Šią savaitę Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė paskelbė peticiją „Palikite Antano ir Jono Juškų muziejuje jo puoselėtojus – Arūno ir Vidos Sniečkų šeimą“, kviesdama visus, kam rūpi muziejaus ir jo kūrėjų likimas ją pasirašyti. Peticiją pasirašančių skaičius sparčiai auga, daugelis savo komentaruose pabrėžia ypatingą šio muziejaus vertę ir gyvybingumą dėka jam pasišventusios ir čia nuolat gyvenančios muziejininkų šeimos.
Žmones žeidžia labai biurokratiškas ir su morale gerokai prasilenkiantis valdžios požiūris į muziejaus kūrėjus. Jų nuomonę tarsi apibendrina šie Vytauto V. Landsbergio žodžiai: „Teisiškai valdžia teisi – įkūrei, padarei, ačiū, laisvas.
Nuosavybė juk mūsų, ne tavo. Tačiau moraline prasme valdžia nėra itin teisi – išmesdama muziejaus aurą tvėrusius žmones, kurie to trisdešimties metų laiko neskyrė savo namų statymui, būsto įsigijimui ar kokiems verslams. Nes jie tvėrė Juškų muziejų. Ir daugiausia nuo šios reorganizacijos turbūt praloštų pats muziejus, jo ypatingas gyvastingumas, kurį sunaikint ar įšaldyt visad lengviau, negu sukurti.“
Peticijoje pasisakoma prieš Antano ir Jono Juškų muziejaus kūrėjų Arūno ir Vidos Sniečkų iškeldinimą iš muziejaus, kadangi per beveik 30 metų būtent šios šeimos dėka muziejus buvo išpuoselėtas ir tapo bene gyviausiu muziejumi visoje Lietuvoje. Jame nepaisant darbo valandų vyksta kultūriniai renginiai, lankytojai džiaugiasi randantys jame dvasinį įkvėpimą ir natūralų, išjaustą bei pagarbų požiūrį į tradicines vertybes, kuriomis gyvena šio muziejaus kūrėjai, o jiems patiems muziejus yra tapęs jų gyvenimo pamatu.
Muziejus buvo įkurtas 1990 m. kartu su Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu visuomenės pastangomis, siekiant išsaugoti Vilkijoje beveik 300 metu senumo pastatą, kuriame ryškiausią pėdsaką paliko žymus XIX a. tautosakos rinkėjas kunigas Antanas Juška.
Per sovietmetį beveik sunykusį pastatą imta gelbėti dar 1987 m.: kraštotyrininko Prano Mikalausko ir Kauno bendrijos „Atgaja“ iniciatyva vyko visuomeninės talkos, surinktos aukos namo restauravimui, o tuometinė Kauno rajono valdžia ėmė ieškoti žmogaus, kuris galėtų gyventi atkuriamoje Juškų sodyboje ir taip padaryti ją gyvą. Tokiu žmogumi tapo medžio skulptorius Arūnas Sniečkus, kuris kartu su žmona Vida paskyrė Juškų muziejui visą savo gyvenimą ir pavertė jį ypatinga dvasia alsuojančia vieta.
Negailėdama nei savo asmeninių lėšų, nei laiko ir jėgų, Sniečkų šeima surinko muziejui eksponatus, savo rankomis išpuoselėjo sodybą, išpuošė ją drožiniais, šiaudiniais sodais, muziejaus dvasią atitinkančiais šiuolaikiniais menininkų darbais.
Čia organizuojami jau tradicija tapę brolių Juškų surinktų dainų, sutartinių ir kito muzikinio folkloro koncertai, dūdmaišininkų festivaliai, kalendorinės šventės, susitikimai su įdomiais žmonėmis, rengiamos parodos ir pan.
Viename iš muziejaus kambarėlių gyvenanti Sniečkų šeima neskaičiuoja darbo valandų ir priima lankytojus net vėlyvais vakarais, kiekvienam lankytojui papasakodama ne tik apie Juškas, bet ir apie įvairias tradicines vertybes, jų gelmę ir sąsajas su dabartimi. Tokia nepakartojamai gyva muziejaus dvasia pritraukia gausybę lankytojų, palikdama jiems neišdildomą įspūdį.
Poveikis šio muziejaus lankytojams išskirtinis, štai kaip jį apibūdino poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis: „Esu matęs Arūno vedamas ekskursijas. Gražu stebėt, kaip greit (net chuliganiškiau nusiteikę moksleiviai) pasikeičia, pajutę protėvių dvasios įkvėptį ir esatį, t.y. – buvimą ir atpažįstamumą dabartyje.
Tokie unikalūs, netikėtai muziejuje atgiję senovės miražai (kaip ir geras meno kūrinys ar dvasios reiškinys) nepadaromi vien tik valdžios paliepimu. Jie atsitinka, kai tinkamas žmogus su tinkama dvasia nutūpia tinkamoje vietoje.“ Vytauto V. Landsbergio manymu, didžiausią įspūdį lankytojams dar būtent tai, kad jie patenka tarsi į privačią erdvę, kur muziejininkai jaučiasi kaip namie: „Namų aplinka, jaukumas ir yra didžiausia staigmena atvykusiems į muziejų. Kaip ir Vidos pyragai su arbata po renginio, arba Arūno dūdmaišio garsai magiškame „kamino“ kambaryje, kur savo CD įrašinėjo ir maestro Petras Vyšniauskas.“
Deja, prijungus Juškų muziejų prie Kauno rajono muziejaus, A. Sniečkui visų pirma teko ilgametes Juškų muziejaus direktoriaus pareigas pakeisti į renginių organizatoriaus, o pastaruoju metu Sniečkų šeimai liepta iš muziejaus išsikraustyti į socialinį būstą. Tai sukėlė didžiulį etninės kultūros puoselėtojų ir muziejaus lankytojų pasipiktinimą.
Sunerimusių visuomenės atstovų dėka muziejaus kūrėjus aplankė Seimo laikinosios Etninės kultūros grupės pirmininkas, Kultūros komiteto narys Robertas Šarknickas, kuris paskelbė spaudoje savo neigiamą požiūrį į siekius iškeldinti iš muziejaus jo kūrėjus. Savo straipsnį Seimo narys R. Šarknickas užbaigė kvietimu: „Kviečiu žinomas kultūros pasaulio asmenybes bei kitus kultūrą mylinčius žmones nebūti abejingiems ir sekti šį, galimai, ruošiamą A. ir J. Juškų gyvos sodybos sunaikinimo projektą. Prašau visuomenės padėti. Čia tas pats, lyg bandyti iškelti a. a. tėvą Stanislovą iš Paberžės svirno, kur yra sukaupta didelė bažnytinio paveldo kolekcija, su atviromis durimis vaikams ir žmonėms taip, kaip dabar yra analogų neturinčioje A. ir J. Juškų sodyboje.“
Peticiją galite pasirašyti ČIA.
Autorė yra Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė
Nuostabus muziejus,neįkainojami ikurejaii Iškeldinimui stop
Su malonumu pasirašyčiau peticiją, bet ji yra nepasiekiama. Tuos žmones reikėtu pristatyti valstybiniams apdovanojimams, o ne griauti, tokį paveldo lobyną kurį jie sukūrė per daugybę metų.
Atsipeikėkite, valdininkai
Ačiū įkūrėjams, su visa pabarga jiems, bet muziejus neturi būt vieta kurioje gyveni ir dirbi vienu metu. Jei planavai gyventi tame muziejuje tai turėjo būti privatus, o ne valstybinis. Įtariu, kad tikrai ir patys įkūrėjai kartais maišo viešus ir privačius interesus. Manau per 30 metų darbo tikrai butui įkūrėjai užsidirbo, atlyginimus juk gavo, o jei nemokamai dirbo sava arbata ir pyragais vaišino lankytojus, už šias paslaugos mokesčio neimdavo – tai jau jų bėda.
Iš straipsnio suprantu, kad iš darbo jų neatleidžia, tik liepia išskraustyti, skiria soc. būstą. Tai kokios bus peticijos organizuojamos kai bus nuspręsta juos atleisti iš darbo, kas tada bus, jei jau šurmulys kyla norint juos iškraustyti. Tie kas peticijas šias organizuoja ir kas po jomis pasirašo, tegul patys paremia finansiškai įkūrėjus ir nuperką jiems butuką ar namą.