Vos išgyvenusi po skiepo Giedrė Kondrotaitė: „Priverstinis skiepijimas tai – genocidas“

Giedrė Kondrotaitė, 58m., gyvena Anykščiuose. Po sudėtingos ligos, kurią sukėlė skiepai, moteris daugiau kaip 25 metus nesilanko pas gydytojus, daug laiko praleidžia sode augindama daržoves, renka žoleles, kuria arbatas, nepaliaujamai domisi sveikata, astrologija, ilgaamžiškumu, pasąmone, dvasingumu, visa apimančia sveika gyvensena.

Nesugebėjau atsilaikyti prieš medikų spaudimą

Apie 1995m. darbe VISIEMS liepė skiepytis nuo difterijos. Sanitarai atvažiavo į įmonę, kad visus rastų darbe ir neliktų nepaskiepytų. LABAI NENORĖJAU. Tačiau nesugebėjau atsilaikyti prieš medikus, darbuotojus ir bandos jausmo vedina sutikau. Nors savo viduje jaučiau, kad man jo visiškai nereikia. Nuo gimimo buvau labai stiprus, sveikas vaikas, tėvams nebuvo sunkumų auginant mane, nes niekada nesirgau, nors braidydavau po balas, valgydavau ledus nuo stogų iki soties ir t.t. Mokykloje lankomumas buvo šimtaprocentinis, kai visi iškritę nuo gripų praleisdavo pamokas. Aukštojoje bene vienintelė išlaikydavau visas PDG normas. Sukūrus šeimą gydydavau visus savo vyrus (3 sūnūs ir vyras). Neužsikrėsdavau jokiomis ligomis, kur bebūčiau. Kol nepaskiepijo.

Kūnas nepriėmė nei maisto, nei vaistų

Po skiepo atguliau. Bendras silpnumas, karščiavimas, blogumo jausmas, maisto nepriėmimas, pykinimas, dega visas vidus. Vaistai sukeldavo dar didesnį šoką. Dabar skaitau: difterija-tai viena iš sunkiausių užkrečiamų infekcinių ligų, pasižyminti dideliu mirtingumu. Difteriją sukelia difterijos lazdelė, tai mikroorganizmas, ypatingas tuo, kad į aplinką išskiria stiprų nuodą, kuris ir sukelia visus difterijai būdingus ligos požymius bei pažeidžia įvairius organus, taip sukeldamas įvairias ligos komplikacijas. Taip ir jaučiausi stipriai apnuodyta.

Gydytojai to nesuprato. Rašė vaistus, darė tyrimus, švietė, kišo žarną į skrandį per sudirgintą gerklės gleivinę. Galiausiai nieko nerado ir pasakė: „Tau visos mirtinos ligos tinka: kepenų cirozė, skrandžio uždegimas, tulžies, inkstų ligos, bet mes nežinom kas tau yra ir kaip pagydyti“. Nes mano organizmas nepriėmė nei maisto, nei vaistų. Po tų žodžių supratau, kad pas juos man nėra ką veikti ir išėjau. Nuo to karto praėjo 25 metai, kaip pas juos neinu.

Išsigydė pati

Tuo metu nebuvo žinių, mokytojų, interneto, net ir galimybių kažkur važiuoti. Tik maži trys vaikai, kuriems buvau labai reikalinga. Išbadavau iki visiško išsekimo, po to dar gripas prilipdavo, nuo kurio raitydavausi skausmuose. Jaučiau, kad išeinu iš gyvenimo…
Nežinojau ką daryti ir kaip, kad vaikų našlaičiais nepalikčiau. Pradėjau nuo lašo gryno vandens, nuo šaukšto darže augintų daržovių sulčių. Kur ką nugirdau apie gydymą ne vaistais, tą ir dariau. Kabinausi į gyvenimą kaip įmanydama. Išsinėriau iš mirties žabangų tik todėl, kad prisiėmiau šimtaprocentinę atsakomybę už savo sveikatą, naudojau natūralų žmogiškąjį maistą ir ėjimą sveikatingumo ir dvasingumo keliu. Pasekmė liko ta, kad organizmas ligi šiol netoleruoja chemijos. Nei maiste, nei ore. Todėl vengiu tų vietų, kur jos yra.

Priverstinis skiepijimas tai – genocidas. Žmogus yra Dievo kūrinys, o ne mokslo. Tai šventa.