Įėjus į Kauno Juozo Grušo meno gimnaziją iš karto į akis krenta skoningai įrengta nuotraukų ir kita ekspozicija, atspindinti vidinį gimnazijos bendruomenės gyvenimą, jos pasiekimus. Čia mokiniai, vadovaujami kvalifikuotų specialistų, greta bendrojo gimnazistinio išsilavinimo, turi galimybę ugdyti ir savo meninius sugebėjimus keramikos, odos, tekstilės technologijų bare. Įvairiuose konkursuose mokykla ne kartą yra laimėjusi nugalėtojų prizus. Jos mokiniai su savo menine programa daug kartų dalyvavo ir Vengrijos ambasados Lietuvoje surengtuose 1956 metų įvykių Lietuvoje ir Vengrijoje minėjimuose. Malonu pažymėti, kad čia direktorės Nijolės Šimienės rūpesčiu didelis dėmesys kreipiamas į savo auklėtinių patriotinį pilietinį ugdymą, į tautinių krikščioniškų vertybių turėjimo branginimą. Visada mokykla pasižymi savo kūrybiniu išradingumu, ypač minint paprotines ar valstybines šventes. Štai šių metų Vasario 16-osios – mūsų valstybės atkūrimo šventė buvo įprasminta savaitės renginių ciklu „Su meile Lietuvai“, kurioje aktyviai dalyvavo visa gimnazijos bendruomenė.
Šiai patriotinei akcijai surengti buvo išnaudotos ilgosios pertraukos, pamokos ir popamokinė veikla. Vieną dieną pertraukų metu vadovaujami mokytojo, žinomo folkloristo Artūro Sinkevičiaus, akcijoje „Dainuoju Lietuvai ir sau“ mokiniai dainavo dainas apie Lietuvą, ekrane buvo rodomi dainų tekstai. Kitą dieną surengtoje akcijoje „Lietuvos skrydis“ antro aukšto koridoriuje per pertraukas mokiniai ir mokytojai tapė vieną piešinį, kuriame buvo vaizduojami laisvės simboliai. Šis 12 metrų ilgio piešinys buvo pakabintas laiptų erdvėje. Viena diena buvo skirta ir šokėjams. Mokytojos Inos Skirmantienės vadovaujami šokėjai pertraukų metu gimnazijos erdvėse šoko tautinius šokius, pabrėžiant jų gyvybingumą ir svarbą.
Vasario 12 dieną gimnazijos abiturientas, Lietuvos šaulių sąjungos narys Marijus Žekas su pirmų ir antrų gimnazijos klasių mokiniais surengė teminį pokalbį „Gintis ar pulti?“
Gražiai reiškėsi ir mokytojos Vidos Zulonaitės vadovaujamas ateitininkų būrys.
Šventės išvakarėse gimnazijos vadovybės buvau pakviestas dalyvauti vienoje minėto ciklo renginio dalyje – „Žmonės ir jų likimai“, parengtą iniciatyvios istorijos mokytojos Eugenijos Paškauskienės. Šioje istorijos popietėje dalyvavo ir kitas svečias – Vasario 16-osios Akto signataro vyskupo Justino Staugaičio giminaitis, 1941 metų tremtinys Vitalis Staugaitis.
Vitalis Staugaitis papasakojo mokiniams apie sovietinės okupacijos metais vykusį mūsų gabiausių, darbščiausių ir savo Tėvynei aktyviai dirbusių tautiečių naikinimo vajų, brutalią tremtį, žmonių žudynes, atokioje šiaurėje atsidūrusių žmonių likimą, jų buitį.
Įsisiūbavus Atgimimo bangai, V. Staugaitis buvo vienas iš surengtos 1989 metais ekspedicijos „Lena 89“ dalyvių, kurie tolimoje Jakutijos šiaurėje, įamžinant čia žuvusius tremtinius, Tit-Arų saloje pastatydino pagrindinį paminklą su įrašu: „Prievarta nuo savo žemės atplėšti, / nukankinti, bet neužmiršti. / Žuvusių lietuvių ir suomių tremtinių atminimui“. Atminimo paminklai buvo pastatyti ir Bykovskio, Muostacho ir Trofimovskio vietose. Pagal Vitalio Staugaičio sukurtą eskizą Kauno staklių gamykla pagamino keturias šių paminklų sumažintas kopijas – maketus. Vieną iš jų buvęs tremtinys padovanojo gimnazijai, linkėdamas jos vadovybei ir mokytojams tęsti mokinių patriotinio ugdymo kryptį.
Kalbėjome apie pirmųjų Lietuvos prezidentų Antano Smetonos ir Aleksandro Stulginskio susiklosčiusio gyvenimo kelią, jų veiklą ir nuopelnus mūsų valstybės atgimimo bei jos įtvirtinimo procese. Pažiūrėjome Rimtauto Šilinio sukurto filmo „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ ištrauką.
Prisiminėme partizano Jono Kadžionio kalbą LR Seime per Laisvės premijos įteikimo iškilmę dėl patriotinio ugdymo suaktyvinimo, dėl Lukiškių aikštės paminklo statybos turinio įprasminimo. Tikrai turėtų tame paminkle kažkokia tai meninės išraiškos forma atsispindėti mūsų kovos dėl laisvės ženklai, mūsų valstybės simboliai. Iš jų svarbiausias – Vytis. Save tituluojančių modernistų sudarytos mistinės komisijos peršama „bunkerio kalvelė“ labai panaši į JAV esantį memorialą, skirtą žuvusiems Amerikos kareiviams Vietname, Vilniaus centrinėje aikštėje neturėtų nei patriotinės, nei reprezentacinės išraiškos. Buvę partizanai, laisvės kovų dalyviai tos bunkerinės abstrakčios „kalvelės“ ne kartą savo motyvuotais pareiškimais, kaip ir žymi mūsų visuomenės dalis, atsisakė. Garbingojo partizano Jono Kadžionio kalbos mintys dėl Vyčio ženklo Lukiškių aikštėje ir dėl kitų mums opių dalykų Seimo dalyvių buvo sutiktos ilgais plojimais ir atsistojimu. Šių plojimų aidą pagaliau turėtų išgirsti ne tik mūsų seimūnai, bet ir Vyriausybė, mūsų kultūros ir švietimo naujieji vadovai.
Gimnazijos direktorė Nijolė Šimienė ir jos pavaduotoja istorikė Eugenija Paškauskienė gražiai apibendrinusios šią gyvąją istorijos pamoką, įteikė svečiams Padėkos raštus, o mokiniai užrišo tautinėmis spalvomis išaustus šalikus.
Šiais metais, minint mūsų himno autoriaus dr. Vinco Kudirkos mirties 120 metų ir „Varpo“ pirmojo numerio išleidimo 130-jų metų sukaktis, gimnazijos bendruomenė ketina surengti ekskursiją „Vinco Kudirkos keliais“, o pažymint partizanų vado – ketvirtojo Lietuvos konstitucinio Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto metus, numatoma nuvykti su mokinių grupe į Vilnių aplanyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parką ir Krašto apsaugos ministeriją.
Linkime gimnazijos bendruomenei, kad jos kiekvienas rytas nušvistų gražiu Tėvynės meilės spinduliu.
Autorius yra LLKS štabo narys, Lietuvos sąjūdžio Švietimo komiteto pirmininkas, LŠS Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės 212 kuopos šaulys.
