M. Kundrotas. Apibendrinimų drama. Kas išgelbės asmenybę?

Kiekvienas mokslas daugiau ar mažiau remiasi apibendrinimais. Fizikoje ir chemijoje apibendrinimai – itin griežti: čia jie vadinami dėsniais, be jokios išimties galimybės. Biologija – šiek tiek švelnesnė, čia jau pasitaiko variacijų. Dar daugiau jų – socialiniuose moksluose. Vis dėlto kiekvienas mokslas pirmiau žiūri bendrojo atvejo ar to, kas jame laikoma tokiu atveju.

Kai žmogus padaro smurtinį nusikaltimą, išsyk pasipila prielaidos, jog jis augo smurtingoje ar bent – represyvioje aplinkoje, nors gali būti visiškai priešingai – tiesiog išlepimas. Nesusidūrus su skausmu sunku suprasti svetimą skausmą. Nėra ir baimės būti nubaustam. Kai žmogus vartoja alkoholį dažniau, nei kartą per mėnesį, teigiama, kad jis – fiziškai priklausomas, nors priežastis gali būti įtampa darbe, namie ar paprasčiausia depresija.

Apibendrinimais mirga tiek psichologija, tiek sociologija, tiek politologija. Tas pats vyksta ideologijų spektre. Už tikrų ir įsivaizduojamų bendrųjų atvejų dingsta išskirtinumas, žmonių pasaulio atveju dingsta asmenybė. Iš visų politinių ideologijų bene labiausiai asmenybę akcentuoja liberalizmas, bet ir čia gausu apibendrinimų. Pretenduodamas atstovauti asmeniui liberalizmas iš anksto nustato, ko tam asmeniui reikia.

Liberalaus pasaulio žmogui svarbiausia būti laisvam, turtingam ir laimingam. Laisvam veikiau nuo kažko, nei dėl kažko. Turtingam, reiškia – pertekusiam. Laimingam, reiškia – patirti kuo daugiau malonumų ir kuo mažiau su(si)varžymų. Lytinis aktyvumas, sotus pilvas, galimybė kuo gausiau ir kuo dažniau vartoti, kuo daugiau pramogų, kuo mažiau pareigų – štai, beveik, ir visas liberalių laimių ir prasmių sąrašas.

Žmogus, ieškantis laimės ar prasmės kitur, tiesiog marginalizuojamas ar net eliminuojamas iš liberalios visuomenės. Iš anksto paruoštas prasmių ir laimių paketas diegiamas nuo pat mokyklos, vėliau – per liberalią masinę pop kultūrą. Niveliuojančiu savo charakteriu liberalizmas nusileidžia tik savo posūniui – socializmui. Socializmas – tiek raudonas, tiek rudas – asmenį apskritai laiko tik bendrybės – tautos, rasės, klasės, valstybės – dedamąja dalimi, atomu. Liberalizmas gi teoriškai – už asmenybę, o praktiškai?

Praktiškai liberalioje politinėje ir kultūrinėje sistemoje tiesiog privalu būti liberalu. Ar tai – kažkas išskirtinio? Juk kiekviena ideologija siekia dominuoti, net monopolizuoti pasaulėžiūrinį lauką, diegdama savo žmogaus, visuomenės ir pasaulio modelį. Skirtumas tas, jog dauguma ideologijų tai atvirai pripažįsta. Liberalams tai pripažinti kažko trūksta – gal garbės, gal drąsos. Vadintis jų visuomenėje gali bet kaip – konservatoriumi, socialistu, centristu ar netgi tautininku – bet yra tam tikras vertybių paketas, kurį priimti tiesiog privalai.

Žmogaus teisės, atvira visuomenė, laisva rinka – trys privalomi liberalizmo stulpai. Visos šios sąvokos taip suformuluotos, kad priešinimasis jomis išreiškiamoms nuostatoms atrodytų iracionalus ir net amoralus. Deja, po sąvokomis glūdi turinys, kuris mažiau, kam priimtinas. Po žmogaus teisėmis glūdi savanaudiškumas, vartotojiškumas ir liguistas malonumų vaikymasis, po atvira visuomene – pačios visuomenės tapatybės išplovimas, o laisva rinka be jokio reguliavimo virsta laukine rinka, išnaudojančia patį žmogų, kultūrą ir gamtą – kaip išteklius.

Keista, bet pabrėždamas asmenybę liberalizmas augina masę. Pilką, vientisą ir vienodą. Liberalizmo idealai priešingi pačiai asmenybės būčiai. Kuo didesnė asmenybė, tuo sunkiau jai išsitekti savyje. Visos didžios personos – nuo Sokrato ir Kristaus iki Mahatmos Gandžio ir Motinos Teresės – gyveno dėl kito. Kažko už jų „aš“ ribų. Koncentracija į savo „aš“ – priešingai – būdinga minios žmogui. Čia tinka filosofiškai perinterpretuoti Kristaus žodžius: kas sieks išsaugoti savo gyvybę, ją praras, o kas ją praras, tas atras.

Kuo labiau telkiamės į save, savo jausmus, norus ar interesus, tuo mumyse mažiau asmenybės, tuo labiau susitapatiname su primityvia minia. O kuo daugiau savęs atiduodame kitiems, tuo iškilesnė asmenybė bręsta mūsų viduje ir kitų atmintyje. Tai – didysis žmogiškosios būties paradoksas, kurį gerai suvokia konservatyvioji stovykla ir sunkiai – liberalioji. Asmuo ir bendruomenė, atskirybė ir bendrybė – tarsi dvi žirklių pusės.

Žmogaus pradžia ir pabaiga – už jo „aš“ ribų, tik per kitus jo būtis tampa amžina. Antra vertus – bendruomenė be asmenybių tėra kaimenė, pučiama įvairių įtakų vėjų. Liberalizmas ir socializmas – tai du kraštutinumai, ardantys atskirybės ir bendrybės darną, iškeldami vieną kito sąskaita. O galiausiai sunaikindami ir tai, kam tariamai atstovauja. Liberalizmas – asmenybę, socializmas – bendruomenę, kuri tampa individų sankaupa be savasties, tad ir be ryšių. Vienur atsiranda lygūs ir lygesni, kitur – laisvi ir laisvesni.

Iš pažiūros pats klausimas – kas išgelbės asmenybę? – skamba kiek paradoksaliai. Atrodytų, kam ją gelbėti, ji pakankamai stipri išsigelbėti pati. Iš tiesų pervertinti asmenybės galias ir nuvertinti aplinkos poveikį – tokia pat klaida, kaip ir galvoti priešingai. Asmenybės gali kurti visuomenės gyvenimo sąlygas, bet kartu ir pačios priklauso nuo kitų sukurtų sąlygų. Tai rodo visa istorija. Martinas Liuteris laimėjo ten, kur Janas Husas gavo galą. Sąjūdis pasiekė tai, už ko siekius Laisvės Lygos žmonių laukė kalėjimai ir lageriai.

Žinoma, labai menka tikimybė, kad žmogus, turintis nors kiek asmenybės potencialo, taps eiliniu minios individu. Bet yra kita tikimybė. Kad, stingant sąlygų skleistis asmenybei, ji bus sunaikinta arba susinaikins pati. Frydrichas Nyčė, Ernestas Hemingvėjus ar Romas Kalanta – tik trys liūdni pavyzdžiai, kuo gali baigti asmenybė miniažmogių pasaulyje.

Asmenybės ugdymas ir sklaida – bendras visuomenės interesas. Nuo to priklauso pačios visuomenės pažanga. Nereikia asmenybės lepinti. Idant žmogus subręstų kaip asmenybė, jis privalo patirti sunkumų ir juos nugalėti. Bet čia tinka pavyzdys iš sporto pasaulio. Uždėk sunkumų kilnotojui vos vos pakeliamą, bet visgi pakeliamą svorį, ir jis užsigrūdins, palaipsniui tapdamas vis stipresnis. Uždėk jam svorį virš jo jėgų ir jis bus sugniuždytas.

Šiandien asmenybė mūsų visuomenėje dažniau gniuždoma, nei grūdinama. Svarbiau reikšti pageidaujamas pažiūras, priklausyti reikiamai komandai, nei išmanyti savo darbą, elgtis dorai, mąstyti savarankiškai. Užtai į viršų pirmiausiai išplaukia riboti prisitaikėliai. Tokie idealai, kaip religija, patriotizmas, tarnystė artimui ar gyvybės kultūra sutinkami, geriausiu atveju, abejingai, blogiausiu – įtariai ar netgi priešiškai. Išsiskyrėliai brukami į paraštes ir į apačias.

Žinoma, stipriausios asmenybės išliks, kaip išliko sovietų ir nacių laikais. Bet ko bus verta visuomenė, iškeitusi asmenybes į mases? Norint ugdyti asmenybę visų pirma reiktų išmokti atsargiau vartoti tokias sąvokas, kaip „visi žmonės“ ar „visa tauta“. Dažnu atveju tokios kategorijos egzistuoja tik mūsų sąmonėje. Nebent šioms sąvokoms priskirtume specifinę reikšmę, išskirdami tikruosius žmones ir tikruosius tautiečius. Toks sprendimas – galimas, nors – pavojingas. Mums pradėjus skirstyti kiti gali tai daryti pagal kitus būdus, nei norėtume.

Kai sakome, jog „visi taip mąsto“, „visi taip elgiasi“, „visi jie – tokie ir tokie“, tai beveik visada reiškia tam tikrus pavyzdžius, kuriais vadovaujamės. Taip naikinamas kiekvieno žmogaus originalumas ir autentiškumas. Tai – kelias į masių visuomenę.

Šiais laikais ypač reikalinga stipri politinė ir intelektualinė jėga, atstovaujanti asmenybei. Liberalizmas čia nuvilia. Metas pagalvoti apie socialinį konservatizmą su tautišku ir žaliuoju užtaisu. Asmenybė gali skleistis tiktai platesniame kontekste. Šeimos, bendruomenės, tautos, žmonijos ir viso gyvojo pasaulio. Taigi, asmenybei galima atstovauti tik su viso jos kontekstu. Be to asmenybė žūsta.