Kovo 9 d. 16-19 val. ant Plinijos piliakalnio (Žarėnų sen., Telšių) vyks šventė „Žynių diena“. Šventę surengs visuomeninis judėjimas „Žemaičių rokunda“ ir Šatrijos amžinosios ugnies vaidilė Ažuolė Bajor.
Plinijos (dar vadinamam Paplienija, Plienija, Žarėnų) piliakalnyje bus pagerbti senojo tikėjimo žyniai, kurie iš kartos į kartą mums perdavė protėvių žinias ir išmintį. Beje, Telšių rajone, rastas vienintelis Lietuvoje žynio kapas, vadinamas Donkalnio žynio kapu.
1993 metais, Šatrijos Romuvos žynys, Amžinosios ugnies sergėtojas Adolfas-Adulis Gedvilas pasikvietė Lietuvos Romuvų bendrijų vadovą Joną Trinkūną ant Plinijos piliakalnio. Kartu dalyvavo būrelis telšiškių ir romuviečių iš Vilniaus bei Kauno. Vadovaujant J. Trinkūnui buvo atlikta deivės Gabijos pagerbimo apeiga.
„Labai svarbu pabudinus miegantį piliakalnį jo neužmiršti, jį lankyti, atlikti apeigas. Paplieniją, praeitų metų vasaros pabaigoje, nusiaubė baisinga audra. Išvartytos, išlaužytos įspūdingo dydžio liepos. Galbūt tokiu būdu, ši vieta šaukiasi mūsų dėmesio. Šis įvykis paskatino pradėti rengti kasmetinias sueivijas pavadinimu Žynių diena. Pirmoji Žynių diena sutampa su Lietuvos vardo diena. Minėsime garbingą Lietuvos praeitį, taip pat čia gyvenusius kuršius, kurie gynė nuo priešų piliakalnyje stovėjusią Žarės pilį“ – sakė vaidilė Ą. Bajor. Pasak jos renginio laiką lėmė tai, kad abu tautos šviesuliai, Šatrijos Romuvos žynys Adolfas-Adulis Gedvilas (1935-2017) ir Lietuvos Krivis Jonas-Jaunius Trinkūnas (1939-2014), gimė pavasarį panašiu laiku, vos kelių dienų skirtumu.
Šventės eiga:
16 val. pasiruošimas šventei
17 val. apeiga ant piliakalnio
18 val. Saulės palydėjimas.
Paplienijos piliakalnis (Plinija)
Paplienijos k., Žarėnų sen., Telšių r.
Yra apie 250 m į šiaurę nuo Žarėnų-Plungės kelio, Minijos upės dešiniajame krante. Piliakalnis pailgos formos, šlaitai statūs. Žmonių čia gyventa jau V-IV a. prieš Kr. Manoma, kad Plinija buvo piliakalnis-prieplauka. Šį piliakalnį 1959-1962 m. tyrinėjo V. Valatka bei jo pagalbininkai. Piliakalnio papėdėje buvo didelė gyvenvietė. Surasta stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotos keramikos, molinių verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalo lydimo krosnelių. Aptikta ir gyventojų antžeminių būstų liekanų.
Pasimelskite mūsų Dievams, kad Semas pagaliau pripažintų Baltų Religiją.
Seimas tik žada. Kai žaliavalstietiški populiastai atėjo valdžions, jau atrodė, kad tikrai pripažins.
Maniau – padarys bent vieną gerą darbą.
Bet kur tau… Jie tik ministerijas moka kilnoti ir draudimais švaistytis. Populistai kvadrat!
Kai Kaune atidengė Vyčio paminklą, tai buvo Emanuelis Zingeris, sakė, kad jis asmeniškai balsavo ir balsuos už….
BIržulio ežero Donkalnio saloje buvo surastas 8,4 tūkst. m. senumo žynio kapas (archeol. dr. V. Vaitkevičius). Norint žyniauti, pavyzdžiui, sekant šviesulius ir laiką buvusioje struktūrinėje astronomijos observatorijoje BIrutės kalne (senumas – 9,6 tūkst. m.), reikėjo turėti didelį astronominį ir dvasinį išsilavinimą. Bet prie Palangos žynio kapo nėra. Gal Donkalnio žynys, betarnaujant dievams ir žmonėms Palangoje, nuskendo jūroje (prievartos žymių nerasta), todėl buvo palaidotas netoli gimtųjų Varnių? Klausimas – be atsako. Išeitų, “Žemaičių rokunda” ir vaidilė Ąžuolė, paminint astronomijos mokslo ir dvasinio gyvenimo žynius, rodo šviesų požiūrį į buvusį ir šių dienų žynių (A.- A. Gedvilas, J. Trinkūnas) darbą istoriniu požiūriu reikšmingai seno tikėjimo Lietuvos visuomenės daliai.
Kiek žinau, Donkalnyje žynio kapas buvo rastas dar sovietmetyje, kai Vaitkevičius buvo dar vaikas.
Pagooglinau, ir neapsirikau. Štai ką rašo “Vikipedija”:
1981–1983 m. Lietuvos nacionalinis muziejus (vadovas Adomas Butrimas) gyvenvietėje ištyrė 1024 m² plotą. Jos rytinėje dalyje rasta alkavietė (II tūkstantmetis iki m.e. – pirmieji m.e. amžiai), šiaurinėje dalyje aptikta vietų, manoma, apeiginių, su raudona ochra, smulkiais gyvulių kaulais, puodų šukėmis, vakararinėje dalyje – ochra apiberto vyro (20–25 m. amžiaus, manoma, žynio) dvigubas kapas (kartu palaidota greičiausiai specialiai nužudyta moteris) su simboliniu židiniu iš akmenų, datuojamas mezolito laikotarpiu. Žynio kūnas ir galva papuošti kabučiais, pragręžtais briedžio, šerno ir tauro priekiniais dantimis. Be žynio kapo, rasta 14 nedegintų mirusiųjų kapų (iš jų 6 apardyti) su amuletais, raudona ochra ir titnaginiais strėlių antgaliais.
Donkalnio žynys minimas Vykinto keliuose kaip galima ekskursantams lankytina vieta. Tai mane suklaidino. Gerb. Adomą Butrimą atsiprašau dėl tyrimų autorystės. Dėl supainiojimo atsiprašau ir gerb. Vykintą Vaitkevičių, kuriam ši kapavietė irgi gerai žinoma. Kokia priežastis lėmė, kad žynys buvo palaidotas prie Varnių, man lieka mįsle.
Pagarba.
Visi klystam, ir tai ne nusižengimas. Sėkmės Jums gilinantis į mūsų krašto slėpinius 🙂
Rimgaudai,
atkreipkite dėmesį – prieš 8,4 tūkst. m. (pagooglinau – mezolitas). Iš to laikmečio, kiek žinau, tikrai nedaug Lietuvoje rasta kapų. Tad tikėtina, kad panašių kapų būta ir kitur arčiau ežerų, jų salose. Nes tuo metu nebuvo žemdirbystės, žmones buvo priklausomi nuo vandenų ir miško gėrybių. Tad didesni ežerai tapdavo svarbiais centrais. O dėl ilgo prabėgusio laiko galimai daug kapų tiesiog sunyko ar nebuvo rasti.
Man kaškaip, arčiau dūšios, arėjų žodis Pramanas. Kaip žinia, arėjai (Veda kultūra) turėjo keturių kastų visuomenę: pramanai – dvasininkai, šatrijai – pareigūnai, vaišijai – tarnautojai ir šudros. Jei turėti daugiatūkstantmetinę dabartinių lietuvių istoriją, o ne vėliausias praeities akimirkas. Beje, o kaip į visą tą įsiterpia : Bajor ? Žyniai buvo bajarinai ? Su visa pagarba Ąžuolei!
Šiandien LRT „Kultūros savaitės” paskutinį pusvalandį kalbėjo su ar ne prancūzų menininku (užmiršau iš pasipiktinimo), kuris aiškino, kad kalbos nereikia prižiūrėti, suprask, lai darko, kryžmina ir hibridus iš jos augina, kas tik nori. Buvusią laidos vedėjų kartą pakeitę nauji vedėjai skiepija „šiuolaikišką” požiūrį į kalbą – kalba yra nulis, dėmesio neverta atgyvena…
Prisiminiau vaikų skaičiuokles, jų slaptakalbes, tada prisiminiau burtininkių, žiniuonių užkalbėjimus, kurių metu jos kažką marma visiškai nesuprantama, tarsi išsigalvota kalba. Tačiau – ar tikrai išsigalvota toji jų kalba? O gal iš lūpų į lūpas perduodama, iš praeities mus pasiekusi senovės žynių kalba, jiems pats Kūrėjas perteikė?
Tačiau to įvertinti mes nepajėgiame? – Galvelės kitkuo užimtos, strimgalviais į ateitį lekiame kad niekas neaplenktų, ir nė į galvas nešauna, jog ten, Ateityje, bus reikalinga būtent ta, iš senovės mus pasiekusi viena iš seniausių pasaulio kalba, kurios šiandien taip nevertiname ir norime kuo greičiau paversti ją Europos kalbų mišraine, pakeisti neatpažįstamai?
Tikrieji europiečiai, baltosios rasės protėviai, tikėjo, jog Žodis turi stebuklingą galia. Tik reikia žinoti. Net anglų kalboje išliko to tikėjimo žymės. Tarkim žodis Spell – reiškia ir:1. Paraidžiui pasakyti žodį ir 2.Užburti.
Jau du tūkstančiai metų, kai Judėjų kultura gožia Arėjų kultūrą. Arėjų kultūroje Žodis buvo šventas, nes pirma buvo Žodis ir jis buvo pas Dievą. Judėjų kultūroje Raštas yra šventas. Arėjų kultūroje užrašytas Žodis – miręs žodis. Nieko nerašė, viskas Omėje, dešimtys tūkstančių mantrų ir begalė pasakojimų. Judėjų kultūroje, neužrašytas Žodis – negaliojantis. Viskas leistina, kas neparašyta. Iš čia ir toks dabartinis Raidės sureikšminimas. Arėjai gyveno pagal Proto ir Gamtos dėsnius. Judėjai pagal Raštą.
Kaip įprasta “alkui”, informacija apie šventes ir reginius pateikiama pavėluotai.
Straipsnis paskelbtas kovo 9, kelios valandos iki šventei prasidedant. Kokia tikimybė, kad skaitytojai perskaitys straipsnį iki švenės, juolab spės nuvykti?
Būtų labai įdomu, jei kas nors paaiškintų tokią “alko” politiką.
gal pasavanoriauti norite?