O. Voverienė. Tautinės kultūros asmenybė – rašytoja Bronė Buivydaitė

Mums įaugt, kaip ramunėlei
Tik į grumstą juodą…
Ir gyvybės, ir stiprybės
Savas grumstas duoda…
Bronė Buivydaitė

Šv. Kalėdų išvakarėse iš Panevėžio Komunikacijosa centro (vadovė Lionė Lapinskienė) gavau mielą dovaną, man menkai pažįstamos anykštėnės rašytojos Bronės Buivydaitės kūrybos tritomį: du eilėraščių rinkinius „Vėl“ (eilėraščiai, parašyti 1919-1939, sud. Lionė Lapinskienė) ir „Paukščiai vėtroje“ (eilėraščiai, parašyti 1940-1956, sud. Lionė Lapinskienė ir Alma Ambraškaitė) bei pirmąjį Lietuvos literatūros istorijoje romaną apie mokinių ir mokytojų santykius „Atversti lapai“ (1934). Tritomis išleistas 2018 metais. Viena knyga – su palinkėjimu: „jaukių akimirkų, galbūt netikėtai atrandant dar

vieną didžią, bet labai kuklią mūsų Tautos moterį“. Pataikė į dešimtuką. Jeigu ne tas tritomis, ši kukli lietuvaitė mokytoja ir rašytoja, tikriausiai ir nebūtų įtraukta į rengiamą knygą „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Tautinės kultūros asmenybės“. O šiai knygai išvydus pasaulį, sieločiausi dėl praradimo.

B.Buivydaitė g. 1895 m. gruodžio 8 d. Svėdasuose. Lietuvišką gimnaziją baigė 1918 m. Voroneže Iki 1948 metų mokytojavo Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Alytuje. Pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Vasaros šnekos“, pasirodė 1921 metais, pasirašytas slapyvardžiu „Tyrų Duktė“. Vėliau  buvo išleisti ir kiti jos eilėraščių rinkiniai „Anykščių baladės“ (1930); „Skudučiai‘ (1931), „Po žilvičiais“ (1933); „Karklo švilpa“ (1972); jos eilėraščiai-pasakos vaikams „Mėlynas drugelis“ (1927), „Stebuklingoji radasta (1934, 1957), pasakų rinkinys „Auksinis batelis“ (1936,1984), „Pagiry maža trobelė“ (1941), romanas „Atversti lapai“ (1934), autobiografinė apysaka „Pro vaikystės langą“(1964); „Vargai vartus kilnojo“ (1982).

B.Buivydaitės poezija – žmogiškųjų jausmų pasaulis: meilė gamtai, tėviškei ir Tėvynei, atsiminimai, svajonės, neišsipildę lūkesčiai, apvilta meilė:

O jau šiandien graudi rudens melodija,
Mana širdis kaip sausas medžio lapas.
Tavu vardu mana dalia užnuodijo –
Nes be tavęs diena, kaip tamsus kapas…

Yra vienas kitas eilėraštis ir turintis pilietinį patriotinį skambėjimą:

Tėvyne, mano mylimoji!
Tu amžina daina širdies…
Pakelių kryžiais tu man moji.
Ir už mane karštai meldies.

Poetės svarbiausių vertybių sistemoje ne tik jos Tėvynė, bet ir jos tėviškė, kurioje „Palinkę žilvičiai, sidabro upelis/ Obels pasirėmęs geltonas namelis / Kvepėjimas žydinčio sodo… ir begalinis dėkingumas tiems savanoriams, kurie gynė ir saugojo jos Tėvynę ir tėviškę bei ramų dangų jos vaikystės, gindami jas savo krauju ir gyvybėmis. O dabar „Savanorių kraujas po velėnom gieda“. Ir kiekvienas grumstelis primena, kad jie buvo jauni, ir taip norėjo dar gyventi… Bet atliko pareigą Tėvynei.

Neramiais 1938 metais, kai Lietuva pasirašė Lenkijos  pateiktą gėdingą Lietuvai ultimatumą, po kurio jau sekė ir Hitlerio ultimatumas, atplėšiantis nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, o po metų, rusams supratus, kad Lietuva jau prarado savo tautinį orumą ir užmiršo savo karžygišką istoriją, virto krašto ištižėlių vadovų valdoma valstybe, ir pateikė jau likiminį Lietuvai ultimatumą, neva  bendradarbiavimo ir nepuolimo sutartį, po kurios sekė šalies okupacija ir Lietuvos valstybės išnykimas iš pasaulio žemėlapių 50 metų bei 656 tūkstančių lietuvių žūtys tremtyse, kalėjimuose,  civilių – moterų, vaikų ir senelių žudynėse, bei pokario rezistencijoje, poetė 1938 metais, tarsi nujausdama artėjančią Lietuvos negandą rašė:

Ir pakilo vėtros, didelės ir žalios –
Dreba mūsų žemė nuo kovos balsų…
Ir balne pasviro rūstusai karalius –
Sukrešėjo kraujas gyslose visų.

Ir šį kartą prabudo Lietuvos Baltasis Vytis iš pradžių manęs, kad nedera Lietuvai veltis į dviejų Europos plėšriausių grobuonių tarpusavio karą, nors tie karai ir vyksta Lietuvos teritorijoje, bet pamatęs, kad ir nuo vieno, ir nuo kito okupanto labiausiai kenčia ir nukraujuoja jo tauta, pakilo  ir „Lekia Baltas Vytis per padangę juodą / Sukas, krinta pilkos galvos debesų…/….Nors grabnyčias plaka vėjų sūkuriai / Kalas rausvas diegas iš puraus arimo / Virš laukų dainuoja mūsų vyturiai…“. O jų daina suprantama kiekvienam Lietuvos vyrui: kad ir kas beatsitiktų, kad ir kokios audros Lietuvoje besiaustų,

Vėl žengs metų metai, vyšniomis nunokę,
Ir atskris gegutė į žalius miškus…
Vėl šoks marios, vėjai pasiučiausią šokį…
Bet narsus lietuvis viešpačiu sau bus!

Neveltui sakoma, kad talentingas poetas, kaip pranašas, savo širdimi jaučia savo tėvynės ateitį, ją numato, jeigu tik jis sąžiningai remiasi į savo tautos istoriją, į joje  dominuojančias vertybes, į tautos tradicijas, į savo motinų ir senolių dainas ir pasakojimus, tada jis tampa savo tautai savotišku vedliu ir vilties įkvėpėju, svarbiausia  tikėti savo galia ir nepasiduoti… Tokia ir yra poetų misija: įkvėpti ryžtą, jį skatinti ir tikėti savo galia.

B.Buivydaitės eilėraščių rinkinys „Vėl“ baigiamas irgi pranašiška eilute eilėraštyje „Recenzija“ jos mylimai poetei Salomėjai Nėriai, siunčiama jai kaip perspėjimas  vyresniosios sesės poezijoje jaunesniajai nepasiklystiglobalinių kataklizmų raizgalynėje.

Ir Pėdos smėly, ir Per lūžtantį ledą –
Mirgėjimai tavo širdies…
Granitų keliais į laimėjimus veda…
Čia vėl ant bedugnės supies…

Taip juk ir atsitiko…

Pirmajai pripažintai Lietuvos Respublikos poetei B.Buivydaitei lietuviškos laumės nulėmė sunkią dalią – patirti net dviejų pasaulinių karų – Pirmojo ir Antrojo – baisumus ir kančias. Tačiau, kaip rašoma jos eilėraščių rinkinio „Paukščiai vėtroje“ pratarmėje, trapi, poetiškos sielos mergaitė: „Tokiu visai tautai skaudžiu metu buvo pasirinkusi neverkšlenančios kūrėjos poziciją.. Jos pagrindinė nuostata buvo „Reikia gyventi ir duoti tautai, ką gali“ (B.Buivydaitė. Paukščiai vėtroje /Sudarytojos Lionės Lapinskienė, Alma Ambraškaitė – Panevėžys, 2018. – P. 9). Jos karų ir kančių išvarginti tautiečiai jai atrodo, kaip maži paukšteliai, besiglaudžiantys „išdraskytuos soduos“, kuriuose „Vėtra širdį plėšo, / Vėtra kvapą gniaužia, /Tarp niūrių griuvėsių / Piktos šmėklos snaudžia“ (Ten pat, p. 11). Ir pačiose jos eilėse, ir tarp eilučių ryškiausiu akordu skamba jos pasididžiavimas savo tvirta, nepalūžtančia net baisiausių išbandymų metu tauta

Mieli, paukščiai mano,
Plunksnom ištaršytom,
Palaužtais sparneliais
Vėtroje nekrito.
Krauju srūva žemė,
Jie į dangų kyla,
Kai dangus aptemsta,
Žemėje sušyla.

1943 metais – jau vokiečių okupacijos – poetė vėl grįžo prie lietuvių tautos dramos svetimųjų valstybių karo kelyje: „Paėmiau savosios žemės saują / Ir pro pirštus matau –  / Laščioja ašaros ir kraujas…. Nuskyniau žiedą melsvo lino – / Iš čia sužiuro akys / Dėl laisvės žuvusio jaunimo…“ Tokia ir „Karo metų poema“, ir „Kur padėti širdį“, ir „Ilgesys“, ir „Vakaras ir širdis“, ir  „Liūdnos mintys“ ir kt.Tos mintys aštriu skausmu smaigsto  širdį ir protą: abiejų okupantų – ir  vokiečio, ir ruso   – lietuviui okupacijos vienodos, nes „Ir lyg dievams papjautą auką / Mūs širdį padeda ant laužo…/ Ir svetimom žolėm apsėja lauką,/ O vėjas beržo šaką laužo…“

Dauguma B. Buivydaitės eilėraščių su gilia potekste, nutylėjimais, aliuzijomis į mūsų karžygišką istoriją, raminantys ir keliantys dvasią, pasididžiavimą savo tauta, jos gebėjimu išlikti, nepasidavus… Iš čia ir poetės tikėjimas, kad nepaisant žiemos šalčių ir dienos tamsos, mūsų dvasia, kaip ir mūsų Nemunas, visada  išliks gyva:

Tik netikėkite, kad Nemunas negyvas!
Ir neklausykite tų aimanų, gaidų…
Juk su pavasariu pražys alyvos,
Išlys daigai iš po korėjančių ledų.

Romaną „Atversti lapai“ B. Buivydaitė parašė mokytojaudama Panevėžyje 1925-1928 metais, kur ji dėstė lietuvių kalbą ir geografiją Panevėžio mokytojų seminarijoje, ir 1931-1934 m.  lietuvių kalbą Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje. Rankraštis buvo užbaigtas 1930 m., knyga išleista 1934 m. Romanas – tai pirmasis lietuvių literatūroje leidinys mokyklos tematika. Jame vaizduojamas vieno Lietuvos miesto ar miestelio gimnazijos gyvenimas vienerių metų laikotarpyje… Į gimnaziją atkeliamas mokytojauti jaunas gražus mokytojas Liepa. Gražių manierų, dabita.Jaunos septyniolikmetės gimnazistės, beveik visos jį įsimyli, o ypač rimtai – pasiturinčių ūkininkų dukra Gražutė. Gimnazistai, kaip tada buvo įprasta nuomoja butus pas  vienišas našles ir pagyvenusias moteris, kurios gimnazistus prižiūri ir jiems maistą gamina. Jauno mokytojo atvykimas sudrumsčia viso miestelio gyvenimą: miestelyje visi pažįstami ir visų gyvenimas visiems, kaip ant delno: susiformuoja trys pagrindinių miestelio gyvenimo ir knygos siužetinės linijos:  gimnazijos ir jos mokytojų; gimnazistų ir jų brandos bei jausmų, ir trečioji: tarp eilučių, nematoma ir nedeklaruojama, bet, ko gero svarbiausia siužetinė – mokytojo atsakomybė už jo moksleivių, juolab auklėtinių gyvenimą, jo ateitį ir likimą.

Paskutiniosios gimnazijos klasės, ko gero, pačios sudėtingiausios jauno žmogaus gyvenime: kryžkelė tarp paauglystės su jos svajonėmis, idealais, žvaigždėtu dangumi ir maksimalistiniu savo jėgų ir gebėjimų vertinimu, kai atrodo, nieko nėra neįmanomo, ką žmogus negalėtų pasiekti ar įveikti, ir brandos, kai reikia mąstyti apie realią tikrovę, profesiją, gyvenimo turinį ir tikslus bei jo prasmę, vietą gyvenime po saule. O dar užgriūva ir komplikacijos iš šalies – meilė, gal ir gražiausias žmogaus jausmas, bet ir pats komplikuočiausias, kurį ne visiems pavyksta sėkmingai realizuoti, sukuriant šeimą, arba tą jausmą įveikiant, kartais ir negrįžtamai visam gyvenimui. Visos knygos herojės – ir Agota, ir Liucė, ir Kazė patiria tą jausmą: tik pirmosios tarsi ir paviršutiniškai, knygiškai, lengvai, Liucė, netgi ir suktai, svajodama, kaip „užpainiuoti“ turtingą, gerą atlyginimą gaunantį vyrą, kad jai gyventi būtų saugu ir patogu.

Tik Gražina, pasiturinčių ūkininkų septyniolikmetė dukra, pamačiusi naująjį mokytoją Liepą, įsivaizduoja jį esant jos pasakų riteriu ant balto žirgo ir beviltiškai jį įsimyli jos mokytoją ir auklėtoją Liepą pirmąja dar paaugliška meile. O šis, tai supratęs, jos ne tik nesudrausmina, bet ir mielai ją kviečiasi į namus vakarais, neva padėti jam taisyti mokinių sąsiuvinių po rašomųjų. Visas miestelis; ir gimnazijos mokytojai, ir miestelio didžiosios ponios, ir net pagyvenusios moterėlės – ūžia, gaudžia nuo kalbų ir apkalbų, tai matydamas tol, kol į miestelį atvyksta mokytojo žmona. Gražina niekaip negalėdama įv eikti savo gilaus pirmosios meilės jausmo, sunkiai suserga, praranda metus, paliekama antriems metams kartoti septintosios klasės kurso, gandai pasiekia  Švietimo ministeriją ir mokytojas Liepa su jo šeima iškeliamas į kitą miestelį.

Antra siužetinė linija: mokytojų. Ir tada, kaip ir dabar, jų būta visokių. Giedraitis, mokyklos inspektorius, mokytojas iš Dievo malonės, kuriam ryškiausia žvaigždė – jo mokinys, jo dvasinė branda ir tėviškas rūpinimasis juo, stengiantis apsaugoti jį, kaip jauną medelį, nuo gyvenimo audrų ir vėtrų, o suklupusiam ištiesti ranką ir padėti atsitiesti, grįžti į visavertį užgrūdinto sunkumų žmogaus gyvenimo kelią. Ir jo priešingybė – mokytojas Liepa, gražuolis egoistas, kuris per gyvenimą eina, trypdamas jo mokinių (Gražinos) likimus. Ir iš čia – trečioji siužetinė linija: mokytojo atsakomybės už savo mokinį – ne tik už jo įgytas žinias, kad įstotų į universitetą, bet ir jo dvasinį ugdymą, darnios asmenybės ugdymą, žmogaus gyvenimo prasmės išaiškinimą, jo ateitį, išugdytus gražaus bendravimo su aplinka įgūdžius, formuojamus jo gyvenimo tikslus.

Nepažindama dabartinės mokyklos gyvenimo, negaliu tvirtinti nei pasakyti, nei paneigti tiesos, ar dabartiniai mokytojai to siekia? Šiaip ar taip B.Buivydaitės romanas „Atversti lapai“ šiuo metu Lietuvoje dabartinės kadencijos Seimo biurokratų ir jų iki šiol neturėjusių sau lygių buvusio Švietimo ministrės pastangomis Lietuvos mokykla, mokytojo amats ir pagarba mokytojui yra nužeminti iki lig šiol neregėtų visoje mūsų Švietimo istorijoje žemumų, yra  ypač aktualus, nes mūsų tautos istorijoje jau išmušė F. Nyčės išpranašauta siaubinga valanda, kai nėra svarbesnės užduotės Lietuvoje, kaip gelbėti mokyklą, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko Rusijoje 1917  metų Spalio išvakarėse, kai mokykloje buvo ugdomas  Žvėris, sunaikinęs milijonus savo tautiečių ir visą XX ąjį amžių pavertęs baisiausių žvėriškų žudynių amžiumi.

Padėtį dabartinėje mūsų mokykloje gali pakeisti tik pats Mokytojas, Asmenybė. Jam ir tiesia pagalbos ranką iš Amžinybės mokytoja rašytoja Bronė Buivydaitė.