J. Basanavičiaus ir Dotnuvos gatvių sankirtoje Kėdainiuose esančiame Atminties skvere šeštadienį, minint Vasario 16-ąją, buvo atidengta atminimo lenta, skirta Kėdainių krašto partizaninio karo dalyviams, žuvusiems sovietinių okupacijų metais. Pateikiama Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovės, istorikės Audronės Pečiulytės kalbą, pasakytą atidarymo metu.
„Pirmieji partizanų būriai Kėdainių apskrityje pradėjo kurtis 1944 m. vasarą. Sovietų saugumo duomenimis, 1944 m. rudenį miškuose slapstėsi apie 500 vyrų. Ypač daug partizanų buvo Josvainių valsčiuje, kur Vlado Pabarčiaus vadovaujami su sovietais kovėsi nuo 200 iki 300 vyrų. Tai buvo pats stambiausias partizanų junginys, veikęs Kėdainių apskrityje. Partizanų veikla pirmaisiais pokario metais buvo itin aktyvi: dideli ir gerai ginkluoti partizanų būriai pajėgė kautis su NKVD kariuomene ir kontroliuoti kaimus, kur dar nebuvo sutvarkyta stribų ir milicijos sistema. Pasalos keliuose, kautynės, operacijos, nelegalios spaudos leidyba ir platinimas – tai partizaninio karo formos.
Istorikai mano, kad daugiausia partizanų visoje Lietuvoje buvo 1945 m. pabaigoje – apie 30 tūkst. Kėdainių krašte aktyviai partizanai veikė ir Truskavos, Pagirių bei Pernaravos kraštuose. Jie priklausė „Prisikėlimo“ ir „Vyčio“ apygardoms. Išskirtinis ir specifinis „Prisikėlimo“ apygardos partizanų veiklos bruožas – pogrindinės spaudos leidyba. Buvo leidžiamas leidinys „Prisikėlimo ugnis“ ir išleista netgi partizanų dainų ir eilėraščių antologija „Kovos keliu žengiant“.
Partizaniniam judėjimui buvo ypač reikšmingas 1949 m. vasario mėnuo, kai kaimyniniame Radviliškio rajone Minaičių kaime susitiko 8 svarbiausių partizanų apygardų vadai. Jie įkūrė bendrą partizanų vadovybę − Lietuvos Laivės Kovos Sąjūdį ir pasirašė Vasario 16-osios deklaraciją. Ši deklaracija skelbė, kad sovietų valdžia Lietuvoje yra neteisėta ir partizanų veiklos tikslas yra atkurti nepriklausomą demokratiškai valdomą Lietuvą. Ši deklaracija sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą. Ji užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą ir pabrėžė demokratinius principus.
1952−53 m. – tai partizaninių kovų saulėlydis, vienas po kito žūsta vadai ir civiliai partizanai. Manoma, kad nuo 1944 iki 1950 m. Kėdainių apskrityje žuvo apie 552 partizanai. Dešimt metų vykęs partizanų pasipriešinimas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjimą kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų ) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų“.
