Spalio 29-30 d. suskambės, bene prieš mėnesį prasidėjusio Vilniaus tarptautinio teatro šventės „Sirenos“, baigiamasis akordas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur bus parodytos Eimunto Nekrošiaus Varšuvos nacionaliniame teatre pastatytos Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“.
Renginys, skirtas pažymėti Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, organizuojamas kartu su partneriais Lietuvoje ir kaimyninėje šalyje: Adomo Mickevičiaus institutu, Lenkijos institutu Vilniuje, „Orlen Lietuva“.
A. Mickevičiaus poemos tekstą scenai adaptavo poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, scenografiją ir kostiumus kūrė nuolatiniai režisieriaus bendražygiai Marius Nekrošius ir Nadežda Gultiajeva, kompozitorius – Pavelas Šimanskis (Paweł Szymańsk), šviesos dailininkas – Audrius Jankauskas.
Du vakarus į didžiulę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salę kviesiantis spektaklis bus rodomas su vertimu į lietuvių ir anglų kalbas, jiems parengti naudoti Justino Marcinkevičiaus ir Charles S. Kraszewskio poemos vertimai.
Lenkų teatro sezoną sudrebinęs kūrinys
Nuo kontroversiškų atsiliepimų iki kritikų liaupsių – taip prieš dvejus metus šis spektaklis sutiktas kaimyninėje šalyje. Atsiliepimai spaudoje kvestionavo atvykėlio režisieriaus teisę imtis lenkų tautai svarbaus literatūros kūrinio, tarsi egzistuotų vienintelis teisingas būdas statyti Mickevičių, ir jis būtų ne visai suprantamas lietuviui. Tačiau kaip rašo žymus lenkų teatro kritikas Lukas Drevniakas (Łukasz Drewniakas) „Eimuntas Nekrošius nestato Mickevičiaus dramos tam, kad iš lietuviškos perspektyvos pasakytų mums, apie ką ji yra ir kodėl blogai iki šiol ją supratome. Lietuvis nepolemizuoja su tuo, kas lenkų teatre dominuoja ir aktualu, neatsižvelgia į ankstesnes kūrinio inscenizacijas. Tiesiog ne. Nekrošius nė su kuo nesiginčija ir nerungtyniauja.“
Mėnesinis lenkų žurnalas „Teatr“ pripažino „Vėlines“ geriausiu 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezono spektakliu. Lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skirtas Konrado Svinarskio apdovanojimas. E. Nekrošius yra vienas iš nedaugelio, gavusių šį apdovanojimą daugiau nei kartą. 1997 metais geriausiu sezono spektakliu buvo išrinktas jo „Hamletas“, kuris buvo pristatytas tų metų Torūnės šventėje„Kontakt“. Be to, E. Nekrošius yra vienintelis užsienietis, kuriam skirtas Konrado Svinarskio apdovanojimas. Lenkijos teatro kritikai liko sužavėti lietuvių teatro legendos genijumi ir jo gebėjimu pateikti unikalią, plačią bei netikėtą interpretacijų gausą chrestomatiniam dviejų tautų kūriniui.
„Pasiryždami pristatyti šį spektaklį Lietuvoje, mes nebijojome emocijų. Kritikų ir teatro bendruomenės Lenkijoje šis drąsus kūrinys buvo sutiktas išties labai audringai, sulaukė įvairių nuomonių ir reakcijų, taip pat buvo pripažintas geriausiu 2015–2016 m. sezono spektakliu Lenkijoje. A. Mickevičius yra Lenkijai ir Lietuvai reikšmingas rašytojas, o jo „Vėlinės“ – abiem šalims svarbus kūrinys, tad kartu tai ir mūsų dovana Lietuvai minint Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį,“ – mintimis dalinosi Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Martynas Lapčinskis (Marcin Łapczyński).
Iššūkis pristatyti šiuolaikinį teatrą
Visą mėnesį kvietęs pajausti „Emocijas iš arti“, šventės „Sirenos“ šia gaida užbaigia ir 2018-uosius, pažyminčius ir pačios šventės etapų kaitą. Paskutinį sezoną „Sirenų“ meno vadovės vairą tvirtai laikanti Audra Žukaitytė sako, kad šventė visuomet siekė būti ryški ir vadovautis ne saugiais programos kuravimo kriterijais, o pristatyti svarbias temas nagrinėjančius ir šiuolaikinius estetinius ieškojimus atliepiančius scenos meno kūrinius: „Vienuolika metų, praleistų formuojant šventės programą, buvo nemenkas iššūkis, siekiant kurti šventę kaip konceptualų reiškinį, pristatyti naujus vardus ir žinomus meistrus, taip pat atverti Lietuvos žiūrovams gal ne visada patogius, tačiau aukštais meniniais kriterijais grįstus šiuolaikinio teatro kontekstus. Paskutinis šių metų programos kūrinys kaip tik ir leis susipažinti su neabejotino Lietuvos teatro grando darbu. Lietuva, Lenkija ir Adomas Mickevičius – tai jau savaime itin jautri ir emocionali tema. Tikimės, kad šį filosofinį, vizualų, puikių lenkų aktorių vaidinamą spektaklį, kurio nebūtų pavykę atvežti be vieningų partnerių pastangų, publika priims atvirai ir dialogiškai.“
Nekrošiaus „Vėlinės“ – karčiai ironiškas reginys, išlaikantis stiprų ryšį tarp to, kas visuotina, ir to, kas lokalu. Visas spektaklis vyksta Zbignevo Pronaškos (Zbigniew Pronaszko) sukurto paminklo Adomui Mickevičiui, stovėjusio Vilniuje, šešėlyje, ir nors statytas lenkiškajai publikai, „Vėlinės“ – ypatingai lietuviškas ir vilnietiškas darbas. Dėl šios priežasties spektaklio rodymas šventės „Sirenos“ metu Vilniuje tampa dar simboliškesnis ir reikšmingesnis. Duobėmis paženklintoje scenoje, tarsi nebyliai sufleruojančioje bet kurią akimirką nutiksiantį įpuolimą į kitą pasaulį, meistriškai skleidžiasi pagrindinis spektaklio motyvas – gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas, jų pasaulių susijungimas kiekvienoje akimirkoje, netgi tada, kai tai tampa grotesku ir pažeidžia tvarką, kai to mažiausiai tikimės.
