Kiekvienais metais, iškasinėdama jurginus murmu ir prisiekinėju, – gana, paskutinis kartas!
Juk kasu, skabau senus šakniagumbius, plaunu, džiovinu, tempiu į rūsį, pavasarį – iš rūsio, tada sodinu, vasarą laistau…
Sulaukiu pirmųjų žiedų, o va bumpt pirmos šalnos, vos sukrautą gausybę pumpurų nušaldo. Nespėjus pasidžiaugti…
Ką darau ne taip?
Pasiguodžiu pro šalį einančiai sengalvėlei, o ji ir nuramina:
– Onula, širdela, o gi kap be jurginukų? Aš va jau daugiau kap šešiusdešimc metelių tep mįslinu…
Gana dejuoti – marš kasti jurginų!
Dzūkijos etnologės O. Navikaitės-Drobelienės įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook”.
(Tiems, kas nežino, kaip elgtis su jurginais, pravers…)
