V. Vaitkevičius. Širdies kelrodis – Lietuva

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn. Bernardas Brazdžionis.

Neseniai užverčiau paskutinį Virginijos Inos Bedarfienės atsiminimų knygos „Gyvenimo akimirkos“ („Naujasis lankas“, Kaunas, 2019) puslapį. Skaitydamas tarsi nuolat ėjau šalia autorės, žavėjausi jos ryžtingumu, tikslo siekimu, jaučiau jos nepaliaujamą meilę tėvynei ir artimiesiems, sielojausi dėl autorės kilmingos bajorų šeimos ir lietuvių tautos kančių. „Gyvenimo akimirkos“ – glausta, detali, informatyvi, gausiai iliustruota nuotraukomis knyga, nestokojanti ir tragizmo, ir jausmingų autorės sielos atsivėrimų. „Knyga įdomi tuo, kad joje užfiksuoti kelių amžių istoriniai įvykiai: tai – visų pirma garbinga jos (V. I. Bedarfienės – V. V.) giminės istorija, Lietuvos okupacija 1940 metais ir jos padariniai – pirmasis lietuvių trėmimas į Sibirą 1941 metų birželį, gyvenimas tolimame Sibire, vargai ir pažeminimai iš jo sugrįžus, atkaklumas siekti mokslo ir žinių“, – pristato „Gyvenimo akimirkų“ autorę rašytojas Stanislovas Abromavičius.

Knyga mamai atminti pradedama trumpa V. I. Bedarfienės įžanga ir rašytojos Halinos Korsakienės epigrafu: Prisiminimai – vienintelis rojus, iš kurio niekas negali mūsų išvyti. Ironiškai šypteliu – vargu bau ar autorės, mažametės mergaitės, ir jos tėvų tremtį į Sibirą galima vadinti rojumi, iš kurio nesinori būti išvarytam? Skyriuje „Apie tėvus“ autorė rašo: Mano tėvas Viktoras Kastonaitis (pavardę į Kastanauską pakeitė 1934 metais) gimė 1911 metų spalio 18 dieną Petrapilyje (Sankt Peterburge), Rusijoje, Marcelės Bistrickaitės ir Prano Kastonaičio šeimoje. Taip parašyta tėvo gimimo liudijime. Kodėl tėvas gimė Petrapilyje, nežinau. Tačiau žinau, kad daug lietuvių po 1900 metų buvo išvykę iš Lietuvos į Rusiją ieškoti darbo. Lietuva tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje. (…) Mano tėtis 1930 metais baigė Šiaulių gimnaziją ir devyniolikos metų atvyko studijuoti į Kauną. Įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos fakultetą. Mokslas sekėsi puikiai, tačiau matematiką galima buvo studijuoti tik stacionare. Tuo metu mirė tėvelio tėvas, o viena likusi tėvelio mama nelabai galėjo paremti sūnaus mokslą. Todėl tėčiui teko pasirinkti vakarines studijas ir ieškotis darbo. Atsiminimų autorės tėvas įsidarbino eiliniu policininku, be to, gaudavo atlygį už vaikų ruošimą egzaminams, versdavo leidinėlius iš anglų ir vokiečių kalbų. 1932 metais V. Kastonaitis pradėjo mokytis VDU Teisės mokslų fakulteto Ekonomikos skyriuje ir dirbti žemesniojoje policijos mokykloje sekretoriumi. VDU jis baigė 1936 metais, o 1937-aisiais tapo Kauno miesto policijos pirmosios nuovados viršininku. V. I. Bedarfienei glosto širdį Fiodoro Dostojevskio sentencija: Koks gražus būna gyvenimas, kai padarai ką nors gera ir teisinga. Mano galva, šis posakis atsiminimų autorę džiugina todėl, kad geri ir teisingi jos tėvo darbai buvo deramai įvertinti: 1938 metais minint 20-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines V. Kastanauskas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu ir medaliu, dar pelnė Vyčio Kryžiaus ordiną ir Vyčio Kryžių. Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, visos įstaigos, net ir policija, buvo išformuotos kaip nepatikimos, V. Kastanauskas ėmė dirbti Finansų ministerijoje.

I. Bedarfienės mama Eulialija Snieškaitė, gimusi 1911 metais Kaune, darbininko Broniaus Snieškos ir Marijos Triušinskaitės šeimoje, turėjo keturis brolius – Vincą (g. 1899), Henriką (g. 1908), Valerijoną (g. 1916) ir Edvardą (g. 1921). Tėvų ir brolių numylėtinė Eulialija buvo vadinama maloniniais vardais Lialka, Lialyte. Kai mama mokėsi mokytojų seminarijoje, jai lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Ji ugdė meilę Lietuvai ir gimtajai kalbai. Jos skatinama mama įstojo į skautų organizaciją, kuriai S. Kymantaitė-Čiurlionienė vadovavo. Seneliai Trakų gatvėje nuomojo butą, vėliau, 1915 metais, persikėlė gyventi į Sodų gatvėje nusipirktą namą. Čia užaugo jų vaikai ir vaikaičiai. Atsiminimų autorė supažindina skaitytoją ir su 1877 metais Kaune gimusio senelio Broniaus Snieškos gyvenimu. Kadangi Lietuva tais laikais priklausė Rusijos imperijai ir buvo suskirstyta gubernijomis, todėl, 1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, senelis buvo pašauktas į caro kariuomenę ir dalyvavo mūšiuose su vokiečiais. (…) Rusijai pralaimint karą, 1915 metais Vokietija užėmė visą Lietuvos teritoriją, – rašo „Gyvenimo akimirkų“ autorė. – Fronto linija ėjo per Kauną. Kaune, Šančiuose, tuo metu jau buvo carinės Rusijos pastatytos labai gražios raudonų plytų kareivinės. Jose buvo ir vyriausiasis karinis štabas. Užėjus vokiečiams, senelis buvo vokiečių paimtas į nelaisvę. Įdomu tai, kad senelio ir karinė tarnyba carinėje armijoje, ir nelaisvė pas vokiečius buvo Kaune, Šančiuose, priešais jo namus esančiose kareivinėse. Seneliui, būnant belaisviu, kartais pavykdavo pareiti namo pavalgyti ir pernakvoti. Grįžęs iš namų į kareivines jis parnešdavo sargams lauktuvių. Per tuos trumpalaikius pasimatymus su žmona, nors buvo ir karo metas, senelis „užsisakė“ sūnų ir po nepilnų metų gimė trečiasis sūnus – Valerijonas, dėl jo senelį netrukus paleido iš belaisvių stovyklos. Taigi, kaip matome iš citatos, net ir tragiškais metais nutinka linksmų ir malonių dalykų… (…) Senelis buvo raudonskruostis, su ūsais ir barzdele. Sakydavo, kad jo barzda ir ūsai – kaip caro Nikolajaus. Kai išėjo į pensiją, senelis sandėlyje įsirengė dirbtuvėlę ir visų Šančių ponių namams taisydavo spynas, primusus, prosus (lygintuvus), kurie tuo metu buvo ne elektriniai, o kūrenami anglimi. Pataisydavo viską, ko kam prireikdavo. Už darbą pinigų neimdavo. Dažniausiai jam atsilygindavo įpylę „čerką“ ar dar kuo nors – vadinamąja „natūra“. Todėl senelis dažniausiai būdavo linksmas, įraudęs, įkaušęs. Ilgainiui į senatvę pradėjo išgėrinėti.

Nors senelis buvo darbininkas, bet kai visi susirinkdavome, sakydavo, kad jo gyslomis teka mėlynas kraujas, nes proseneliai buvo bajorai. Mes senelio kalbomis nelabai tikėjome, manėme, kad jis giriasi. Šeimos genealoginį medį senelis buvo paslėpęs, jį suradome gerokai po jo mirties, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Pateikiu daug knygos ištraukų todėl, kad autentiškas V. I. Bedarfienės žodis yra įtaigus, nuoširdus, turintis daug niuansų, spalvų ir atspalvių ir, kaip jau minėjau, labai informatyvus. Autorė nukelia mus net į XVII šimtmečio pabaigą, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, 1693 metais, mūsų protėviui Stanislovui Snieškai už karinius nuopelnus buvo suteiktas Lietuvos bajoro titulas ir suteikti du dvarai su kaimais ir ten gyvenusiais valstiečiais. Dovanoti du dvarai: Užpurvės dvaras Vilniaus gubernijoje ir Rudzianų dvaras Gardino gubernijoje, Baltarusijoje. Giminei buvo priskirtas Niečuja herbas. (…) 1819 metais Stanislovo Snieškos palikuonims, tuo metu gyvenusiems Kaune, Kauno apskrities deputatų dvarininkų susirinkimo nutarimu, bajorystė buvo pripažinta pakartotinai. Vėliau Užpurvės dvarą S. Snieškos palikuonys pardavė, o Rudzianų dvaras atiteko įpėdiniams. Beje, 1918 metais, Lietuvai tapus nepriklausoma, visi luomai buvo panaikinti.

Dabar Kauno apskrities bajorų draugijoje yra penki bajoro Stanislovo Snieškos palikuonys, Nečuja herbo atstovai: Virginija Ina Bedarfienė (Kastonaitytė), jos dukros Edita Marija Šlapikienė (Bedarfaitė) ir Auda Margarita Peimienė (Bedarfaitė), pusbrolis Vytautas Snieška (Valerijono sūnus), pusseserė Judita Leikienė (Snieškaitė, Edvardo dukra).

2008 metais V. I. Bedarfienė šventė savo 70-metį. Jubiliejus ir bajorystės atkūrimas paskatino ją Lenkijos Toričiovo miesto Felčinskių varpų liejykloje užsakyti išlieti varpą ir iškalti jame protėvių Snieškų „Niečuja“ herbą ir žodžius: „Skambėki, laisvės varpe, Snieškų giminės palikuonims“. Varpas sveria 130 kilogramų.

Kauno rajono Jadagonių kaime, atsiminimų autorės „dvare“, varpui pastatyta varpinė. Plevėsuoja vėliava su šeimos herbu. Varpinės apačioje įrengtas jaukus šeimos muziejus, kuriame kabo nuotraukos, išsaugotos nuo senelių laikų. Žiūrint į jas, atgimsta šeimos praeitis, sujuda ir prakalba genealogijos medžio šakos, nes, anot V. I. Bedarfienės, kiekvienos šeimos istorija yra ir Lietuvos istorijos dalis.

Puslapis po puslapio V. I. Bedarfienė artėja prie lemtingų Lietuvai metų – okupacijos ir trėmimų. Skyrių „Nelaimių pradžia“ autorė pagal mamos pasakojimus (atsiminimų autorei buvo treji metai) atkuria 1941 metų birželio 14-osios nakties įvykius: apie antrą valandą pasigirdo beldimas į jų buto duris. Mamai paklausus, kas beldžiasi, buvo atsakyta: „Telegrama“. Atvėrus duris, įsibrovė du ginkluoti uniformuoti vyrai ir vienas civilis. Uniformuotieji kalbėjo rusiškai, civilis – lietuviškai. Kadangi tėvas tąnakt budėjo darbe, vienas išvažiavo jo parvežti. Likę enkavėdistai rausėsi po kambarius, ieškojo ginklų, bet nerado. Kai 1989 metais atsiminimų autorė keliavo tėvo Viktoro tremties keliais ir Jerceve skaitė jo asmens bylą, kratos protokole buvo parašyta, kad ginklą namuose rado.

Mamai liepė susirinkti būtiniausius daiktus ir pasiimti maisto. Aš verkiau, prašiau pieno, tačiau mamai neleido pajudėti iš vietos, net paduoti man pieno neleido. Mama raudojo. Ką paimti į kelionę, ji neturėjo supratimo. Visą laiką buvo raginama skubėti. Mama paėmė truputį namuose buvusių maisto produktų, mano drabužėlių, naktinį puodelį, kuris vėliau labai pravertė virti sriubai. Į maišelį subėrė kruopų, cukraus. Sau pasiėmė puošnių suknelių, naktinių marškinių, chalatų, kuriuos vėliau Sibire mainė į bulves, pieną, – rašo knygos autorė. Iš pradžių V. I. Bedarfienės tėvai manė, kad įvyko nesusipratimas, bus išsiaiškinta, ir jie galės toliau ramiai gyventi, nes jautėsi niekuo nenusikaltę. Deja, deja… Įsiveržėliai griozdė visus kambarius, pasiėmė tėvo užsienietiškas monetas, ordinus bei apdovanojimų dokumentus, susižėrė į kišenes krikšto tėvų autorės kraičiui krikštynoms dovanotas aukso monetas. Pasiėmė ant sienos kabojusį prezidento Antano Smetonos portretą, tėvų skautų pažymėjimus, skautų renginių nuotraukas, įdėmiai apžiūrinėjo ir tyrinėjo autorės tėvo brolio Albino nuotraukas ir laiškus iš Argentinos. Įsibrovėliams į rusų kalbą vertė lietuvis. Galiausiai atvežė iš darbo labai sunerimusį ir sumišusį autorės tėvą. Jis guodė mamą, sakė, kad jo viršininkas pasirūpinsiąs, jog mus paleistų, tačiau jo paguodos žodžiai netapo kūnu. Visi buvo susodinti į sunkvežimį, butas užplombuotas ir perduotas seneliui saugoti. Po savaitės sakė atvažiuosią konfiskuoti turto, bet prasidėjęs karas niekais pavertė grobikų užmačias. Išlikę šeimos daiktai buvo labai reikalingi grįžus iš tremties.

Atsiminimų autorė su tėvais buvo nuvežta į Šančių rampą Drobės gatvėje. Ant gatvę kertančių bėgių stovėjo prekinių vagonų sąstatai. Iš visur buvo vežami ir skubiai į vagonus grūdami žmonės. Matyt, norėta brutalų darbą baigti gaubiant nakties tamsai. Nors skubėta, traukiniai rampoje stovėjo tris paras. Kadangi nuo čia iki V. I. Bedarfienės namų tebuvo penkios minutės kelio, autorės mamos artimieji, sužinoję, kur jie yra, ir supratę, kad gali būti nežinia kur ilgam išvežti, kasdien atnešdavo maisto, drabužių ir kitų būtiniausių daiktų. Kitų suimtųjų giminaičiai ar artimi kaimynai taip pat stengėsi jiems padėti, todėl prie ešelono per dienas spietėsi žmonės.

Tėvelis mamą ramino ir džiaugėsi, kad esame kartu. Tačiau šeimos buvimu kartu džiaugėmės neilgai. Po dviejų parų atėjo sargybiniai ir išsivedė tėvelį. Išsivesdami pasakė:

  – Poidiom na dopros. Čerez dva časa verniotsa (einam į tardymą, po poros valandų sugrįš).

Tėvai patikėjo, atsisveikino taip, tarsi tėtis netrukus pareitų atgal. Tačiau tai buvo atsisveikinimas visam gyvenimui.

Nuo šeimų atskyrė ir kitus vagone buvusius vyrus. Liko moterys, vaikai ir seneliai. Visus atskirtus nuo šeimų vyrus suvarė į atskirus vagonus, kuriuos vėliau Naujojoje Vilnioje prikabino prie kito traukinio sąstato.

Išvestas tėvelis išėjo kaip stovi: apsivilkęs kostiumu, pasiėmęs tik porą nosinių. Vėliau mamos broliai sugebėjo perduoti tėveliui kojinių, baltinių, paltą ir maisto produktų.

Naujojoje Vilnioje vagonai buvo sunumeruoti. Žinau, kad tėvai, kol buvo Lietuvoje, vienas kitam sugebėjo perduoti po porą laiškelių, rašytų ant popieriaus skiautelių. Vieną tokį laiškelį mama išsaugojo per visą tremtį ir parsivežė į Lietuvą. Aš jo turinį gerai įsiminiau: „Brangi Lialyte, neprarask vilties. Saugok Inutę. Bučiuoju! Mano mintys su Jumis. Viktoras“.

Rašau, o ašaros upeliais teka.

Mano tėvams buvo tik po trisdešimt metų. Buvo praėję tik penkeri santuokos metai. Mama sakydavo, kad jos laimės ir nelaimės įvyko birželio mėnesį. Tėvai susituokė 1936 metų birželio 27 dieną, aš gimiau 1938 metų birželio 5 dieną, rusai okupavo Lietuvą 1940 metų birželio 15 dieną, mus ištrėmė 1941 metų birželio 14 dieną, karas prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną. Lemtingasis birželis.

Ilgas ešelonas (bene 22 vagonų), vežantis žmones į nežinomybę, lėkė beveik nesustodamas, karui prasidėjus jau buvo už Uralo. Autorė kelionės nežmoniškomis sąlygomis neprisimena, ją perteikia motinos pasakojimais. Apie tremtinių vežimą prekiniais vagonais girdėta iš daugelio lūpų, skaityta ne vienoje knygoje, ir kiekvieną kartą širdis šiurpsta. Vagone buvo ankšta, visi sėdėjo ant grindų, atsirėmę vienas į kitą. Nepakeliamas karštis sekino jėgas, žmonėms trūko oro, jie maldavo vandens. Tualetą atstojo vagono grindyse išpjauta skylė, atitverta paklodėmis. Palydovai buvo abejingi žmonių prašymams. Nusiprausti nebuvo kur. Mirusiuosius sargybiniai sutempdavo prie vagono durų ir, traukiniui stabtelėjus atokioje vietoje, išmesdavo.

Traukinys galiausiai sustojo pravažiavęs Novosibirsko geležinkelio stotį. Ten prievartiniai keleiviai buvo skubiai sodinami į sunkvežimius ir vežami į tremties vietas. Ina ir mama bei dar apie 20 lietuvių šeimų atsidūrė Novosibirsko srities Krasnozersko rajono Zaprudichos tarybiniame avininkystės ūkyje, esančiame maždaug 300 kilometrų nuo Novosibirsko. Kiti lietuviai buvo nutremti dar toliau. Zaprudichos kaime vietiniai, beveik vien moterys, vaikai ir seniai, į naujus gyventojus šnairavo, žiūrėjo kaip į priešus, vadino fašistais, nes, jų supratimu, atvykėliai buvo kalti, kad darbingi, stiprūs kaimo vyrai buvo mobilizuoti ir išsiųsti į frontą. Reikia pasakyti, kad iki tol tremtinių tuose kraštuose nebuvo. Kaimiečiams buvo liepta atvykėlius atidžiai stebėti, kad nepabėgtų. Kaimas, pasak autorės, atrodė labai vargingai. Trisdešimtyje trobų – mediniuose barakuose ir žeminėse, vadinamosiose zemliankose – gyveno apie 50 žmonių. Kadangi barakai stovėjo tušti, tremtiniams leido apsigyventi juose. Palei sienas buvo įrengti gultai.

Kaime buvo parduotuvė, kontora, pradinė mokykla, pirtis, vienas šulinys ir daug fermų, avių aptvarų. Tremtinių šeimos pradėjo kurtis naujuose būstuose. Visko trūko. Paaiškėjo, kad atsivežėme begalę nereikalingų daiktų, o būtiniausių – patalynės, šiltų drabužių, indų ir daug ko, nebuvo. Labiausiai trūko maisto – ką buvome įsidėję ir ką mums Kaune perdavė namiškiai, suvartojome kelionėje.

Nežinau, ką mama klojo į mūsų lovą ir kuo užklojo. Tik žinau, kad žiemą būdavo labai šalta. Tačiau, kiek pamenu, mane visą laiką šildė mamos glėbys.

Greitai prasidėjo vargas. Lietuvės su rusėmis pradėjo mainyti atsivežtus daiktus į maisto produktus: bulves, kruopas, miltus, pieną ir kita. Mama išmainė į maisto produktus dalį savo ir mano drabužių, laikrodį, šilko skareles, ir viską, be ko ten galėjome apsieiti. Mainydamos pirmaisiais metais lengviau iškentėme badą. Į kaimą, rašo V. I. Bedarfienė, atvežė nemažai kauniečių, su kuriais tapo artimais draugais. Tik čia tremtiniai sužinojo, kad jau prasidėjęs karas, džiaugėsi ir vylėsi, kad vokiečiai juos išlaisvins ir leis grįžti į tėvynę. Gaila, lūkesčiai neišsipildė. Teko susitaikyti su rūsčia tikrove. Vakare visoms mamoms buvo įsakyta ankstų rytojaus rytą būti pasiruošusioms dirbti – brigadininkas pasibels į trobų duris (laikrodžių tremtiniai neturėjo). Valdžiai nė motais, kad maži vaikai visą dieną bus vieni. Mažyliai, apsirengę gražesniais drabužėliais, kol jų dar turėjo, prašvitus bėgdavo į lauką, kalbėdavo lietuviškai, ieškodavo lietuviukų. Juos apstodavo ir vietinių rusų vaikai, su kuriais iš pradžių negalėdavo susikalbėti, vėliau, šiek tiek pramokę rusiškai, linksmai tauškėdavo, draugiškai žaisdavo, susipešdavo labai retai.

Zaprudichos avininkystės ūkyje atsiminimų autorės mama kartu su kitomis moterimis nuo aušros iki vėlumos pjovė mišką (žiemą malkas jaučiais parveždavo į kaimą, kartais per pūgą paklysdavo, bet jaučiai rasdavo kelią), statė namus ir fermas. Vasarą moterys privalėjo ganyti avis, rudenį kirpti. Kiekviena tremtinė gaudavo apie 100 avių bandą, kurią turėdavo nuginti nuo gyvenvietės 5–10 kilometrų ir visą dieną prižiūrėti, saugoti nuo vilkų. Moterys avis ganydavo už kelių kilometrų viena nuo kitos. Lietuvės buvo darbščios ir pareigingos, ir V. I. Bedarfienės mama visą laiką lakstė apie didelę avių bandą. Jai, nepratusiai prie tokio darbo, sutino kojos, vos paėjo. Rusės mamą pamokė, kaip reikia ganyti ir nepervargti. Dieną naktį kankino skurdo ir vargo palydovės utėlės. Nors vasarą vaikai nuolat maudėsi kūdroje, utėlių privisdavo patalynėje, drabužiuose, galvose. Vaikai buvo aptekę utėlėmis todėl, kad joms daugintis buvo palankios sąlygos – šiluma ir drėgmė. Gintis nuo parazitų tekdavo tik tankiomis šukomis, nes nebuvo nei muilo, nei žvakių, nei žibalinių lempų, nei žibalo galvai ištepti.

Atsiminimų autorė tremtyje dažnai mamos klausdavo, kada ji pamatys savo tėvelį, kada jie grįš namo. Mama visada ranka rodė į Vakarus ir sakė, kad tėvelio ir namų reikia labai kantriai laukti.

Kai prarasdavau viltį grįžti namo ir pamatyti savo tėvelį, klausdavau mamos, kur ta Lietuva. Mama vėl parodydavo ranka Vakarų kryptimi, bet sakydavo, kad ji yra sunkiai pasiekiama – už devynių upių, už aukštų kalnų, už didelių miškų ir jos pasiekti kol kas negalime. Kol kas. Bet tas pasakymas teikė vilties. Gal kada nors.

Apie Lietuvą mama visuomet pasakodavo, kaip apie stebuklų šalį, kur žmonės geriausi, kur dangus giedriausias, kur paukšteliai gražiausiai čiulba, kur žydi gražiausios pasaulyje gėlės. Tokį Lietuvos vaizdą visada nešiojau savo širdyje ir jos labai ilgėjausi.

Pasakiški mamos žodžiai apie įstabų Lietuvos grožį buvo tarsi malda, įsismelkusi į mažosios Inutės širdį ir skiepijusi begalinį gimtosios šalies ilgesį ir meilę, teikusi jėgų ištverti, atrodytų, neįveikiamas fizines ir dvasines kančias. V. I. Bedarfienės pagarbiai didžiąja raide rašomos Tėvynės meilė jaučiama visoje atsiminimų knygoje.

Badas, ligos ir mirtis kasdien žiūrėjo tremtiniams į akis. Cituoju: Valgydavome ir rusų išmestas bulvių lupenas. Iš jų virdavo sriubą ar šiaip pertrindavo ir padarydavo buzelę. Bet ir jų ne visada buvo. Mamai buvo paprasčiau – aš buvau viena ir nevalgi. Lietuvėms, kurios atvažiavo su keliais vaikais, buvo žymiai sunkiau. (…) Prisimenu, kartą mama atnešė truputį maltos mėsos ir iškepė kotletų. Tokio skanaus maisto nebuvau valgiusi. Mama kotletų nevalgė, ko gero, kad daugiau liktų man. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo kritusio arklio mėsa, kurią po truputį išdalino kaimo gyventojams. (…)

Pirmą 1941 metų žiemą nuo bado ir šalčio mirė keli vaikai ir senukai. Šiltų drabužių neturėjome, vaistų nebuvo, žmonės labai nusilpo. Vaikai pradėjo sirgti kokliušu, skarlatina, šiltine. Skarlatina susirgau ir aš. Ligoninė buvo Karatuke, už 150 kilometrų. Be ligoninės ir vaistų išsigelbėjimo nebuvo. Atkaklių mamos pastangų dėka buvau nuvežta į ligoninę labai silpna, mamos apraudota, bet išgijau.

Autorė prisimena ir vaizdingai aprašo palyginti laimingai pasibaigusį nutikimą. Nusibodus vienai tūnoti namie, ji nubėgo pas draugę pažaisti. Po kelių valandų suskato eiti namo. Parėjusi iš darbo draugės mama siūlėsi ją palydėti, nes ką tik prasidėjo siautinga pūga, galinti paklysti. Virginija Ina sakė grįšianti viena, nes jų namelis čia pat. Ėjo lyg ir namų link, sniegas lipdė akis, nieko nė per sprindį nebuvo matyti. Mama, ilgai nesulaukusi dukrelės ir iš draugės sužinojusi, kad ji į namus išėjo viena, apibėgo visus kaimynus, teiravosi, ieškojo, bet nerado. Tuo metu Virginija Ina verkdama brido per sniegą tolyn, bet jokių trobų nepriėjo. Laimė, jos verksmą išgirdo į parduotuvę ėjusi rusė ir parvedė namo. Mergaitei nušalo veidas, rankos ir kojos. Autorė mena, kad pažeistas vietas trynė sniegu, girdė karšta arbata, paskiau paguldė ir šiltai apklojo. V. I. Bedarfienė iki šiol dėkinga rusei, nepabūgusiai pūgos, vilkų (jie atslinkdavo netoli gyvulių fermų) ir, galima sakyti, išgelbėjusiai vaiką nuo pražūties.

Po karo tremtinių gyvenimas palengvėle gerėjo, kartkartėm iš Lietuvos gaudavo siuntinių, nors gimtinėje taip pat buvo nelengva verstis. Autorės atmintyje gyvas Šv. Kalėdų šventės džiaugsmas. Prie įvairiais popierėliais ir atraižėlėmis papuoštų kažkokių šakų (turbūt arti nebuvo eglių), įsivaizduojamos Kalėdų eglutės, į vieną trobą suėjusios lietuvės valgydavo Kūčių vakarienę, giedodavo „Marija, Marija“ ir „Lietuva, brangi“. Paskui meldėsi, prašė Dievo leisti kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Ruseno viltis, kad kitos Šv. Kalėdos bus švenčiamos gimtajame krašte. Tačiau diena keitė dieną, svetimos šalies dangus nešviesėjo, slėgė nežinomybė.

Autorės žodžiais, jos mama dirbo labai gerai, pirmūnės nuotrauka ne kartą kabojo kontoros garbės lentoje. Be to, porą kartų mama yra gavusi baltą kartūno skarelę ir kilogramą cukraus. Skarelę, saugojusią nuo kaitrios vasaros saulės, ryšėdavo pakaitomis – ir mama, ir dukra, o cukraus, neapsakomo saldėsio, taupant pakakdavo ilgam. 1945 metais Ina pradėjo lankyti mokyklą.

Lietuviai tremtiniai pradėjo daugiau bendrauti, susirinkę šnekėdavosi, dainuodavo, melsdavosi ir nuolatos kalbėjo apie Lietuvą. Visiems rūpėjo, kaip sugrįžti namo. Mama sakydavo, kad jeigu jai leistų, eitų su manimi į Tėvynę basa, alkana ir sugrįžusi sutiktų valgyti vien duoną su vandeniu. O jeigu kas jai atsitiktų, aš vis tiek privalau sugrįžti į Tėvynę.

1947 metais tremtinės vis dažniau ragino vietos valdžią jas paleisti, rašė kitoms valstybinėms įstaigoms, bet jų norų niekas neskubėjo tenkinti. Gimtinė traukė nenumaldomai, ir V. I. Bedarfienės mama, nuolat raginama brolių, pagaliau ryžosi bėgti, parengė pabėgimo planą. Kadangi neturėjo dokumentų, prašė brolių pagalbos. Vienas jų laiške parašė, kad į siuntinį įdės šlepetes, o į jų padą įsius suklastotą pasą jos mergautine pavarde.

(…) Mama pradėjo po truputį ruoštis kelionei – džiovino „suchorius“, obuolius, pardavė karvę, dalį vištų ir kitokio turto. Viską darė labai slaptai.

Pagaliau atėjo ilgai lauktas siuntinys, kuriame į šlepetę buvo įsiūtas mamos pasas. Nuotrauką pasui mama buvo išsiuntusi anksčiau. Pasas buvo močiutės mergautine pavarde – Trušinskaitė.

Mama dėl bėgimo buvo susitarusi su lietuve Michalina. Ji turėjo mano metų sūnų, dažnai sirgdavo. Bėglės suderino laiką, kai Michalina gulėjo miestelio ligoninėje. Ji į ligoninę buvo pasiėmusi būtiniausių daiktų, savo turtą buvo atidavusi kitiems tremtiniams. Aš su Michalinos sūnumi turėjome iš kaimo išbėgti tarsi žaisdami, uogaudami. Mama išprašė iš valdžios vežimą parvežti Michaliną iš ligoninės ir miestelyje parduoti produktus. Į miestelį kartais veždavome parduoti vištų, kiaušinių, pieno, varškės. Mama, į vežimą po šienu sukrovusi būtiniausius daiktus, ant viršaus sudėjo prekes pardavimui ir išvažiavo.

Prieš išvykstant parduotą karvę pirkėjos paprašė neskubėti išsivesti. Mama išdalino tremtinėms ir rusėms pagalves, antklodes ir kitą turtą, tačiau viską išnešti leido tik po kelių dienų. Kad ketina bėgti, nepasakė net savo geriausiai draugei Elenai Vinčienei.

Autorės mama su ja, Michalina ir jos sūnumi Česlovu pabėgo 1947 metų rugpjūtį. Papirktas vežėjas vakare nuvežė juos pas žmones, kurie už atlygį sutiko paslėpti. Netrukus bėgliai išgirdo arklių kanopų dunksėjimą ir greitai įlindo į prie namo šiene įrengtą slėptuvę. Į ją galima buvo patekti iš trobos. Anga buvo rūpestingai užmaskuota. Į kiemą įjoję trys ūkio darbuotojai pradėjo visur ieškoti pabėgėlių, šakėmis smaigstyti šieną, grasinti. Bėgliai užgniaužę kvapą tylėjo, meldėsi, kad tik įbaiminti jiems visai nepažįstami namų šeimininkai jų neišduotų. Bėglių neradę ieškotojai išsinešdino. Žmonės, slėpę pabėgėlius, buvo griežtai baudžiami. Minėti rusai priglaudė ir išgelbėjo ne vieną šeimą. Vėliau paaiškėjo, kodėl taip greitai imta jų ieškoti. Rusėms neužteko kantrybės kelias dienas laukti mamos paliktų daiktų. Jau rytojaus dieną pradėjo juos graibstyti, susipyko, kibo į atlapus. Konfliktą maldė pakviestas brigadininkas, ir tada yla išlindo iš maišo – dingo dvi lietuvės su vaikais.

Buvo svarstoma, kuria kryptimi traukti toliau. Iki Omsko buvo 200 kilometrų, iki Novosibirsko –300. Mama pasirinko Novosibirską (miestas didelis, būtų nelengva rasti bėglius), įkalbėjo (žinoma, ne už dyką) sunkvežimio vairuotoją nuvežti. Šie miestai buvo pasirinkti dėl to, kad iš jų ėjo traukiniai į Maskvą. Kone visą kelią iki miesto bėgliams reikėjo gulėti ant kėbulo grindų, kad pravažiuojant nebūtų matomi vežami žmonės, nes sunkvežimis buvo be užpakalinio borto. Atsisėsdavo tik važiuojant pro negyvenamas vietas. Vairuotojas keleivius išlaipino Novosibirsko geležinkelio stotyje. Bilietų į Maskvą nebuvo. Žmonės su lagaminais lipo per galvas, toje maišalynėje pasimetė Michalina. Nakvoti gatvėje buvo nesaugu, nes mieste plėšikavo „Juodųjų kačių“ gauja. Mama susikrimtusi prisėdo ant suolelio skverelyje. Netikėtai ją užkalbino praeinantis vyriškis, išlydėjęs į Maskvą dukrą. Mama, gniuždoma nevilties, išdrįso jam, pirmą kartą sutiktam žmogui, papasakoti, kas slegia širdį. Vyras pažadėjo padėti, pakvietė į svečius. Namie supažindino su žmona, dukromis. Nepažįstamieji leido nusimaudyti, pavalgydino, paklojo patalą.

Bilietų nebuvo ir kitą dieną. Pas geraširdžius žmones Inutė su mama Eulialija Kastanauskiene gyveno beveik savaitę. Galų gale per pažįstamus jie išsirūpino bilietus. Visos kelionės metu mus lydėjo angelai, virtę gerais žmonėmis, – džiaugiasi „Gyvenimo akimirkų“ autorė.

Sausakimšame vagone abidvi tremtinės pasiekė Maskvą. Atvažiavusias į Vilnių perone jas sustabdė milicija, vedė į stoties milicijos skyrių, tikrino dokumentus, iškratė lagaminus. Mama turėjo daug daiktų, todėl tvarkos saugotojai manė sučiupę spekuliantę. Mamai didžiausią baimę kėlė padirbtas pasas. Galiausiai jos buvo paleistos.

Kauno geležinkelio stotyje jas, išlipusias iš vagono, pasitiko kažkuris autorės mamos brolis. Autobusu visi parvažiavo į senelių namus Šančiuose. Nekantriai laukė pasiilgusi gausi mamos šeima.

Skaitant V. I. Bedarfienės atsiminimus apie bėglius priglobusius ir sunkią valandą padėjusius žmones, nejučia atmintyje iškilo režisieriaus Audriaus Juzėno 2013 metais sukurto pirmo lietuviško vaidybinio filmo apie tremtį „Ekskursantė“ analogiški vaizdai. Manau, Iš to galima daryti išvadą, kad tais tragiškais laikais drąsių ir dorų žmonių būta daug.

Kastanauskienė su devynmete Inute apsigyveno senelių namuose Šančiuose. Name ir darže buvo įrengtos slėptuvės. Po mėnesio bėglių ėmė ieškoti, milicininkai klausinėjo, dažnai kratė namus. Sugauti pabėgėliai būdavo grąžinami į Sibirą. Reikėjo ir toliau slapstytis. Nerimas truputėlį atlėgo mirus Stalinui. Jų paieška buvo nutraukta 1955 metų birželio 13 dieną. Knygoje įdėta šio archyve rasto nutarimo kopija ir vertimas. V. I. Bedarfienė rašo apie bandymą legalizuotis, prisimena savo jaunystę, mokymąsi (baigė kulinariją ir siuvimo kursus), svajojo mokytis muzikos, dainavo chore. Po repeticijos šokiuose susipažino su būsimuoju vyru Hariu Bedarfu, dirbusiu Radijo gamykloje, Žaliakalnyje, susituokė. Knygoje autorė daug vietos skiria šeimos gyvenimui, atveria iki šiol maudžiančią žaizdą – 1965 metų gegužės 23 dieną į amžinąją šviesos šalį iškeliavo ketverių metų sūnelis Artūras. Rasti kelią iš staiga aptemusio pasaulio padėjo dukros Edita Marija, Auda Margarita ir ypač 1970 metais gimęs sūnus Saulius.

Nuo 1969 metų V. I. Bedarfienė dirbo Kauno vilnos fabriko „Drobė“ juriste.

Juridinei tarnybai vadovavo jos labai vertinamas ir gerbiamas teisininkas Matas Krygeris. 1972 metais ji baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Įsimintina atsiminimų autorės veikla Sąjūdžio metais Kauno miesto taryboje, į kurią ji buvo išrinkta 1990 metų kovo 24 dieną, dėmesį patraukia dalykiškai apibūdinami kai kurie tarybos nariai. Tada autorė dirbo „Drobės“ susivienijimo Juridinio skyriaus viršininke. Jos ir kitų tarybos narių pastangomis buvo išsaugotas gotikos šedevras – Šv. Gertrūdos bažnyčia. Kaip nepaminėti V. I. Bedarfienės ir Valdemaro Gembecko kelionės per Maskvos pučą (1991 metų rugpjūčio 19–22 dienomis) į Sankt Peterburge mero Anatolijaus Sobčiako, Boriso Jelcino patarėjos Galinos Starovoitovos ir kitų Sankt Peterburgo tarybos narių organizuotą mitingą, jos mitinge sakytos kalbos. Meilės, dėkingumo ir negrąžintos skolos jausmo sklidinas atsiminimų skyrius „Mama“ (mirė 1989 metų sausio 23 dieną), įdomūs skyriai „Dėdė Vincas“, „Apie Šančius“, „Tėvo pėdsakais“. Autorės tėvas Viktoras Kastonaitis 1942 metų vasario 24 dieną Archangelsko srities lageryje mirė nuo širdies ligos.

Taip rašyta dokumentuose, bet iš tiesų jis mirė dėl išsekimo. 1989 metų birželio 17 dieną knygos autorė su dukra Auda Margarita ir drauge Irena Vinčaite vyko į Archangelską ieškoti tėvų pėdsakų. Joms daug padėjo Archangelsko politechnikos instituto profesorius Leonidas Zinovjevičius Lurjė, draugijos „Sovestj“ („Sąžinė“) vicepirmininkas Jurijus Lukjinas, žemėlapyje sužymėjęs visus jam žinomus lagerius – o jų buvo net 27. Viename jų kalėjo ir ieškomi tėvai. Ten ir tada rado įkalinimo zoną. Po metų Virginija Ina ir Irena buvo pakviestos į Archangelske vykusį renginį, kurio metu buvo atidarytas memorialas srityje žuvusioms represijų aukoms atminti. Viešnios iš Lietuvos dovanų atvežė mūsų valstybės vėliavą ir dokumentinių nuotraukų albumą „Teesie…“ apie lietuvių patirtą siaubą stalininių represijų metu. Apie tai jos pasakojo ir renginyje susirinkusiems Archangelsko gyventojams.

Knygoje ypač gausiai dokumentuotas skyrius „Lietuviai represinių įstatymų spąstuose“. Nestora (160 p.), bet labai talpi V. I. Bedarfienės atsiminimų knyga „Gyvenimo akimirkos“ – dar vienas kruopščiai nuvalytas langas, atvertas į skaudžią Lietuvos praeitį ir laisvą šiandieną, taip pat nestokojančią nesutarimų, klaidų bei pavojų. Žiūrėkime, mąstykime, neužmirškime.

Vladas Vaitkevičius, „XXI amžius“.