Besirengiant lapkričio mėnesio ekskursijai po baltų kultūros vietas Ignalinos krašte, iš atminties iškilo nepaprastai įdomus pasakojimas, kurį teko girdėti tautosakinės ekspedicijos metu prieš daugiau kaip dvidešimt metų. 74 metų Jonas Martinkėnas iš Ažušilės kaimo (Ignalinos r.) ne tik priporino gražių sakmių apie velnius, sutemoje išslenkančius iš greta pirkios esančios Velniabalos, bet ir prabilo apie kur kas rimtesnius dalykus − sielų persikūnijimą:
„Nežinai, kiek atbūta jau sielų, maž jau trečią ar ketvirtą sielą turim. Numiršta, nuo amžinybės pabūva, i vė Dievas jų siuncia takian i takian kūnan“.
Folkloristai nesigiria užrašantys tokių tekstų. Netgi priešingai – kaimo išminčių filosofavimai daugelį dešimtmečių nebuvo laikoma nei tautosaka, nei tradicija. Juo labiau prigimtinės religijos tradicija – argi ji galėtų taip ilgai išlikti? Štai Žemaitijoje paplitę pasakojimai apie vaidilutes tiesiog laikyti romantinės literatūros įtaka… valstiečiams.
Tuo tarpu Jonas Martinkėnas, aklas senukas iš Ažušilės, kurio gyvenimo geografija išsitenka Rimšės ir Vidiškių apylinkėse, sėdi prie savo medinės trobelės ir tęsia savo pasakojimą toliau. Dalinasi sapnu – kaip jis sapne matęs rojų:
„Rajus gražus labai atroda. Sapnavau vieną kartą, radas, atsidare dungus, e gražumas, e gėlas, ė tulpes visokias auga! „Nuraškai tu man brangiaja, nar vienų, nusinešiu un žemę aš jų, rožį“. „Negalima, – saka, – anas irgi sielas turi“.
Čia jau atsiveria mitinė vaizduotė – žmogaus siela tampa raudona gėle (rože, tulpe). Tai labai senas mitinis vaizdinys, žinomas iš dainų poetikos: rožė, išdygusi ant kapo – tai mirusiojo vėlė. Tačiau čia ne vien poetika. 1971 m. Vilniaus kraštotyrininkų ekspedicijos Dubičiuose dalyvė Emilija Stanikaitė Kaniūkų kaime (Varėnos r.) kalbino 71 m. amžiaus Teofilę Statkuvienę, darželyje auginusią 42 skirtingas gėlių rūšis ir niekada jų neskynusią. Ji pasakojo: „Kada žmogus miršta, pamirus kiek laiko būna gėlėse, kol jį kur perskiria, paskui iš tų gėlių vėl skirsto po žmones, ir vėl gema ir auga žmonės“. Tokį aiškinimą Teofilė buvo girdėjusi iš savo bobutės, mirusios 101 metų amžiaus.
Tai nėra vieninteliai „etnografiniai“ liudijimai apie sielų keliones. Susidomėjus šia tema ir ėmus klausinėti žmonių, pavyko užfiksuoti dar porą senovinės pasaulėžiūros apraiškų. 1995 m. žiemą Žemaitijoje 76 metų Pranas Ribkauskas iš Žvirblaičių k. (Alsėdžių apyl., Plungės r.), paklaustas, kas vyksta žmogui mirus, sakė: „Žmuogaus dvasia papuol kartais į gyvolelį, į kitą žmuogų. Pasakuoja, kad iš to numirėlia dvasia ēt į kitą, kur gem“.
Po metų, 1996-aisiai, kitoje Lietuvos pusėje, Dieveniškių krašte (Šalčininkų r.) 80 metų Marijona Bludnickienė iš Maciucių k. labai panašiai bylojo: „Itų dūšių, kuris [žmogus] numirė, tai jau perskiria tam, kuris gims, jau itep sako. Kūnas jau numiręs, o itų dūšių jau perskirsta kitam vaikui, jau kur laukia“.
Sielos pergimimo samprata kildintina iš lietuvių prigimtinės religijos, iš jos mitinių vaizdinių ir savitos teologijos. Tokios sampratos negalime laikyti vėlyvu reiškiniu – ją liudija XVI amžiumi datuojamas misionieriaus Jokūbo Lavinskio raportas, kuriame pranešama, jog lietuviai maną, „kad mirusiųjų vėlės po metų pereina į tuos žmones, kurie gimsta“. Sielų persikūnijimo idėja liudija mirties ir gyvybės vieningumą, ciklinę kaitą, po mirties sekantį atgimimą. Šiandien šis gyvybės ratas jau reto žmogaus pastebimas, bet jį dar galime įžvelgti antkapinių paminklų saulutėse ir jų spinduliuose, meniškai virstančiuose žaliomis šakelėmis su pumpurais bei rožių ir lelijų žiedlapiais.
