Apie stiprią draugystę sakoma – vandeniu neperliejama. Buvo metas, kai Latviją ir Lietuvą skyrė pasienio punktai, muitinės postai.
Saviveiklininkų kolektyvams, vykstantiems vieniems pas kitus, tekdavo pasirūpinti, kad pasienyje neįstrigtų dėl biurokratinių nesklandumų. 2004 m. gegužės pirmąjį savaitgalį dvi dienas žengėme su orkestrais, vėliavomis, laužais, parodomis, koncertais pasienio postuose – įstojome į Europos Sąjungą.
Susisiekimas tapo paprastesnis. Džiaugėsi abi pusės. Praėjus penkiolikai metų matyti, kad „laukinis kapitalizmas“ palietė kultūros centrų darbą ir tam tikra prasme nuskurdino žiūrovus, nes latvių ir lietuvių meno kolektyvų bendravimas atsimuša į finansinių galimybių sieną – už menkus grašius nei pats į svečius nuvažiuosi, nei kaimynus priimsi. O kolektyvai reprezentuoja savo šalį, kraštą, vietovę. Nesakome: „Janis ar Zenta gražiai šoka, o jų kostiumai puikūs.“ Sakome: „Latviai gražiai pasirodė.“ Kaimynai tikriausiai kalba panašiai. Taigi kaip vyko stojimo į ES šventės pasienyje Suvainiškyje (Pandėlio sen.), kaip bendradarbiavo mūsų ir kaimynų kultūros namų kolektyvai ir kas atsitiko praėjus keleriems metams po euforijos?
Išsidalino po gabalėlį ir nevaldė jausmų
2004 m. gegužės pradžioje tuometinėje rajono spaudoje pasakojama, kad ypač smagus susitikimas vyko Suvainiškio ir Neretų (Latvija) pasienyje. Prie valstybes skiriančių užtvarų lietuviai ir latviai rinkosi tuoj po Mišių. Saviveiklininkai buvo pasipuošę tautiniais darbužiais, žmonės laikė valstybines vėliavas. Valstybes skyrusį mėlyną kaspiną perkirpo Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius. Šis istorijos reliktas buvo gabalėliais išdalintas visiems susirinkusiesiems. Minią pralinksmino šventės scenaristo žodžiai, kad „visi atėjom į Europą ir nuo šiol būsim mėlyni“, mat šventėje vyravo mėlynos spalvos drabužiai.
Susijungimas pradėtas virvės traukimu per valstybės sieną. Latviai įsitraukė lietuvaičius į savo teritoriją, tačiau lietuviai pasirodė nepėsti – kaimynus ir visus susirinkusius pasikvietė į Suvainiškio pusę, kurioje ant balta staltiese dengto stalo stovėjo šampanas, įvairūs valgiai, grojo kapela. Lietuvos pusė pasirinkta dėl patogumo – toje vietoje kaip tik buvo autobusų stotelė ir susibūrimui bei šokiams patogi aikštelė.
Prisimenama, kad pirmieji šventės akordai sukėlė ir džiaugsmo, ir ašarų – garbaus amžiaus močiutė, užgrojus Latvijos himną, negalėjo sulaikyti verksmo. Dešimtys žmonių šventės metu vaikščiojo iš vienos valstybės į kitą vis norėdami įsitikinti, jog po keturiolikos metų vėl atsivėrė sienos.
„Kaltas“ seniūnas ir agitacija atrodyti šviesiau
Sienų atidarymo šventėje Pandėlio seniūnas R. Varanius papasakojo išvakarėse paskambinęs žinomam šalies žurnalistui Skirmantui Pabedinskui. Jis gimęs ir pusmetį gyvenęs Suvainiškyje. Seniūnas jį pakvietęs į šventę ir juokais pagrasinęs, kad jeigu neatvyks, tai bus pakurtas bebaigiąs trešti jo gimtasis namas ir „Lietuva bus šviesiausia“.
Seniūnas turėjo galvoje plačiai šalyje nuskambėjusį kvietimą netradiciškai pažymėti stojimą į ES ir dalyvauti akcijoje „Lietuva – šviesiausia naujosios Europos valstybė“.
2004 m. balandžio 30-osios vakarą, 22.40 val., gyventojai buvo raginami 5 min. įjungti visus galimus šviesos šaltinius butuose, namuose, darbovietėse, kiemuose, o tuo metu iš palydovo kosmose būtų daroma Lietuvos nuotrauka. Tikėtasi, kad Lietuva bus ryškiausia Europos valstybė. Norint pasiekti geriausią efektą, kviesta uždegti visus kiemo apšvietimo žibintus, įžiebti laužus ar deglus laukymėse, ant kalvelių, išvažiuoti į užmiestį ar tuščią kelią su įjungtais automobilių žibintais, išeiti į savo namų kiemus su prožektoriais. „Šviečiančios Lietuvos nuotrauka bus perduota žiniasklaidos atstovams, kurie kviečiami taip pat aktyviai dalyvauti ir suteikti galimybę pamatyti unikalią Lietuvos nuotrauką kiekvienam norinčiam šalies gyventojui“, – buvo rašoma tuometinėje respublikinėje spaudoje.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera
Į šventę Suvainiškyje S. Pabedinskas atvažiavo, tačiau jam teko rūpintis ir profesiniais reikalais – naktį jis skubėjo filmuoti sudeginto dabar šviesaus atminimo Venecijaus Jočio tvarto Degenių kaime (tuomet kaimas priklausė Pandėlio, dabar – Rokiškio kaimiškajai seniūnijai). Menininkas jį padegė norėdamas, kad Lietuva kuo ryškiau šviestų nuotraukoje iš palydovo…
Tačiau kaimynai gesinti degančio tvarto iškvietė ugniagesius, kurie visgi nesuprato plačių menininko užmojų ir padegimą įvertino pagal įstatymą. Pastatą liepsnomis paleidęs V. Jočys turėjo sumokėti piniginę baudą.
Kita vertus, ši istorija nuskambėjo per visą šalį ir dar labiau išgarsino menininką.
Ruošėsi sutelktai
2004 m. gegužės 1-oji Jūratei Bagužienei buvo pirma darbo Pandėlio kultūros namų administratore diena, iki tol ji čia dirbo meno vadove. Tą dieną ji buvo viena iš tų, kurie tapo atsakingi už šventę pasienyje. „Nejaučiau, kad viskas gultų ant mano pečių. Atsakingai dirbo pasienyje koncertavusios kapelos vadovas Sigitas Kiburys, režisierius Linas Volodka, seniūnas Romualdas Varanius.
Viską darėme sutelktai“, – prieš penkiolika metų vykusį renginį prisimena ir dabar kultūros srityje besidarbuojanti J. Bagužienė (dabar ji yra Pandėlio universalaus daugiafunkcio centro kultūrinės veiklos organizatorė – aut. past.). Deja, įspūdžius ir emocijas jau užgožia laikas. „Lietuvos pusėje šokome, vaišinomės arbata, atsivežtais sumuštiniais. Didelio oficialumo nebuvo, nes rajono valdžia važiavo į Obelius (Lietuvos ir Latvijos muitinės bei pasienio tarnybų iškilmingame minėjime Obelių kelio poste dalyvavo tik mūsų šalies pusė – muitininkai, pasienio policijos pareigūnai, rajono valdžios, policijos komisariato atstovai – aut. past.). Suvainiškyje susitiko seniūnai. Įstrigo tai, kad abiejų šalių kolektyvų nariai dėvėjo tautinius drabužius. Iš mūsiškių koncertavo kapela ir šokių kolektyvas“, – pasakojo moteris.
Ji nebepamena, kokia kalba – rusų ar lietuvių – sklandė šnekos. Šiaip ar taip, kalba nesukėlė keblumų, mat pasienyje gyvenantys latviai gerai moka lietuviškai, ko nepasakytume apie tolėliau nuo sienos esančius pandėliškius.
Kolektyvų bendravimo pikas
J. Bagužienė rodo storą Pandėlio kultūros namų metraštį, vedamą nuo 1997 m. Iš jo spalvotų nuotraukų žvelgia jauni ir pagyvenę veidai, užfiksuoti minėjimuose, šventėse, vakaronėse, festivaliuose…
Daugiausiai kaimyninės šalies kolektyvų sutraukdavo tarptautinis festivalis. Pirmasis vyko 1996 m. ir vadinosi „Pandėly, Pandėly“. Nuo trečiojo buvo „perkrikštytas“ „Jomarku“. Paskutinysis „Jomarkas“ organizuotas 2012 m. Tarp gausaus Pandėlio saviveiklininkų būrio pasirodydavo iš kitų rajonų atvykusių kolektyvų ir svečių iš užsienio.
Vieni laukiamiausių svečių būdavo latviai. Ne kartą viešėjo Aizkrauklės rajono Neretų kultūros namų liaudies šokių kolektyvas (vad. Sandra Orlova bei Inita Kalnina) ir moterų vokalinis ansamblis (vad. Stanislava Rudaka), Rėzeknės rajono Gaigalavos kultūros namų liaudies teatras „Apinis“ (rež. Ruta Laizanė), Jėkabpilio rajono Leimanių kultūros namų šokių kolektyvas bei Rygoje gyvenančių lietuvių V. ir B. Indrelių šeimos kapela.
Koncertavo netgi svečiai iš Lenkijos Respublikos – tai Varšuvos universiteto folkloro ansamblis „Suktinis“. Ar jame dainuoja ir šoka lietuviai? Su jais kultūrinio darbo organizatorė susipažino Salų dvare vykusioje kalbotyros vasaros stovykloje, kurioje koncertavo su vaikų folkloro ansambliu. „Suktinio“ vadovui Michalui Rudnicki labai patiko pandėliškių vaikų muzikavimas ir dainavimas, todėl jis pirmasis parodė iniciatyvą susipažinti.
Įdomi M. Rudnicki šeimos ir jo paties istorija. Vyro proseneliai kilę iš Lietuvos. Nors jis lenkas, bet išmoko lietuviškai ir universitete, kuriame tuo metu dirbo, sukūrė folkloro ansamblį, „dainuojantį lietuviškai, bet nesuprantantį, ką dainuoja“… Ansamblio pavadinimas irgi lietuviškas – „Suktinis“.
Kaimynų ir tvoros gražesnės?
Visgi kokiais keliais buvo ieškoma kolektyvų, kurie atvyktų koncertuoti į mažą miestelį? Nuo ko pradėta? Pasirodo, daugiausiai lemdavo atsitiktinumai.
Kadangi pažinojau Nidą Lungienę (folkloro ansamblio „Gaustauta“ vadovę – aut. past.), ji man pagelbėdavo – per folkloro festivalius supažindindavo su latvių kolektyvais. Glaudūs ryšiai nuo seno sieja Latvijos paribyje esantį Neretų miestelį ir Pandėlį, todėl niekas netrukdė bendrauti ir kolektyvams. „Su Pandėlio saviveiklininkais teko koncertuoti ir kaimynų salėse, ir stadionuose. Pamenu vieną koncertą – mes dainuojame lietuviškai, ir žiūrovai latviai taip pat ėmė dainuoti lietuviškai. Latvijoje rengiamos rajonų dainų šventės. Ir mus pakviesdavo. Ten šventės apskritai labai stiprios, nes latviai tam skiria daug lėšų ir dėmesio, kitaip vertina kultūrą, todėl jų ir apranga gražesnė“, – įsitikinusi J. Bagužienė.
Kokių dovanų sulaukdavo iš latvių ir ką veždavo jiems? Tai nebūdavusios ypatingos dovanos. Lietuviai veždavosi šakočių, puodelių su Pandėlio herbu ar pan., o latviai dažniausiai mėgdavo dovanoti austas, rankomis kurtas juostas ar į knygoje dedamus žymeklius panašias juosteles su vietovės pavadinimu ar kitokiu įrašu.
Iš pasirodančių latvių kolektyvų labiausiai žiūrovus ir kitus dalyvius sužavėdavo lengvai, sutartinai besisukantys šokėjai. Jų pasirodymai primindavo profesionalių atlikėjų koncertus. Pasak saviveiklininkų lietuvių, latviai labai draugiški.
Per plona piniginė – rimta kliūtis, nes „su špygele nenuvažiuosi“
Į šventes Pandėlyje atvažiuodavo nemenki kaimynų kolektyvai. Pastaruoju metu jie senokai besilankė. Ar abi tautos apsiprato ir tapo nebeįdomios viena kitai? O gal veikia globalizacija? Galbūt suveikė žmogiškasis faktorius ir kolektyvai iširo? Pašnekovė patikino, kad kolektyvai gyvuoja, kartais telefonu susiskambina su viena vadove, tačiau padėtis vienoda ir čia, ir ten – viskas atsimuša į finansavimą.
Iš kokių lėšų bendravimo piko metu būdavo priimami svečiai? Pasak pašnekovės, tuomet dar nebuvo mados kurti projektus, todėl kultūros namai lėšų gaudavo iš rėmėjų, be to, daug kas rėmėsi kolektyvų kultūriniais mainais. Bet, prasidėjus apmokėjimams už keliones, baigėsi kaimynų bendravimas, nutrūko ir tarptautinis festivalis „Jomarkas“.
„Projektai? Jie ne visada laimimi… Išlieka tik viena galimybė – tarpusavyje keistis kolektyvų pasirodymais. Jei susitari dėl kultūrinių mainų, tai gerai – jie atvažiuoja pas mus, mes pas juos. Belieka tik pavaišinti svečius, tačiau specialiųjų lėšų kartais užtenka tik smulkesniems vietinės reikšmės renginiams, popieriukams nusipirkti, jas labai taupome. Su špygele nenuvažiuosi, reikia dovanų – visur pinigai. Penkiese galima nuvykti nuosavu automobiliu, o gausiam kolektyvui prireikia samdytis autobusą. Tik pabandyk pakelti uodegą – viskas kainuoja. Turėtų būti kažkoks finansavimas. Tokia realybė“, – komentavo moteris.
Kad nuotraukos būtų gražesnės…
Koncertuojantieji apskritai reprezentuoja savo kraštą, vietovę, jos kultūrą. Kadangi į Pandėlio kultūros namus atvykdavo nemažai svečių, o pagrindiniai renginiai vykdavo šiltuoju metų laiku, po pasirodymų dažnai jie fotografuodavosi išėję į lauką. Čia susidurdavo su keista, tačiau elementaria problema – kartais fotografijose atsispindėdavo nykoki pagrindinės gatvės namai.
„Pasidarėm vieną nuotrauką, kitą, žiūrim, kad ir kaip bepasisuktum, fonas nekoks“, – pasakojo J. Bagužienė. Tuomet buvo kilusi pašėlusi mintis – gavus lėšų, nudažyti tų namų fasadus… Mintis taip ir liko mintimi.
Gimė lietuve, bet kažkodėl tapo… latve
Už sausų faktų, datų ir išvardintų kolektyvų dažnai slepiasi šilto bendravimo patyrimai, nuotykiai. Vieną tokį viso gyvenimo nuotykį patyrė ilgus gyvenimo metus Pandėlyje praleidusi moteris, kurią vietiniai pažinojo kaip Zentą Klincarienę.
Aktyvi saviveiklininkė, puikiai dainuojanti, neieškanti žodžio kišenėje, dailiai nerianti ir mezganti, kompanijų siela – daugmaž tiek žinojo pandėliškiai. Dar sklandė įsitikinimas, kad ši moteris – latvė, nes vardas tikrai nelietuviškas, be to, jinai mokėjo latviškai… Zenta iškeliavo anapilin prieš keletą metų sulaukusi 92 metų, tad apie jos „latviškas“ šaknis kalbėjomės su dukra Aina Dabašinskiene.
Kodėl rašant žodį „latviškas“ prireikė kabučių? „Iš tiesų jinai buvo Adolfina Zuzana Šernaitė. Bet ją visi vadindavo latvišku vardu Zenta. Kodėl? Nežinau. Nuo mažų dienų ją, jauniausią iš vaikų, šeimoje taip vadindavo. Ji gimė ir užaugo Biržų rajone, lietuvių šeimoje. Kitapus sienos, Latvijoje, buvo Krasti miestelis. Nuo mažumės ji kalbėjo ir latviškai. Pasienio vaikams nebuvo skirtumo – latviai mokėjo lietuviškai, lietuviai – latviškai. Turėjo bent kelias „simpatijas“ – latvius, bet apskritai lietuvių jaunimas su latviais nelabai sutarė. Ištekėjo už mokslų ragavusio lietuvio. Į Pandėlį atvažiavo gyventi tuomet, kai vyras čia gavo darbą“, – pasakojo dukra.
Neįprastas vardas ir latvių kalbos akcentas buvo neįprastas vietinių ausiai, todėl daugelis mažiau ją pažįstančiųjų manė, kad ji latvė… „Ją ir čia visi vadino Zenta, Zentute. Net aš ir anūkai. Aplinkiniai tuo stebėdavosi“, – sakė A. Dabašinskienė.
Kokia ta vardo virsmo paslaptis – bala žino, bet smagias istorijas visada malonu prisiminti.
