Grupės byloje dėl miškų kirtimo saugomose „Natura 2000” teritorijose vėl pateiktas skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taip pat pateiktos pastabos nacionalinei Orhuso konvencijos ataskaitai nurodant, kad Lietuva nesilaiko pamatinių šios konvencijos užtikrinamų teisių.
Kaip jau žinoma, Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateiktas Grupės skundas, kuriuo siekiama uždrausti plynuosius miško kirtimus saugomose „Natura 2000” teritorijose. Prasidėjo teisinės sūpynės. Vilniaus apygardos administracinis teismas Grupės skundą priimti atsisakė,
bet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią nutartį panaikino ir priėmimo klausimą grąžino spręsti pakartotinai pirmosios instancijos teismui. Kaip ir reikėjo tikėtis, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą priimti vėl atsisakė. Ši nutartis vėl apskųsta Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui.
Taigi tęsiasi principinis ginčas su teismais dėl vienos iš fundamentalių pilietinių teisių – teisės kreiptis į teismą. Būtent šios fundamentalios teisės paneigimas Lietuvoje sąlygoja tai, kad žmogus negali priešintis valdžios savivalei, kai ši ima veikti priešingai viešajam interesui. Pavieniam žmogui yra užkirsta galimybė pasišvęsti teisinei pastangai apginti viešąjį interesą, kai toks interesas yra pažeidžiamas, o valdžios institucijų interesas yra priešingas.
Nors Konstitucinis teismas išaukština viešojo intereso reikšmę, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad viešasis interesas yra tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, tačiau asmens teisė ginti viešąjį interesą suvaržoma dviem sąlygomis: į teismą gali kreiptis tik 1) įstatymu numatyti asmenys ir 2) tik įstatymo numatytais atvejais.
Čia atsiranda Orveliškas „Gyvulių ūkio“ septynių priesakų papildymo kalambūras. Prisiminkime: „gyvuliai nežudo vienas kito – (vėliau papildyta) – be priežasties“, „gyvuliai negeria alkoholio – (vėliau papildyta) – be saiko“. Pagaliau pamatinis: „visi gyvuliai yra lygūs – (vėliau papildyta) – bet kai kurie lygesni už kitus“.
Panašų „papildymą“ galime įžvelgti ir teismų praktikoje: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolatos pažymi, kad „teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų”. Bet save papildo – „tačiau ji nėra absoliuti“… Teismas nurodo, jog „kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista arba ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas“.
Tačiau tam, kad ši teisė netaptų per daug plati, jis vėl pats save papildo, kad „suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti; taigi teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas; asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo“, – štai ir fundamentalios motyvacijos taškas.
Apibendrinant tai skamba taip: kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, tačiau jeigu jo interesas kyla iš viešojo intereso pažeidimo, teismas kažkodėl pats prisiima nuspręsti ar tas besikreipiančiojo interesas nėra per daug abstraktus, – tada šios teisės asmuo nebeturi, kadangi viešojo intereso pažeidimu rūpinasi prokuratūra, kartais savivaldybė, bet ne pavienis žmogus ar net jų grupė…
Įdomi susiformavusi Lietuvos teismų logika: Konstitucinio Teismo aiškinimu – viešojo intereso pažeidimas sukelia teisinius padarinius nenustatytam skaičiui subjektų, t.y. galimai kiekvienam iš mūsų. Tačiau administraciniai teismai atsisako pripažinti atskiro asmens teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą, nes jo suinteresuotumas yra tik abstraktaus pobūdžio. Todėl miestelėnas negali ginčyti savivaldybės išduoto leidimo iškirsti net viso miesto, kuriame jis gyvena, gatvių medžius, nes šie medžiai ne jo ir ne jis yra atsiradusio teisinio santykio dalyvis (supraskite – ne jis išdavė leidimą ir ne jis jo prašė).
Remiantis panašia logika, žmogus negali kreiptis į teismą nei dėl iškertamų senųjų parkų, nei planuojamų nereikalingų gatvių, neteisėtai nuimtų atminimo lentų, užstatomų bažnyčių ar paveldo objektų ir net religinių jausmų pažeidimo. Taip pat Lietuvos pilietis negali kreiptis į teismą ir dėl visoje Lietuvoje saugomose Natura 2000 teritorijose neteisėtai plynai kertamų miškų, nes jo suinteresuotumas dėl Lietuvos miškų taip pat yra tiktai abstraktaus pobūdžio. Visai nesvarbu, kad tokie kirtimai prieštarauja tiek nacionaliniam, tiek ir tarptautiniam teisiniam reguliavimui ir keliamas išskirtinai teisės pažeidimo klausimas.
Tačiau ką daryti, kai įstatyminę pareigą turinčios valdžios institucijos nesiima ginti viešojo intereso arba jų interesai tampa priešingi viešajam visuomenės interesui? Ar tada tas „viešasis interesas“, kurį Konstitucinis Teismas įvardina kaip interesą, kuris liečia neapibrėžtą ratą asmenų, o jo, kaip teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, – lieka pasmerktas?
Kyla klausimas: jeigu Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, tai kodėl šis teisingumo siekimas santykyje su valdžia žmogui yra negalimas? Ir kaip šiame viešojo intereso gynimo monopolyje (kuris priklauso prokuratūrai, savivaldybei ar kitoms viešosioms institucijoms) vykdomas Teisingumas, kai pati valdžia ar jos institucijos pažeidžia viešąjį interesą?
Šiuo atveju svarstymai apie tiesioginę demokratiją arba prokuratūros funkcijos nepriklausomumą tėra tuščia demagogija, kadangi valdžios įstaigų inertiškumas, taip pat biudžeto bei kadrų formavimo galimybės šios įstaigos įsikišimą leidžia pakankamai kontroliuoti. Neturėdamas teisės ginti viešojo intereso, žmogus yra pasmerktas banaliai tik savo asmeninės erdvės apsaugai, o jo pilietinės savimonės ryšys su bendruomeniniu, viešuoju interesu tiesiog paneigiamas ir net naikinamas. Taigi tai doktorininis pasirinkimas, kuris lemia valdžios ir žmogaus teisių balansą ir net valstybinės santvarkos pobūdį.
Dar kartą pabrėžiu – nėra nei konstitucinių, nei įstatyminių kliūčių pakylėti viešojo intereso gynimą iki plataus Teisingumo vykdymo lygmens. Tačiau pirmoji ir bene vienintelė kliūtis siekiant apginti viešąjį interesą Lietuvoje – tai mūsų teismų sistemos „klampumas“, giliai įsišaknijusi praktika, pagal kurią bet kokiu formaliu pretekstu teismai tiesiog siekia nusišalinti nuo savo konstitucinės priedermės – Teisingumo vykdymo. Todėl aš kaltinu teismus – nes būtent jie kėsinasi į mūsų kaip teisinės valstybės egzistencinę būtį ir tai lemia daugybę iš Teisingumo spragų kylančių pasekmių iki pat tautos emigracijos.
Orhuso konvencijos ginamos galimybės tėra viena iš viešojo intereso sričių. Todėl teismų reikalavimai pagrįsti besikreipiančiųjų į teismus aplinkosaugos klausimais subjektyvųjį teisinį suinteresuotumą, kaip sąlyga tokių bylų nagrinėjimui, niekaip neatitinka nei Orhuso konvencijos dvasios, nei šio tarptautinio teisinio reguliavimo atsiradimo esmės. Šių Orhuso konvencija ginamų teisių ignoravimas leidžia išryškinti viso viešojo intereso teisminių galimybių ribojimą, kaip didžiausią mūsų kaip teisinės valstybės spragą.
Į šią ydingą teismų praktiką aplinkosaugos srityje mes ir esame šiuo metu nusitaikę miškų ir medžių bylose ir bandome ją pakeisti. Tame yra didžiulė prasmė. Bus išnaudotos visos galimybės: ir naujai atsivėrusi galimybė su individualiu skundu kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir peticijos pateikimas Europos Žmogaus Teisių Teismui, administracinės galimybės.
