Spalio 25 dieną Lietuvos girios – Šimonių, Punios, Labanoro, Žalioji ir kitos – kviečia Jus visus jungtis į teatralizuotą eiseną Gedimino prospektu. Artėjant Vėlinėms, kuomet prisimename savo protėvius ir mirusius artimuosius, Vilniaus centre spiesis miško žvėrys, medžiai, mitiniai gyventojai (barstukai, laumės, puškaičiai) ir net išnykusių gyvybės rūšių šmėklos, priminti, kad mūsų sengirės taip pat jau išėjo nebūtin ir be veiksmingos valstybės apsaugos po pjūklais krenta dar išlikę didieji Lietuvos miškai.
Todėl spalio 25 dieną, 12 valandą pasipuošę žvėrių ir kitų miško būtybių kaukėmis, nešini žvakėmis, renkamės prie LR Seimo. Nuo ten gedulinga iškirstų miškų eisena pajudės Gedimino prospektu iki Vyriausybės.
Lietuvos girių atstovai, kultūros bei meno žmonės, gamtosauginės organizacijos ir piliečių grupės susivienijo norėdami atkreipti dėmesį į bręstančią katastrofą – jei niekas nesikeis, greitai iš mūsų miškų, gynusių mūsų protėvius nuo kryžiuočių, slėpusių caro laikų sukilėlius ir laisvės kovų dalyvius, liks tik „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Sunaikinus mūsų didžiuosius miškus namų netektų miško gyvūnai ir augalai, o mes prarastume savo savastį. Mes, visuomenė, nesusitaikysime su mūsų girių niokojimu.
Reikalaujame, jog visa mūsų gamta būtų tausojama, o Lietuvos saugomose teritorijose gamtos apsauga taptų svarbiausiu prioritetu planuojant bet kokią veiklą. O kol tokia apsauga bus užtikrinta, reikalaujame kirtimų stabdymo saugomuose miškuose.
Mes nenurimsime, kol nepasieksime savo tikslo, nes mes neturime kito pasirinkimo. Gyvename pasaulinės ekologinės krizės laikotarpiu, kai žmonija sparčiai naikina gamtą, nuo kurios priklauso jos pačios išlikimas. Žemė šeštą kartą per visą planetos istoriją išgyvena masinio nykimo etapą. Kasdien pasaulis negrįžtamai praranda apie 200 gyvybės rūšių. Jungtinių Tautų Organizacijos suburti mokslininkai skatina žmoniją iš esmės keisti savo gyvenseną, miškininkystę, žemdirbystę, pramonę ir kitą veiklą, kurios kelia pavojų gamtai ir mūsų civilizacijai.
Keistis privalome. Gamta yra vertybė savaime, tačiau rūpindamiesi ja, mes saugome ir savo vaikų ateitį. Labiau nei medienos ir BVP augimo mes norime, kad mūsų vaikai užaugę galėtų grožėtis Lietuvos miškais ir paukščių čiulbėjimu, kvėpuoti grynu oru ir gerti tyrą vandenį.
Lietuvos miškai yra turtingesni gyvybės rūšimis nei daugelis Vakarų Europos valstybių. Jie reikšmingai prisideda prie klimato kaitos švelninimo. Tačiau daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų pastaraisiais metais sparčiai kertami. Dabartiniai saugomų teritorijų miškai Lietuvoje mažai kuo skiriasi nuo ūkinių, ir mūsų miškininkystė šiuo metu yra orientuota į medienos gavybą.
Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali. Medienos naudojimas negali būti svarbesnis už Lietuvos vertybių apsaugą. Tam, kad būtų išsaugotos gamtos vertybės, neužtenka kirtavietėse sodinti ir auginti naują mišką. Saugomose teritorijose ūkinė veikla turi būti nutraukta (ar griežtai apribojama), jų teritorijos turi būti plečiamos ir veiksmingai saugomos. Ūkiniuose miškuose taip pat turi būti sudaromos bent minimalios sąlygos retoms ir nykstančioms rūšims egzistuoti. Gyvybe trykštantys miškai yra mūsų ateities pamatas.
Eiseną rengia Šimonių girios iniciatyvinė grupė, Baltijos aplinkos forumas, Labanoro klubas, Fridays for Future Vilnius, Miško festivalis, Aplinkosaugos koalicija, Lietuvos kultūros bei meno žmonės.
Būtų gerai, kad su giriomis kartu ir miško broliai ateitų. Šimšius Vilniuje ne tik medžius kerta, bet ir jų brolių atminimus šluoja. Skvernelis tarsi šiuolaikinį Lenkijos desantą ant Lietuvos išmetė – 5-is Lenkijos valstybės TV programomis Lietuvos girioms nesuprantamai pšeka… Išdžius – nebus ką ir kirsti…
Tikslus apibūdinimas – ideologinio apdorojimo, tautinės savimonės naikinimo desantas.
Gaila, neteko tvarkingai išklausyti šiandienos 18 val. Nomedos laidos per LRT+, kur buvo aiškintasi, ar parkams reikalingi medžiai.
Pjūklo šalininkės argumentai buvo „kieti”, o kai pristigo „kortų”, paskutinis buvo triuškinamas: „O jūs savo pievelių neskutat!”
Nors fanatiško, kone kassavaitinio, lyg liguistos neapykantos sąlygoto jų gremžimo žolei nė nespėjus ataugti padariniai jau keletas metų, kai aiškūs – namų neteko vabzdžiai, sukantys lizdelius žolėje. Tai yra, iš gyvybės grandinės iškirpta svarbi jos dalis. Kai nei pievelėse, nei ore vabzdžių nerasi, kuo mis paukščiais? Ar dar galioja taisyklė, jog jų nereikia lesinti šiltuoju metų laiku, jei tada jie badaus?
Ir netyčia išsprūdo tikroji siautėjimo su pjūklais parkuose ir kitur priežastis – PINIGAI. Pasirodo, profesionaliai, skoningai, sąžiningai tvarkyti parką (pašalinant savaime pasisėjusius krūmus bei medžius, nugenint, ką reikia, apkasant juos, pašalinant tik iš tiesų, nepagydomai pasiligojusius neduoda tiek pelno, kiek duoda plynas parko iškirtimas ir naujų nupiepėlių pasodinimas! Todėl pjauti medžius skveruose, gatvėse ir parkuose „mirtinai reikia”… Tuo buvo paremtas ir Reformatų skvero rekonstrukcijos planas.
Greitai pragare pritrūks vietos visiems šitiems žmogonams patalpinti. Tikrai, jų vietoje aš bijočiau mirties. Nes gyvenimas yra tik ruošimasis mirčiai… Sėkmės, suvedinėjant sąskaitas su protėviais. Jie Jūsų jau laukia.
Reikai dalyvauti. Saugokim kiekvieną medį, kurį pasodino protėviai.
Rūpinkimės vaikų ir anūkų ateitimi , o ne pinigingais prekiautojais mūsų visų turtu.