausmai. Žmonės kuždasi, kad tikriausiai nuo kažkurios vietos mūsų toliau nepraleis, kad Vilniaus nepasieksim. Iš kur tokia informacija, jau nepamenu, gal iš naujai įlipusių, juk mobilių telefonų tada neturėjome. Privažiavome kažkokią vietą ir sustojome. Klausiame, kiek stovėsime – tyla, klausiame kur ir kodėl sustojome – tyla. O laki vaizduotė skrenda į kariaujantį Vilnių. Gerai įsižiūrėjusi, supratau, kad mes esame ne taip toli Kaišiadorių geležinkelio stoties, nors jos dar nesimatė. Pasitelkus visus įmanomus vaidybos ir kitokius gebėjimus, sudariau tokią situaciją, kad mane privalėjo išleisti iš traukinio.
Aš jau sunkiai bepamenu smulkmenas, nes manyje buvo vienas tikslas – į Vilnių, pas vaikus. Nulėkiau į stotį. Ačiū Dievui, ten savi, suprantantys, Nepriklausomai Lietuvai tarnaujantys. Gal ir stoties viršininkas buvo, bet iš skausmo neprisimenu. Žinau, kad aiškinau, kad visą traukinį reikia išlaisvinti, visus mus į Vilnių nuvežti. Kažkas sakė, kad gal praleis tik iki Vievio, kažkas, kad iki Lentvario. Davė autobusą, o gal ir kelis. Susėdom, važiuojam. Jeigu iki Vievio, tai Vilnius nors truputį arčiau, jeigu iki Lentvario ar Panerių, tai dar geriau. Įsivaizdavau, kad keliais į Vilnių šliaušiu, bet Vilniuje aš tikrai būsiu. O skausmas toks, kad kažką matai, kažko nematai. Kad tik į Vilnių! Parsiradau. Vyras, buvęs prie mažiukų, apsidžiaugia ir jau ruošiasi bėgti prie Seimo, o aš tokiuose skausmuose, kad nėra kaip mane palikti. Ilgai kankinausi. Ir gydytojo neprisišauksi, ir greitosios… Tada pasigirsta pirmi šūviai ir man tarsi kas atrišo visus skausmus. Pabučiavau miegančius vaikus, prisakiau vyrui užauginti vaikus, nes jis yra sveikesnis, todėl aukotis reikia man. Susidėjau bintus, jodus, analginus ir pirmyn link Parlamento. Važiuoja mašinos, sustoja, grūmoja: „Kur tu, durna boba eini, ar negirdi, kad šaudo, ar nesupranti, kas darosi?“ – „Ačiū, bet ne Jūsų reikalas, kur aš einu, jeigu jums į priešingą pusę“.
Ir eidama naktį, aš jaučiau, kaip Dainis, tarsi visa Latvija, ėjo už manęs, kaip tas didysis milžinas, ir jų visų palydinčią ir laiminančią jėgą aš labai gerai jaučiau. Dievui dėkui, likau gyva. Ir šiandien labai norėčiau palydėti Dainį ten, kur galbūt jam taip pat prireiks drąsos. Bet palydėčiau tik iki vėlių vartelių, iki „zalia varia varti“, kaip giedodavo „Skandinieki“, atsisveikindama paskutinį kartą padėkočiau ir pasakyčiau Dainiui: „Eik, didis žmogau, nors žinau, kad tau sunku ne išeiti ten, iš kur negrįžtama, o palikti savo nykstančią lyvių tautą ir sunkiai gyvuojančią Latviją. Bet tu ir ten būsi neeilinis, gal ir iš ten saviems padėsi“.
Sudie, Daini, mūsų visų vardu, sudie. Nebėra net to traukinio, kuris būtų nuvežęs mus sušokti ir padainuoti tavo laidotuvėse, nes ten dar teberaudama, kai gimsta, o ne tada, kai atsisveikina garbingai pragyvenęs jam skirtą amželį.
Sudie, gerasis milžine. Pasitikim tavimi, kad tavo prašomas, Dievas globos Latviją. O gal ir Lietuvą.
Dainis Stalts un Skandinieki „Atminati labi ļaudis, cik augšāi, cik zemē“:
Labai sujaudino straipsnis ir didelė netektis brolio latvio “Skandiniekų” vadovo. Žinojau gerai šį ansamblį nuo Atgimimo laikų, būdavo šventė, kai atvykdavo į Lietuvą arba turėjau progos išgirsti Latvijoje per man įsimintiną 1988m. Balticą. Nubraukiau ašarą ir dėl iškilaus Latvijos Ąžuolo netekties ir dėl mūsų bendros su latviais nelengvos dalios ir, svarbiausia, dėl kankinančios nežinios bei blogos nuojautos.