Nepriklausomas energetikos konsultantas | R. Jurgaičio nuotr.
Kitąmet Lietuva taps vienintele, išskirtine Europos Sąjungos valstybe šilumos ūkyje sukryžminusia griežtą valstybinių monopolijų reguliavimą su privataus verslo konkurencija. Tačiau toks šilumos rinkos reguliavimo hibridas anaiptol nerodo mūsų išskirtinio sumanumo – greičiau tik tai, kad žmonių, o ypač politikų, atmintis yra trumpa.
Nuo kitų metų įsigalios nauja šilumos supirkimo tvarka, pagal kurią griežtai reguliuojamos centralizuoto šilumos tiekimo įmonės turės konkuruoti su privataus kapitalo nereguliuojamais nepriklausomais šilumos gamintojais. Centralizuotos šilumos tiekio įmonėms nebebus padengiami pastovūs kaštai, jeigu jos pralaimės mėnesiniuose šilumos aukcionuose privatiems šilumos gamintojams, todėl ilgainiui katilinių išlaikymas centralizuoto šilumos tiekimo įmonėms taps nuostolingas iki tiek, kad gali būti priimti sprendimai jas uždaryti.
Tokia tvarka yra pavojinga pirmiausia dėl to, kad nenumato nuoseklaus galios rezervo ir garantijų planavimo – chaotiška konkurencija lems, kokios katilinės išliks, o kurios išnyks, niekam neprisiimant atsakomybės už technologinių bei ekonominių visos šilumos sistemos parametrų vertinimą ir paisymą.
Ar prisimenate prieš gerą dešimtmetį Telšių šilumos ūkyje įvykusią avariją – kai apie 6 000 namų ūkių beveik dvi savaites buvo palikti be šildymo spaudžiant -25 laipsnių šalčiui? Pastatai tiek įšalo, kad patalpose vanduo užšaldavo stiklinėje, susproginėjo vandentiekio vamzdžiai, bandant juos atšildyti kai kuriuose namuose kilo gaisrai. Vamzdžių korozija, per didelis karštis vamzdžiuose, buvo antrinės šitos siaubingos tragedijos priežastys, o pirminė ir pagrindinė priežastis buvo šilumos galios rezervo trūkumas.
Savivaldybės valdoma rezervinė „Sedos“ katilinė buvo demontuota, o šilumos ūkį valdžiusi „Litesko“ neinvestavo į galios rezervą – nemanė, kad prireiks, tad atsisakė papildomų kaštų. Visa laimė, kad „Litesko“ turėjo įsipareigojimų savivaldybei ir buvo finansiškai bei technologiškai stipri bendrovė, todėl sugebėjo likviduoti padarinius. Bet net ir jai prireikė beveik dviejų savaičių – su visais technologiniais, žmogiškaisiais ir finansiniais resursais. Politikai turėtų rimtai įvertinti, kas nutiktų, jeigu tokioje situacijoje atsidurtų nereguliuojama, jokių įsipareigojimų vartotojams neturinti šilumos gamybos įmonė, finansiškai ir technologiškai nepajėgi likviduoti avarijos?
Net liberalioje elektros rinkoje už infrastruktūrą atsakingo operatoriaus valdomų rezervinių elektrinių stovėjimo kaštai yra įtraukti į galutinę kainą vartotojams. Kitaip neįsivaizduojama – galios rezervo sukūrimas ir nepertraukiamo tiekimo garantijos yra vienas esminių dalykų bet kuriame energetikos segmente. O kai turime reikalų ne su greitai skriejančiais elektronais, bet su vamzdžiais keliaujančia šiluma, tai svarbus net katilinių išsidėstymas tinkle. Todėl labai neapdairu palikti laukinei konkurencijai spręsti, kur katilinės išliks, o kur bus uždarytos.
Šilumos gamyba ir tiekimas yra potencialiai pavojinga, socialiai labai jautri sritis, kuri dar ir technologiškai labai specifinė. Dėl to šilumos ūkyje neįmanoma banaliai įdiegti konkurencijos kaip prekybos sektoriuje. Tiksliau, teoriškai įmanoma, bet vartotojams tai taptų didžiule finansine našta.
Lietuva nėra nei pirma, nei vienintelė Europos Sąjungos valstybė, susižavėjusi konkurencijos idėja šilumos ūkyje. Ši mada kilo kai 2009 metais buvo patvirtintas Trečiasis energetikos paketas, įpareigojęs ES nares liberalizuoti elektros ir dujų rinką, griežtai atskiriant konkurencines veiklas – gamybą ir tiekimą, nuo monopolinių veiklų – elektros ar dujų transportavimo tinklais ar vamzdynais. Daugeliui šalių tuo metu gimė idėja liberalizuoti ir šilumos ūkį, bet atliktos analizės parodė, kad norint pasiekti realią konkurenciją, reikia keletą kartų didinti lygiaverčių žaidėjų skaičių izoliuotoje ir sezoniškumo veikiamoje rinkoje.
Vokietija, Švedija paskaičiavo, kad tokios investicijos niekada neatsipirks ir taps antisocialiniu veiksniu, užkraunančiu gyventojams didžiulę finansinę naštą. Vakarų valstybės pasirinko konkurencijos dėl galutinio vartotojo modelį – kai tarpusavyje dėl galutinio vartotojo varžosi skirtingi šildymo ir jo gavimo būdų modeliai. Pavyzdžiui, centralizuotas šildymas konkuruoja su autonominiu dujiniu, arba atsinaujinančios energijos būdu gaunama šiluma. Tačiau į centralizuoto šildymo ekosistemą konkurencija nėra brukama – Lietuva vienintelė nusprendė atlikti tokį eksperimentą su savo šilumos ūkiu ir gyventojais. Konkurencija negali būti tikslas – tai yra priemonė sukurti palankiausias sąlygas vartotojams, bet šiam tikslui pasiekti konkurencija ne visada yra tinkama priemonė.
Autorius yra Nepriklausomas energetikos konsultantas
Yra dar viena problema, kurią negirdėjau kad kas pastebėtų. Senų namų šildymo sistemose turinčiose elevatorinį šilumos mazgą termofikacinį vandenį per radiatorius pumpuoja šilumos tiekėjo siurbliai esantys katilinėse ar elektrinėse. Naujų namų ir renovuotų namų šilumos mazguose termofikacinį vandenį pumpuoja vienas elektrinis cirkuliacinis siurblys esantis namo šiluminiame mazge. Namuose nėra elektros generatoriaus ir antro atsarginio siurblio. Dingus elektrai name ar sugedus šiam vieninteliam cirkuliaciniam siurbliui nors iki namo šiluma ateis, bet jos namas negalės pasiimti, nes neveiks cirkuliacinis siurblys. Kol siurblys nebus pakeistas nauju ar atstatytas elektros tiekimas namas šals. Kiek laiko tai truks galime spėlioti. Jeigu stambi elektros avarija tai gali trukti ir dvi savaites kaip ir Telšiuose. Tai gali įvykti bet kuriame mieste neatmetant nei Vilniaus. Namų šiluminiuose mazguose būtų pravartu turėti atsarginį siurblį ir elektros generatorių, bet tai nėra suprojektuota. Skęstančiųjų gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas.