Sausio 21 d. paryčiais, mirė žinomas kovotojas už Lietuvos laisvę, pogrindžio spaudos platintojas, politinių bado akcijų iniciatorius, pirmųjų mitingų už laisvę organizatorius, visuomenininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius Petras Cidzikas.
P. Cidzikas gimė 1944 m. balandžio 25 d. Lazdijų raj., Šeštokuose. 1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tačiau įtarus platinant pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, 1973 m. vasario 16 d. suimtas. Pusę metų kalintas KGB tardymo izoliatoriuje. Nepavykus surinkti įrodymų ir dvasiškai palaužti, KGB iniciatyva jam paskirtas prievartinis psichiatrinis gydymas. P. Cidzikas ketverius metus kalintas specialiajame psichiatriniame kalėjime Černiachovske (buv. Įsrutyje), Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Vėliau dar pusę metų „gydytas“ Naujojosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje.
Kankinimas stipriais medikamentais visam laikui paveikė P. Cidziko sveikatą.
Išėjęs į laisvę P. Cidzikas tęsė kovą prieš okupantus: rašė valdžiai ir tarptautinei bendruomenei protesto laiškus prieš disidentų suiminėjimus ir kalinimus, prieš Afganistano okupaciją, kartu su Antanu Terlecku pasirašė protestą dėl psichiatrijos, kaip bausmės naudojimo įtariamiesiems antisovietine veikla. 1978 m. įsijungė į A. Terlecko įkurtos Lietuvos laisvės lygos veiklą ir pasirašė “45 pabaltiečių Memorandumą” – didžiųjų Vakarų valstybių vadovams skirtą protestą dėl prieš 40 metų sudaryto sandėrio tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS, kurio pasekmė – trijų Baltijos šalių okupacija.
1980 m. gruodžio 16 d. dėl bandymų patekti į Aukščiausiąjį teismą, kur buvo teisiami disidentai V. Skuodis, G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas, nuteistas 15 parų kalinimo, o po to vėl patalpintas į psichoneurologinę ligoninę. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui išsiuntus protesto laiškus, kurie paviešinti ir Vakaruose, po mėnesio P. Cizikas paleistas į laisvę, kur toliau tęsė pasipriešinimo veiklą.
Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Petras Cidzikas buvo 6 kartus sulaikytas ir 3-15 parų kalinamas, jo namuose atliktos 7 kratos.
1987 m. rugpjūčio 23 d. P.Cidzikas kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Nijole Sadūnaite surengė mitingą Ribentropo-Molotovo pakto pražūtingoms Lietuvai pasekmėms paminėti. Tų pačių metų lapkritį P. Cidzikas dalyvavo Latvijos nepriklausomybės minėjime Rygoje, pasakė kalbą ir pakvietė latvius atvykti į Vilnių vasario 16-ą, į Lietuvos nepriklausomybės 70-čio jubiliejų. Grįžęs į Lietuvą jis vėl KGB sulaikomas.
1988 m. pradžioje P. Cidzikas kartu su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę”, kurios tikslas – priversti sovietų valdžią išleisti iš lagerių ir tremties lietuvius politkalinius. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Katedros aikštėje Petras Cidzikas pradėjo garsiąją bado akciją, kuri sulaukė didelio visuomenės palaikymo, buvo plačiai komentuota Vakarų spaudoje. P. Cidzikas tikslą pasiekė – 1988 pabaigoje visi politiniai kaliniai paleisti į laisvę.
P. Ciziko rūpesčiu 1988 m. rugsėjį Pelesoje buvo pastatyta koplyčia. Ypač daug dėmesio jis skyrė Mažajai Lietuvai (Kaliningrado sritis), jos gyventojams lietuviams, tyrinėjo ir skelbė istorinę medžiagą apie kruvinus karo ir pokario įvykius Mažojoje Lietuvoje. 1989 metų pabaigoje įkūrus Mažosios Lietuvos reikalų tarybą, P. Cidzikas kurį laiką buvo jos vicepirmininku.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Cizikas nenustojo rūpintis Lietuvos reikalais. Pasninku, maldomis, kryžiaus nešimu Maskvoje, Mažojoje Lietuvoje kėlė dvasingumą, skatino lietuvius dvasiškai atgimti.
1998 m. rugpjūčio 21 apdovanotas III laipsnio (karininko) Vyčio kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
P. Cidzikas apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Atminimo ženklu Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga (2003).
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl laisvės kovotojo, sąjūdžio dalyvio P. Cidziko mirties.
Pasak šalies vadovės, gūdžiausiais sovietinio režimo metais P. Cidziko nepalaužė nei KGB persekiojimai, nei įkalinimai. Tai buvo tvirta asmenybė, savo drąsa ir atkaklumu kartu su kitais disidentais nepaliaujamai skleidusi pasauliui žinią apie okupacinės sovietų valdžios nusikaltimus.
Užuojautoje pabrėžiama, kad tautos atmintyje P. Cidzikas išliks kaip kovotojas, siekęs kitų pasipriešinimo dalyvių išlaisvinimo, tapęs žinomas ir artimas visai Lietuvai, kurio veikla priartino nepriklausomybės pavasarį.
P. Cidziko nuopelnai valstybei įvertinti III laipsnio (karininko) Vyčio kryžiumi ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Dėl šios netekties šalies vadovė pareiškė užuojautą P. Cidziko artimiesiems, draugams ir bendražygiams.
Užuojautą taip pat pareiškė ir Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
„Lietuva neteko dar vieno Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojo, žymaus kovotojo už lietuvių tautos laisvę ir dvasingumą, pirmųjų mitingų už laisvę organizatoriaus. Neabejotinus P. Cidziko nuopelnus Tėvynei liudija apdovanojimai. Šią netekties valandą reiškiu nuoširdžią užuojautą Velionio artimiesiems, bičiuliams ir bendražygiams“, – rašoma S. Skvernelio užuojautoje.
***
Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba išplatino tokį pranešimą apie P. Cidziką:
„VEIKĘS LIETUVOS DVASINIO ATGIMIMO LABUI Petras Cidzikas
Į XXI amžių Lietuva atėjo taip nesupratusi ir tinkamai neįvertinusi mūsų amžininko Petro Cidziko, veikusio Lietuvos atgimimui, fenomeno. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) nariai yra jam dėkingi už jo dalyvavimą jos pirmojo videšimtmečio veikloje. Nors P.Cidzikas MLRT nariu tapo tik 1990 m., jis netiesiogiai yra vienu iš jos steigėju. 1988-1989 m. P. Cidzikas surengė tris Pasniko akcijas su politiniais reikalavimais. Trečiojoje, 1989 gegužės pabaigoje, prie ankstesnio reikalavimo paleisti visus politinius kalinius jis pareikalavo pasmerkti sovietinį Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą. Buvo sudaryta LTSR AT pirminko Liongino Šepečio deputatinė komisija P. Cidziko reikalavimams išnagrinėti, kuri rudeniop patenkino reikalavimą dėl politinių kalinių, bet genocido nepasmerkė. Tuomet P. Cidziko bendražygio Povilo Pečeliūno rūpesčiu Sąjūdis subūrė Mažosios Lietuvos genocido ir kultūrinio palikimo komisiją, kuri L.Šepečio ir P.Kūrio siūlymu ta komisija 1989 m. gruodžio 18 d. buvo įteisinta įteisinta kaip prie AT Prezidiumo veikianti visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba. Atėjęs į MLRT, P.Cidzikas 1990 m rugpjūčio 26 d., talkinant kitiems MLRT nariams, surengė nesankcionuotas pamaldas J.Bretkūno Bibliojos vertimo 400 metų sukakčiai paminėti Karaliaučiaus centre, priešais Katedros griuvėsius. Po to niekaip neįregistruojama Karaliaučiaus lietuvių katalikų bendruomenė buvo įregistruota ir taip prasidėjo Karaliaučiaus krašto Katalikų bažnyčios atgimimas.
1999-2003 metais, būdamas MLRT vicepirmininku, P.Cidzikas siekė, kad būtų įteisinta atmintina sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, nuolat kėlė Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą. 2000 m. MLRT parengė Kreipimąsi dėl visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo (Prezidentas ir jo kanceliarija jį ignoravo). Daugiausia paties P.Cidziko pastangomis šį Kreipimąsi pasirašė 29 LRS nariai, 85 Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai. P.Cidzikas, be valstybės paramos, iš savo ir paaukotų lėšų leido plakatus (dalį Mažosios Lietuvos gyventojų genocido tema ir Tilžės Akto tema). Maža to, 1996 m. už suorganizuotą eiseną prie Rusijos ambasados sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukoms buvo teistas, o kitais metais už tokią eiseną nubaustas 500 Lt bauda.“
***
Sausio 23 d., trečiadienį, Velionis bus pašarvotas Šv. Ignoto bažnyčios šarvojimo salėje (Šv. Ignoto g. 6, Vilnius). Atsisveikinti galima nuo nuo 13 val.
Sausio 24 d. Šv. Mišios ketvirtadienį 10 val. Šv. Ignoto bažnyčioje, karstas išnešamas 12 val. Laidotuvės Rokantiškių kapinėse.
Gyveno sode Nemenčinės pl. 10 km. Po 1991sausio įvykių apie 50m .nuo jo namo, kažkas bandė supjudyti lenkus su lietuviais .Užpuolė vietinį lenką su hidraulinniu šlangu(galai plieniniai).Prieblandoje nematė ,kad gan stambus pasitaikė – atėmė šlangą ir patį prikūlė .Vietiniai lenkai pakilo ,nes užpuolimo priežastis -” kodėl nekalbi lietuviškai”. Tik lenkams kilo įtarimas ,kad užpuolikas kalbėjo su nelietuvišku akcentu . Atėjo pas mane aiškintis. Norėjo sudeginti visus lietuvių namus pradedant nuo Ciziko . Ilgai tarėmės ,kol susitarėm ,kad lenkai,norėdami atpažinti , apžiūrės visus Ciciko komandos narius . Iškart nuėjom pas Ciziką .Buvo didelė įtampa .Cizikas leido peržiūrėti visas komandos nuotraukas ,-aiškino ,kad visi pensininkai . Taip su Ciziku užgesinom provokaciją tarp lietuvių ir vietinių lenkų .
…”Taip su Ciziku užgesinom provokaciją tarp lietuvių ir vietinių lenkų” . Paskaitęs Tamstos išvengto soduose” galėjusio įvykti vietinio karos”tarp lenkų ir lietuvių, neabejingam Lietuvos kovoms, giliai patriotinio, išsivaikščiojusio kaimo bernui kilo nelabai”geros mintys”… Stambų lenką su šlanga geležiniais antgaliais užpuolęs su nelietuvišku akcentu kalbėjęs lietuvis, išgirdęs ne lietuviškai kalbant,galėjo susijaudinti paskatintas patriotinių tautinių minčių ir galėjo netyčia jam kilti noras atkeršyti lenkui už Pilsudskio padarytas skriaudas Vilniaus kraštui. Rašai, kad pats lietuvis pats gavo į kaulus nuo lenko, bet pats didvyriškai nesiskundė ir nekvietė lietuvių atkeršyti lenkams, o buvo atvirkščiai. Jei tuomet būtumėte “neužgesinę” šio vietinės reikšmės konflikto, kuriame lietuvių ar lenkų pusė galų gale būtų vistiek nugalėjusi, po konflikto mes su lenkais tikrai būtume patapę broliais, kaip jau buvome ne vieną šimtą metų kadaise. O dabar belieka apgailestauti matant ir po šiai dienai mūsų nemeilę ne tik rusams, bet ir lenkams….
Nesuvokiamos dvasios stiprybės Asmenybė.
Kas mes būtume, jei neturėtume tokių Vyrų!
Nuoširdžiausia užuojauta artimiesiems.
Šlovė Didvyriams. Petas Cidzikas nepasiekiamas pavyzdys mums visiems. Nepamiršime Tavęs Didvyri. Atsimename.
Tikra tiesa,nepasiekiamas pavyzdys…
Kaip apmaudu.
Zmones nebijoje rusu okupantu, atvirai kalbeje tai ka visi snabzdejo virtuvese, kankinti lageriuose, nuodyti psichika zalojanciais chemikalais durnynuose, nustumiami i parastes ir mirsta daugelio uzmirsti.
Amzina slove didvyriui, savo veikla neleidusiam uzmigti laives troskimui lietuviu sirdyse.
Šlovė Didvyriui.
Įdomu, kaip valdžia pažiūrės į Garbingo Lietuvio išėjimą Anapilin.
Didžiulė garbė pažinoti tokia did. asmenybe ,už jo padarytus nuopelnus didžiadvasiškuma , tauruma , drąsa ir indėlį į visos Lietuvos LAISVE ir GEROVE ….???
Teko manonė Jį pažinoti ir truputį prisidėti prie Jo apsaugojimo. Šventas Jis Lietuvos Ąžuolas. Lietuvos ąžuolynas visiškai, deja, dabar jau sunykęs. O gal ir išnykęs. Tebūnie lengva Jam Lietuvos žemelė.
Pamenate, kaip 1990 m. rugsėjo-spalio mėn. organizavo kryžiaus žygį į Maskvą –
iškilmingai, su palyda, apsuptas Lietuvos trispalvių, Lietuvą simbolizuojantį 2,5 m dydžio kryžių ant pečių nešė per Rusijos miestus ir miestelius, per Maskvą iki šalia KGB būstinės Lubiankoje stovėjusios bažnytėlės… Buvo sunku patikėti, kad ištvers, kad tai įmanoma. Tačiau turėjo tokią stiprią dvasią…
Tais veiksmais jis dar labiau sužadino laisvės sąjūdį Rusijoje.
Surengė 2 d. žygį Vilniuje aplink KGB pastatą. Visko nė neišvardysi.
Ar apie tai rašo Lietuvos istorijos vadovėliai ? Apie Patacką, Sadūnaitę….rašys ? Jie iškovojo Laisvę ! Deja, ne Lietuvos žmonėms, bet komunist- komjaunimo satanistamas. Jiems sukūrė rojų Lietuvos žemėje.