M. Kundrotas. Pirmyn į Vakarus!

Lietuvos informacinėse erdvėse jau kuris laikas vyrauja skirtis tarp Rytų ir Vakarų vertybių. Valstybės ekspansija į privatų gyvenimą, kartu iškeliant transnacionalines ir globalias galias virš valstybių, atsivėrimas viso pasaulio perėjūnams, kosmopolitinės sąmonės diegimas, lyties ir šeimos perkonstravimas pagal liberaliai kairuoliškas dogmas – visa tai priskiriama vakarietiškų vertybių diskursui. Pats Vakarų-Rytų skirties tapatinimas su gėrio-blogio skirtimi – tiek pat naivus, kiek ir apgaulingas, bet kyla klausimas, ar pats Vakarų vaizdas – adekvatus?

Būtent Vakarų pasaulyje, o pirmiausiai – Europoje, užgimė politinės tautos ir tautinės valstybės konceptas. Tautinė valstybė iki šiol, nors stipriai siūbuojama liberalių ir kairiųjų vėjų, yra vyraujantis valstybės modelis Europos žemyne. Šis modelis gimė iš Reformacijos, įsigalėjo XVIII – XIX a. Tautų Pavasario sąjūdžiuose ir tapo vyraujantis po Versalio taikos. Paradoksalu, bet Versalio sistemą galutinai įtvirtino JAV prezidento Vudro Vilsono doktrina, kad kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę.

Vakaruose prigimtinės, kultūrinės ir kalbinės bendruomenės tapo valstybių pagrindu. Rytų pasaulyje tautinis valstybės modelis įsitvirtino arba aiškioje Vakarų įtakoje, arba dėl itin savitų istorinių ar geografinių sąlygų, veikiau kaip išimtis, nei kaip taisyklė. Daugelis Rytų valstybių arba apima daugybę tautų, arba dalija tą pačią tautą į skirtingus politinius darinius, arba jungia abi šias savybes. Tauta ir valstybė Rytų politinėse tradicijose retai siejasi. Tai – Vakarų išradimas ir vienas didžiausių Vakarų laimėjimų, kai valstybę jungia bendras kraujas, bendras gyvenimo supratimas, o jos piliečiai gali susikalbėti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Antras svarbus Vakarų civilizacijos kūrinys – tai santykinė asmens laisvė valstybės ir bendruomenės atžvilgiu. Galima diskutuoti, kur turėtų būti šios laisvės ribos ir kaip ji turėtų reikštis. Vis dėlto akivaizdu, jog šis socialinių santykių modelis gimė Vakaruose, plėtojantis krikščioniškai pasaulėžiūrai, kur kiekvienas asmuo pats atsako už save. Rytuose už asmenį sprendžia valstybė, giminė, bendruomenė, pats asmuo dažniau aukojamas dėl kolektyvo. Asmuo čia – tiktai statistinis vienetas, kurio praradimas – menka kaina už „bendrąjį gėrį“.

Trečia Vakarų kultūros savybė – tai demokratija, kur derinamos daugumos valdžios ir mažumų teisių kategorijos. Čia asmenys, susibūrę į politines, kultūrines, socialines draugijas, o galiausiai – į politinę tautą, bendrai sprendžia savo grupių ir visos valstybės reikalus. Politiniai elitai čia – tik visuomenės atstovai, nors kartu ir vedliai. Gebėjimai įkvėpti visuomenei viziją ir išreikšti jos interesus – esminės sąlygos tiems ar kitiems žmonėms užimti elito pozicijas. Priešingai, Rytuose vyrauja autoritarinės tendencijos, kur elitai kyla iš galios grupių žaidimų, o politinė valia nuleidžiama iš viršaus į apačią.

Liberalioji kairė ardo visus tris įvardytus Vakarų civilizacijos principus. Paradoksalu, jog bent du iš jų – asmens laisvę ir demokratiją – skelbdama ir netgi pretenduodama tai išplėsti. Tautinę valstybę keičia viršvalstybinės struktūros ir tarptautinės kapitalo korporacijos, asmens laisvę – vis sunkesnis valstybės institucijų diktatas, o demokratiją – tiek rinktų, tiek apsiskelbusių elitų politinė valia, vis labiau ignoruojant piliečių nuostatas ir vertybes.

Tautinei valstybei ši ideologija skelbia atvirą karą, tad šią temą kol kas atidėkime, pirmiau aptardami tas vietas, kur liberaliosios kairės teorija ir praktika iš tiesų skiriasi. Pagrindiniai jos lozungai – žmogaus teisės, atvirumas, laisvas žmonių ir kapitalo judėjimas. Būtent šis turinys sudedamas ir į demokratijos sąvoką, nors tiesioginė jos reikšmė – tiesiog pilietinė valdžia. Iš liberalizmo perėmusi laisvės, o iš marksizmo – lygybės šūkius ši ideologija griauna jas abi.

Skelbdami vis daugiau žmogaus teisių ir laisvių kairieji liberalai paradoksaliai susaisto žmones vis stipresniais viešosios, net valstybinės atsakomybės ryšiais. Susiklosto šizofreniška padėtis, kai valstybė sprendžia, kaip mums naudotis savo laisvėmis ir moko mus būti laisvais. Tarsi be jos mes būtume per kvaili suprasti savo teises ar per silpni jas išreikšti. Maža to, šios laisvės traktuojamos per grupines kategorijas: tautinių ar religinių mažumų, lyčių, lytinių orientacijų, amžiaus, sveikatos būklės ar kitas kolektyvines sąvokas. Asmuo kažkur dingsta.

Liberaliosios kairės santvarkos žmogus turi teisę apsigyventi bet kurioje pasaulio šalyje, bet užginama teisė vietiniam žmogui spręsti, kas gyvens jo kaimynystėje. Užtikrinta teisė rinktis egzotiškas lytines praktikas, bet užginama teisė jas kritikuoti. Vaikas turi teisę išvengti griežto auklėjimo, nuo garsesnio žodžio iki fizinio tramdymo, bet atimama jo teisė gyventi šeimoje, kuri išeina už liberaliosios kairės sampratų ribų. Net jei pats bevelytų rinktis griežtą, bet savą šeimą, jam parenkami globėjai iš politiškai korektiškos aplinkos.

Šios santvarkos credo puikiai išreiškia žodžiai „draudžiama drausti“. Deja, draudimas drausti taip pat yra draudimas. Štai, kas būna, kai dialektinė problema spraudžiama į pozityvistinius rėmus. Kovodama su tikromis, o dažniau – tik menamomis diktato formomis liberalioji kairė pati atsigręžia beprecedente diktatūra. Iš pradžių draudžiama drausti, po to – jau ir išsakyti savo nuomonę. Kritikuoji masinę imigraciją – esi ksenofobas, kritikuoji lytinę egzotiką – esi homofobas, abiem atvejais atsiduri už įstatymo ribų.

Drauge su laisve naikinama ir lygybė. Atsiranda lygūs ir lygesni. Žmonių grupės, pripažintos aukomis, įgauna beribę teisę kritikuoti, šmeižti, diskriminuoti grupes, kurios pripažįstamos vyraujančiomis ar vyravusiomis praeityje. Neva taip atkuriama pusiausvyra. Iš tiesų tik įtvirtinamas vienos pusės diktatas. Vietinės tautos, prigimtinės šeimos, istorinės religijos, konservatyvios pažiūros ir jų atstovai tampa priespaudos ir persekiojimo aukomis.

Demokratija traukiasi. Tiesioginė piliečių valia per referendumus vis labiau varžoma. Išrinkti atstovai atstovauja sau ir savo politinėms grupėms, užuot reiškę rinkėjų valią. Atsiranda atstovų be rinkimų – konstituciniai teismai, tarptautinės komisijos, gausybė ekspertinių institucijų, kur aukšti specialistai sprendžia ištisų valstybių likimus už jų piliečius. Žmogaus darbas, asmeninis gyvenimas, gamtos ir kultūros ištekliai atitenka kapitalo grupėms, kur viską lemia investuotojai, o valstybės tampa jų policijos nuovadomis.

Kapitalui žmogus reikšmingas tiktai dviem aspektais: kaip vartotojas ir kaip darbo jėga. Dėl to masinė migracija – ypač paranki: kam kelti darbuotojams algas, kai už durų – jau milijardai alkanų žmonių, pasirengusių dirbti už skatikus? Liberalioji kairė skiriasi nuo klasikinės kairės. Ši bent jau bandė ginti paprastą darbo žmogų. Dabartinėje kairėje vietinį darbo žmogų keičia vargšai atvykėliai ir tobuli vartotojai – hedonistai, ieškantys vis naujų malonumų. Tuo grindžiama ir seksualinė revoliucija, tariamai išlaisvinanti žmogų iš prigimtinių ryšių.

Koks ryšys tarp asmens laisvių, demokratijos ir tautinės valstybės? Tiesioginis. Asmens laisves gali užtikrinti tik demokratinė valstybė, per politinį pliuralizmą subalansuojanti skirtingas interesų grupes, o per jas – ir asmenų interesus. Savo ruožtu demokratiją gali užtikrinti tik teritorinė, suvereni valstybė, kurios piliečius jungia bendra kultūra ir sąmonė. Nebūtinai bendra kilmė, nors ji, be abejo, stiprina tarpusavio solidarumą. Kita vertus, tokios valstybės, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Šveicarija, sugeba jungti ir skirtingų prigimčių žmones. Esmė – visuomenės suverenumas sau, savo žemei ir jos ištekliams.

Prieš keletą metų šį straipsnį būtų tekę vadinti „Atgal į Vakarus!“ Dabar, kai pasaulio politikos ir ekonomikos lyderių – Jungtinių Amerikos Valstijų – prezidentu dirba Donaldas Trampas, kai tautinės jėgos valdo Italiją, Austriją, Vengriją ir Lenkiją, kai stiprėja tautiškos nuostatos Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Europos šalyse, jau galima tarti: pirmyn į Vakarus! Liberalioji kairė – jau vakarykštė diena. Sunkios pagirios dar tęsis ilgai, bet jau brėkšta aušra. Tautinių, konservatyvių ir socialiai teisingų jėgų aušra.

Taigi, Lietuva – pirmyn į Vakarus!