Gruodžio 29 d. mirė 105-uosius metus einanti seniausia Punsko krašto gyventoja, Ožkinių kaimo audėja ir dainininkė Anelė Maksimavičienė. Velionė į paskutinę kelionę buvo palydėta šiandien – paskutinę 2018-ųjų metų dieną.
A. Maksimavičienė sulaukusi itin garbingo amžiaus buvo nepaprastai šviesaus ir logiško mąstymo moteris. Ji pasižymėjo labai gražiu balsu ir buvo viena iš ryškiausių Punsko krašto liaudies dainininkių, nepaprasta Punsko krašto istorijos lobių žinovė. Neįtikėtina, bet jos prisiminimai siekė net kovų dėl Seinų ir savanorių laikus.
A. Maksimavičienė gimė 1914 m. birželio 10 d. Ožkiniuose. Visą savo ilgą gyvenimą ji buvo ištikima savo kraštui, tėvų kalbai ir papročiams. Ji buvo tikras pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išlaikytum savo tautiškumą ir neprarastum iš protėvių paveldėtos savasties okupantų apsuptyje.
„Kai mus okupavo, mano brolis Jonas Pajaujis išvažiavo mokytis į Lazdijus, kur buvo perkelta Seinų gimnazija. Aš Punske baigiau pradžios mokyklą, ir tėvai toliau manęs neleido – nenorėjo, kad lenkiškai mokyčiaus. Būdavo, samdydavo daraktorius. Tie daraktoriai – tai mokytesni ūkininkų bernai. Tas, kas turėdavo vieną vaiką, kuriam jau reikia mokytis, berną samdydavo vieną savaitę, kas du – dvi savaites. Mokydavomės lietuviškai skaityti iš maldaknygių. Brolis man nudrožė pagaliuką. Juo vedžiodavome maldaknygėje, kol jos lapus kiaurai pratrindavome, “ – apie savo vaikystę yra pasakojusi A. Maksimavičienė.
Anelė, brolio padedama, buvo išsiųsta mokytis į Vilnių. Bet ir ten turėjo mokytis lenkiškoje mokykloje. Ji lenkiškai mokytis nenorėjo. Anelė dar bandė išmokti dailės ir audimo, tačiau sutrukdė karas. Taip ji ir liko be specialybės.
„Mano vyras buvo mokytojas, – pasakojo A. Maksimavičienė, – todėl, kai užėjo karas, pasitraukė į Lietuvą. Paskui, kai ėjo rusai, čia vėl parbėgo… Lenkai leido ūkininkauti. Tačiau vis vertė stoti į kolūkį. Būdavo, išsivaro vyrą į Punską, sumuša ir liepia bėgti. Manė, kad šaus į nugarą… Kratos namuose būdavo be perstojo – vis neva ginklų ieškojo… Įstojom į tą kolūkį. Bet paskui kolūkis suiro, vėl grįžom prie ūkio. O kai reikėjo eiti į pensiją, žemes reikėjo atiduoti valdžiai. Atidavėm. Prie namų tik hektarą paliko, “ – prisimena A. Maksimavičienė.
A. Maksimavičienė pirmaisiais pokario metais rinko aukas skirtas Lietuvai, už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams bei į Vakarus bėgusiems Nepriklausomos Lietuvos politikams, globojo partizanus, tarp jų Vytautą Prabulį-Žaibą, Jurgį Krikščiūną-Rimvydą.
A. Maksimavičienės 100-metis:
[youtube]https://youtu.be/JFAUYWNjgkA[/youtube]
S. Birgelio filmas „Šimtas gyvenimo metų“:
AtA užuojauta artimiesiems…
Punsko- Seinų- Suvalkų krašte įžymių lietuvių veikėjų,lietuviškos kultūros ,ypač kalbos ,ir istorinės atminties sergėtojų ir skleidėjų buvo,yra ir bus ateity..Viena iš žymesnių šio krašto lietuviškų šviesuolių – Anelė Maksimavičienė / pirminė pavardė Pajaujytė/.Džiugu ir tai, kad šios Sūduvos dalies jaunoji karta sėkmingai perima iš vyresnės kartos garbingą ir veiksmingą šviesuolišką veiklą puoselėjant lietuviškumą ,o visa tai daroma ,,vardan Tos “.Tad, Brangi Anele, ačiū,kad šiame krašte išvydai pasaulį,čia augai, subrendai,saugojai ir skleidei lietuvybę, ir čia pasilikai amžinai.Amžinoji Ramybė telydi Jus,Anele.
Laba diena,
užuojauta gerbiamos Anelės artimiesiems, bendraminčiams.
Prisiminimuose ji – mūsų Tautos savasties saugotoja bei prasmingo gyvenimo mokytoja mums visiems tada ir ateityje. Amžina pagarba Jai.
pagarbiai
Gintaras Skamaročius