Spalio 24 d., LR Seime, etnokultūrinio sąjūdžio, prasidėjusio pirmų rengėjų būrelių įsisteigimu, 50-mečio proga, vyko konferencija – „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“. Apie šio judėjimo svarbą lietuviškos kultūros ir savimonės išsaugojimui sovietmečiu kalbėjo mokslininkai ir judėjimo dalyviai.
„Nuobodžiai baladoja vagonų ratai – vis tą patį dundesį kaldami į smegenis. Nėra jokių gultų. Sėdime ant medinių suolų kaip įkalti. Visiems pavargo stuburai, nutirpo sėdynės. Studentai pradeda bruzdėti. Girdžiu, vagono gale Veronika [Janulevičiūtė-Povilionienė] tyliai uždainavo:
Devyni metai – ne viena diena,
Devyni metai – ne viena diena,
Kai daržely buvau…
Staiga sugelia širdį. Užgriūna neišpasakytai didelis ilgesys…“
Taip viena daina įkvėpė Aldoną Ragevičienę suburti pirmąjį studentų folkloro ansamblį 1968-aisiais. Nuo tada nuoširdžiai, iš širdies dainuojamos liaudiškos dainos išjudino vis daugiau žmonių ir išaugo į penkis dešimtmečius besitęsiantį etnokultūrinį judėjimą.
Etnokultūrinio judėjimo penkiasdešimtmetis
Sovietmečiu kilusį folklorinį, ramuviečių, žygeivių judėjimą tirianti prof. dr. Ainė Ramonaitė akcentavo, kad dalyvavimas šiame judėjime to meto žmonėms buvo galimybė atsiriboti nuo sovietinės visuomenės, sovietinių apeigų ir kartu kurti savo, alternatyvų pasaulį, kuriame jie galėjo jaustis oriai. A. Ramonaitės teigimu, šis alternatyvus etnokultūrinis judėjimas buvo svarbus veiksnys, nuo kurio prasidėjo sovietinės sistemos griūtis: neatsitiktinai pirmasis Sąjūdžio mitingas įvyko savaitė po festivalio „Skamba skamba kankliai“.
Apie penkis dešimtmečius – ansamblio dalyvių akimis
Ilgamečiai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ – pirmojo folkloro ansamblio Lietuvoje – nariai Ainė Ramonaitė ir Paulius Narušis šiemet pristatė knygą „Nuostabus laikas. Penki „Ratilio gyvenimo dešimtmečiai“.
„Per pasakojimą apie vieną iš seniausių Lietuvoje folkloro ansamblių skleidžiasi ir viso etnokultūrinio judėjimo istorija, ir netgi pačios Lietuvos virsmas iš sovietinės į laisvą valstybę. Kaip sovietiniais laikais pavyko įkurti režimo propagandos neskleidžiantį kolektyvą? Kaip žiūrovai reagavo į pirmą kartą ant scenos atliekamas sutartines ir advento dainas? Kaip dabar gerai žinomi instrumentų meistrai išmoko gaminti senąsias kankles, kurios Lietuvoje jau buvo beveik užmirštos? Iš kokių detalių rekonstruotas archeologinis kostiumas? Kaip jautėsi ansambliečiai, sovietmečiu pirmą kartą išvykę į užsienį, ir ką atrado dabartinis „Ratilio“ jaunimas Kazachstane, lankydamas tremtinių kapus? Šios knygos skaitytojai sužinos šiuos ir dar daug dalykų“, – teigia knygos sudarytojai.
„Šiame leidinyje norėjome kuo išsamiau atskleisti itin turtingą ir turiningą „Ratilio“ gyvenimą per penkis ansamblio dešimtmečius, jį rengdami kalbinome kelias dešimtis žmonių – „Ratilio“ narių, vadovų, žiūrovų, instrumentų meistrų ir kt. Visgi daugybė dalykų – įvykių, kelionių, koncertų, žmonių – liko neįtraukta. Norint viską surašyti, reikėtų ne vienos knygos, o mažiausiai kelių tomų. Be to, rengdami knygą orientavomės į platų skaitytojų ratą, todėl stengėmės, kad ji nevirstų vien tik ansamblio nariams įdomių atsiminimų rinkiniu“, – sako Ainė Ramonaitė.
Didžioji dalis šių tekstų gimė kaip pokalbiai, tad norėta kalbą išlaikyti kuo autentiškesnę, kuo artimesnę sakytinės kalbos stiliui, kad pasakojimai neprarastų savo gyvybės ir įtaigos. Savo istorijomis pasidalino dainininkė Veronika Povilionienė, ansamblio vadovės A. Ragevičienė, Zita kelmickaitė, Milda Ričkutė, buvę ansamblio nariai – sociologas Vylius Leonavičius, rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, menininkas Jūragis Burkšaitis, edukologijos mokslų daktarė Nijolė Burkšaitienė, lituanistė Romualda Truncienė, gydytojas Regimantas Žitkauskas, etnologė Loreta Sungailienė, klimatologas Justinas Kilpys, – taip pat dainininkė, archeologinių kostiumų rekonstruktorė Daiva Steponavičienė, instrumentų meistras Egidijus Virbašius, dūdmaišių meistras baltarusis Dzianis Sukhi, antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ir kt.
