Interneto dienraštyje „Alkas“ perskaičiau informaciją, kad Pajūryje pradedama statyti „sanatorija“ nukentėjusiems Baltijos jūros gyvūnams. Mane, kaip žmogų, gyvenimą paskyrusiam gamtosaugai, visuomenės ekologiniam švietimui ir šiandien vis dar besidominčiam aplinkosaugos problemomis, tame tarpe gyvūnų apsaugos bei globos reikalais, tai labai sudomino. Pagalvojau: štai koks puikus sumanymas ir pagaliau taip reikalingas gyvūnų globos projektas bus įgyvendintas. Tačiau, perskaičius tekstą pilnai, džiaugsmą aptemdė nusivylimas, kad naujai statomas Gyvūnų reabilitacijos centras bus skirtas tik Baltijos pilkiesiems ruoniams. Na, dar numatoma į šią „sanatoriją“ reabilitacijai priglausti ir vandens paukščius, kurie dėl aktyvios laivybos bei žvejybos vis labiau žalojami. Skelbiama, kad šiam neeiliniam objektui pastatyti ir įrengti Aplinkos ministerija skyrė 1,38 mln. eurų ES fondų lėšų.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė sako, kad šis „…profesionalus reabilitacijos centras ne tik teiks pagalbą taršos ir kitų incidentų metu nukentėjusiems jūrų gyvūnams, bet ir vykdys jų populiacijos stebėseną, užsiims moksline tiriamąja veikla“. Puiku, nėra abejonių dėl šio kilnaus tikslo.
Rašinio autoriui belieka tik pritarti ir pagirti valstybinių institucijų vadovus už tokius gerus darbus ir už surastas nemažas investicijas, skirtas Baltijos jūros gyvūnų gerovei. Tačiau norėtųsi, kad į gyvūnų globos ir jų reabilitacijos problemą būtų pažvelgta kiek platesniu žvilgsniu…
Kačiukas su išdurta akimi
Dvidešimt penkerius metus dirbau gamtosaugoje, dar tiek pat metų leidau ir redagavau mėnraštį „Tėviškės gamta“, kuriame greta gamtosaugos bei aplinkosaugos aktualijų nemažai vietos skyriau ir gyvūnų globos problemoms. Štai kodėl, perskaitęs „Alke“ informaciją apie Gyvūnų reabilitacijos centro statybą Kuršių nerijos Kopgalyje, ėmiausi plunksnos.
Ši informacija man priminė 2008 metų vasarį „Tėviškės gamtoje“ atspausdintą apžvalginį straipsnį „Lietuvai reikalingas Gyvūnų reabilitacijos centras“. Mėnraščio skaitytojai jautriai reagavo į tarp mūsų gyvenančių mažųjų draugų skausmą ir pagalbos šauksmą. Vilnietė Dalia Bubnelytė laiške „Akis užkliuvo už kačiuko“ rašė: „Bevartant „Tėviškės gamtą“ akis užkliuvo už mažo kačiuko nuotraukos…(ji buvo atspausdinta mėnraštyje, J.S.) Perskaičius straipsnį, reikėjo pastangų, kad kolegos neišvystų skruostu riedančios ašaros… Be galo džiugu, kad šalia politikos, energetikos, karo keliuose ir viso kito mažam kačiukui pavyko prasibrauti į spaudą. Ačiū jums už tai, ačiū, kad ugdote visuomenės sąmoningumą, jautrumą, žmogiškumą. Ačiū, kad pasakote už tuos, kurie nemoka paprašyti patys. Jūsų straipsnis įkvėpė geriems darbams. Jau pradėjau ieškoti bendraminčių, su kuriais galėtume įvesti gražią tradiciją – kartą per mėnesį aplankyti gyvūnų globos namus ir nuvežti mažiesiems broliukams maisto ar dar kažko…“
Toliau mėnraščio skaitytojų laiškų apžvalgoje rašoma: „Sužalotas mažas kačiukas, šunelis ar nepaskrendantis gandras – visi šalia mūsų. Ir visi jie mūsų bendruomenės nariai. Kaip jiems padėti patyrus traumą automobiliais užtvindytose gatvėse, keliuose, kaip spręsti jų slaugos problemas? Su tokiu klausimu kreipėmės į Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorių Laimutį Budrį (Iš dabartinės Aplinkos ministerijos struktūros minimas departamentas išnyko, J.S.). Jis redakcijai paaiškino, jog „ Aplinkos ministerija rūpinasi, kad artimiausiu metu šalyje būtų įkurtas Gyvūnų reabilitacijos centras, kuris teiktų gyvūnams reikalingą pagalbą. Tokie centrai yra visose civilizuotose valstybėse. Dažnas atvejis, kai į miestą ar gyvenvietę užklysta ne tik gandras.., bet ir briedis, šernas ar kitas gyvūnas. Norint tokį gyvūną sugauti, nugabenti į jam skirtą vietą, reikia turėti specialias priemones, įrangą, kurių šiandien neturime nei mes, aplinkosaugininkai, nei gyvūnų globos draugijos. Ką čia bekalbėti apie įvairių gyvūnėlių patirtas traumas, sužalojimus, kur juos gydyti, slaugyti. Mano galva, Lietuvoje artimiausiu metu būtina įkurti Gyvūnų reabilitacijos centrą“.
Džiugu, kad šiandien prieš vienuolika metų keltos idėjos realizuojamos ir Kopgalyje įsikurs Gyvūnų reabilitacijos centras. Tačiau iš šiandieninių Aplinkos ministerijos vadovų ir iš Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pasakojimų sužinojome, jog šioje „sanatorijoje“ galės gydytis tik Baltijos jūros pilkieji ruoniai. Natūraliai kyla klausimas: „O kas gydys ir priglaus globai tuos sužalotus gyvūnus, kurie kasdien yra šalia mūsų, kurių stengiamės nepastebėti ar grubiausiu būdu atsikratyti, nesuvokdami, kad žalojame ne tik savo, bet ir savo vaikų psichiką? Pagaliau, ar šie gyvūnai nenusipelnė nors mažos dalelės žmonių dėmesio bei lėšų iš tų milijoninių fondų, kurie skiriami pilkųjų ruonių reabilitacijai?
Tuomet, kai prieš vienuolika metų „Tėviškės gamtoje“ kėlėme Gyvūnų apsaugos ir reabilitacijos centro įkūrimo svarbą, galvojome apie visos Lietuvos gyvūnus, apie tuos beakius kačiukus, šlubuojančius šunelius, nepakylančius paukščius. Buvome tikri, kad tokiam centrui įkurti labiausiai tinka Kaunas, kurio geografinė padėtis priimtina visiems šalies regionams. Juk čia yra gera gamtinio profilio specialistų – veterinarų, medikų, agronomų, miškininkų – ruošimo bazė. Taigi specialistų sužalotų gyvūnų priežiūrai, gydymui netrūktų. Idėjos trauką šiam miestui didina ir žymaus tarpukario gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko sumanymu bei pastangomis įkurti visuomenės pamėgti objektai: Kauno Tado Ivanausko zoologijos sodas ir muziejus, botanikos sodas bei kt.
Gyvūnų gerovė yra ir mano gerovė
Man nekelia abejonių Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro įkūrimo reikalingumas. Rūpinuosi tik dėl vieno, kad perdėm dažnai pamirštame gyvūnus, kurie kiekvieną dieną bei visą mūsų gyvenimą yra tarp mūsų ir su mumis. Turiu vilties, kad Aplinkos ministerijos ir kitų valstybinių bei visuomeninių organizacijų vadovai, žmonės iš verslo pasaulio pasirūpins sužalotais ar sergančiais gyvūnais. Statydami ne tik MO rūmus, MAXIMAS, bet ir gyvūnų globos bei reabilitacijos namus mažiesiems draugams mes liudysime amžinų žmogiškų vertybių aktualumą šiandieninei visuomenei ir ramia sąžine, kaip moralinio priesako estafetę, galėsime perduoti jas ateinančioms kartoms.
Esu giliai įsitikinęs, kad atėjo metas kiekvienam žmogui gyventi pagal principą: „Gyvūnų gerovė yra ir mano gerovė“.
Džiugu kai pinigai ir pastangos skiriami tokiems kilniems ir humaniškiems darbams. Gal tai nors kiek kompensuos mūsų, vartotojiškos visuomenės, gamtai daromą žalą. Tikimės, kad greitu laiku šalia Jūrų muziejaus pradės veikti šis reabilitacijos bei tyrimų centras, o planuotų milijoninių investicijų neištiks Vilniaus nacionalinio stadiono likimas.
Sutinku su autoriaus nuomone, kad reikalingas ir didesnis tokių centrų kiekis ir platesnis jų pritaikymas. Kasdien girdime apie nuo žmonių veiklos nukentėjusius laukinius ar naminius gyvūnus. Jų gelbėjimu, priežiūra, reabilitacija dažniausiai užsiima privačios veterinarijos įstaigos, visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Gyvūnų reabilitacijos, centrai apjungę visas šias pastangas, galėtų suteikti profesionalią pagalbą gyvūnams, vykdyti švietimo ir mokslo programas.
Nemažą dalį lėšų tokių centrų finansavimui galima būtų surinkti pasitelkus mokesčių sistemą. Šimtus, o kartais ir tūkstančius eurų egzotinio ar veislinio gyvūno įsigijimui nepagailintys tautiečiai, manau, be didelio vargo gali „paaukoti“ reabilitacijos centrui. Ir ne tik jie. Medžiotojai, žvejai, medienos pramonės įmonės, karinių poligonų steigėjai ir daugelis kitų potencialių „gamtos kenkėjų“ privalo susimokėti už savo „nuodėmes“.