Apie Lenkiją tenka vis daugiau skaityti ir girdėti mūsų regiono bei pasaulio žiniasklaidoje. Reikia pasakyti, kad daugelyje atveju šis dėmesys yra susijęs su konfliktais. Su Europos Sąjunga mūsų didysis kaimynas konfliktuoja dėl Konstitucinio tribunolo, spaudos laisvės ir migrantų kvotų priėmimo.

Iš Vokietijos Lenkijos aukštieji pareigūnai oficialiai reikalauja šimtus milijardų eurų kompensacijų už Trečio Reicho žalą padarytą per Antrą pasaulinį karą. Aišku, kad su Rusija dvišaliai santykiai yra maždaug Šaltojo karo stadijoje. Ryšium su konfliktu dėl Ukrainos Varšuva neužmiršta pakritikuoti Vokietiją, kodėl ji toliau planuoja naudotis Nordstream 2 dujotiekiu.

Amerikos Prezidentą ir Kongresą lenkai spaudžia, kad JAV įkurtų nuolatinę karinę bazę vienai šarvuočių divizijai arba brigadai, kad apsaugotų Lenkiją nuo galimos Rusijos karinės agresijos. Bendraudami su Lietuvos pareigūnais, Lenkijos valdžios žmonės nuolat mums priekaištauja dėl lenkų mažumos Lietuvoje reikalų.

Santykiai su Ukraina pablogėjo dėl skirtingų ukrainiečių bei lenkų istorinių įvertinimų susijusių su masiniais dviejų šalių mažumų žudynėmis bei deportacijomis. Žinoma, galima laikytis pasyvaus užsienio politikos kursu ir sutikti su viskuo, ko pageidauja patys galingiausi žaidėjai. Tada ir konfliktų bus mažiau. Kartais mums atrodo, kad būtent Lietuva papuola į šią pasyvios užsienio politikos kategoriją. Kaip pats manai, ar Lenkija ne persistengia, gindama savo nacionalinius interesus? Ar nebus taip, kad optimalų užsienio politikos aktyvumo lygį surasime auksiniame viduryje tarp menamo Lietuvos pasyvumo ir Lenkijos hiperaktyvumo?

Apie visą tai kalbamasi su buvusiu JAV diplomatu Algiu Avižieniu: