M. Krasauskienė. Apē Dievą karvytį. Poezija tarmiškai

Milda Krasauskienė (kūrybinis slapyvardis Juozapava) apie save:

„Gimiau ir augau gražiame šiaurės rytų Aukštaitijos  kampelyje – Rokiškio rajone, Juozapavos kaime. Ten prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, ten gimė pirmieji nedrąsūs eilėraščiai bendrine kalba. Vėliau, jau palikus tėviškę ir apsigyvenus Kaune, atradau internetinę rašančiųjų svetainę „Žalia žolė“, o kartu ir skiltį „Tarmiška kūryba“.

Pabandžiau rašyti ta kalba, kurią aš vadinu gimtąja, kuri ligi šiol man skamba kaip gražiausia muzika.  Didelio palaikymo ir paskatinimo sulaukiau iš Algirdo Svidinsko – nepailstančio tarmių puoselėtojo.  Rašyti nebuvo paprasta. Kalbėti – viena, o rašyti – visai kas kita, bet pamažu mintys į posmus ėmė gultis aukštaičių tarme. Tai visai kitoks kalbėjimas – gal kažkiek grubesnis, bet savas ir artimas.  Šitaip vienas po kito ir užgimė mano tarmiški tekstai. Keletas jų buvo publikuoti almanache „Bundanti versmė“. Knygų nesu išleidusi, tad pagrindiniai mano kūrybos namai svetainėje „Žalia žolė“.

Apē Dievą karvytį
Vabalėli Dievą minkas,
Šītāks ilgas tāvą kelias –
Smīlgās nūgara sulinkus,
Tiek švēsās unt lapą žalią.

Vabalėli Dievą minkas,
Žēmę –  vieversią didūmą,
Vīsās tavą dienās švintās,
Ligi pať dungaus viršūnēs.

Tau parvasar žiogas groja,
Taškelius skaičiuoja vėjas,
Koľ prispėja vasarojus,
Lig atābradą rugsėją.

…Laidžias debesys išbrīnkį,
Niekas jau nebeaplunką,
Vabalėli Dievą minkas,
Pažiūrėk prą maną lūngų.

Šermukšnis

Šaltas guolis dungaus, debesų pražiūrėtās platybēs
Ir iš vasarās kelias lig pat’ atminties pakraščių,
Lig vaikystēs švēsās, juokias trūpiniu laikas prilīpis
Pakelėj prę šermūkšnią, mes metų beveik tų pačių.

Ir tą pačią kamieną, žvaigždėm išsāpėtą rugpjūčią,
Žēmēs kvapą, kai paukščiai basi brīdą mūsų pēdom
Par tirštėjuntį rūkų, ne vėjas ną ažerą pūtę,
Tiktai medžiai stāvėją kaip vienas šakom ažlaužtom.

Būvą vakaras gyvas ir tolumās tykiai dainavą
Apē tuos, kur negrįžą, kur žemę dabar svetima,
Tiktai kelias namą ligi šiol akmenuotas bet savas
ir vaikystę, kaip paukštis, basa, šermukšnīnēs spalvās.

Senatve

Nelingvās mintys seka iš paskās,
Papranti būt’ ir alkanas, ir senas,
Namų nebėr, tik stogas virš galvās,
Ugnis, ir to nebeskūrena.

Tik dūmai graužia dūšių par naktis,
Nebėr kam pasakyt’, kad rytas šaltas,
Kad tiktai vėjas aplunkis,
Tik paukštis sučiulbēs prē vartų,

Kadu vanduo pavasarią atuš,
Gulās unt stalą duona neraikyta,
Ažmirš gegutę suskaičiuot’ metus,
Ir neišauš daugiau  unkstyvas rytas.

Ne ruduo

Bandai kartoť, kad spalis — ne ruduo,
Kad ne visiem vēnodai šindei šalta,
Nusbodą laikrādžiam meluoť,
Kad raikia atsibusť ir keltis.

Kuproti medžiai pametę metus,
Ā pakelėm aštriai galūstas gruodas,
Susopą akmenys, nebežinai,  kadu
Nugyvenai, kas duota, kas neduota,

Kas bus ar nebebus, tiktai tekēs
Kaip kraujas neažgyjunčiās sekundēs,
Gyvenimų barstysma unt rēkēs
Kasdienēs duonās, nieką neapskundį

Ir neišdāvį, rūdenią naktīm
Čiužēs sušalį debesys par dungų,
Mēnulią šūkę insibes širdin,
Ir žodžiai sutrupēs nebeaplunkį.

Ažrakīnti žodžiai

Žinai, kad nėr kelių unt sau pareiť
Jau švintas Petras dungų ažrakīną,
Ažēją dūlkēs, sūdegę pargrait
Vēlyva saulą, vakaras laukīnis

Nulaižę dungų, tyku teip širdy,
Bet ažustaugia žvėrys vakarykščiai,
Sulinkus nūgara ritojaus, vėľ budi
Kaip vaikas prē numīrusiās vaikystēs,

Kaip trāškulys prē vandenią  dugni,
Tik lūpās krūta, rinkdamās pą raidį,
Kaip rūgščias uogas, žodžiai alkani
Pą širdį mėtās, jų  nebepalaidi,

Ažrakini  kaip dungų vakarais
Ir švintas Petras neberanda raktų…
Pą žemį vaikštą puolį angelai,
Jų sopunčiām pēdom ir tu atsektum.

Kai vīsa baigias

Jau vīsa baigias, žodžiais išvirkščiais
Kalbėť išmokām ir žiūrėť  prą šalį,
Kai lūžta lūpų pėrdžiuvį krantai,
Ā  mes tik dvi laukīnēs sālās.

Tik du taškai ir vienas sāpulys,
Par vīsų dungų juodbruva pašvaistę,
Koľ  vandeny krantai atžagari
Lelījų sodus mēnasienu laistą.

Ā  mūsų krantas jau kintam krašti,
Ne svetimas, tik baisiai akmenuotas,
Ti žodžiai trūpa lūpų pakrašty,
Ir  dūšių gelia lapkritīnēs votys.

Koľ pėrmirkis savu netikrumu
Ruduo užauga dīdelis ir šlapias,
Tai mūsų dienās rauda be namų
Pą murzinais rugsėją lapais.

Apē atmintį

Ažrakīnti žodžiai vandeny,
Ir atgalʼ jau kelias nepareina,
Kartais dą, atrodą, gyveni,
Svetimam krašti, kur atsimainą

Tiktai kalendoriai ir veidai,
Dienās be žymēs prą šalį teka,
Saũ kaip knygų pavējui  vartai,
Vis pamēsdamas minties neilgų takų.

Vis kartodamas ną pať pradžių
Kožnų žingsnį, nesāpet, atrodą,
Jeigu aitum tuo pačiu keliu,
Bet ir kelias asti nevēnodas.

Akmenys didyn ir vis šaltyn,
Naktigultą prašą mėnuo pīlnas,
Susvynioja siūlai atmintin,
Be mazgų, tik baisiai šiurkščiās vīlnās.

Nebesiskūbink

Nebesiskūbink,  vīsa graitai prais –
Čiulbėjimai, žydėjimai, tik vėjas
Mintīm vēlyvām graušis vakarais,
Lig pať širdies, koľ rytas neprispėją,

Koľ šiurkščiai byra laikas sutemon
Ir paukštis ne savam lizdi numiršta,
Priglaudžia pėdas pakelās akmuo,
Nebesiskūbink, jau senai ažmiršą,

Kad gyvenai, kad minkštas pradalgys
Pą kojām gūlą ir kvepėją dienās
Visom spalvom, jau nīgdį neažgis
Neišragautās tykiās mēnasienās,

Tik rudenēs ir žodžiai, ir namai,
Klevai bespalvį patalų išpurtis.
Nebesiskūbink, tai tik sapnavai,
Kad kelias lig namų ir smėlis šiultas.

Ažeras

Ir, rodās, vīsa vėľ teip pať, kaip būvį,
Koľ āžerą dugni vēlyvās žūvys
Vagoja vandenį ir lieka drumstās žymēs
Ir tāvą veidas dą neišsitrynis.

Jau požerem jaunų pēdų primīnta,
Ruduo išeina, nežinai, kelintas,
Nebesiskūbini, tik āžeras banguoja,
Intrūkus rūdenią akis vėľ gaudą kuojų.

Slidūmas žvyną, āžeras bekraštis,
Nebeapeitum, kraštą  neberāstum,
Katram daināvą jaunās tavą dienās,
Dabar gilu, dabar visi pą vienų.

Praryją  mīškas rūgščių saulās uogų,
A ažeri kvatojas žvaigždēs nuogās,
Kusneliais  tykiai pasdalyja šīrdys,
Smulkiom bangēlām tāvą vardas girdis.

Jau aisma

Parnaktʼ nušluoja vėjas dungų
Ir, rodās, nieką nebetrūksta,
Tik žodis geras vėlʼ pabrūngą
Ir abāliai unt stalą rūgštūs.

Lasioja širdį paukštis bāsas,
Šakelās pūtiną kraujuoja,
Ir kažną kur vėlʼ laikas neša
Visus vēnodai, be rytojaus

Be vakar, be unkstyvą rytą,
Sekundēs mīršta, kaip nebūvį,
Vėlʼ šiulumās nepasdalyta,
Jau lūngus tūmsiai ažusiūvą.

Mēnulį rudenīnią veidą
Priglaudžia pūtinas ir bėga
Raudonās ašarās, jau aisma
Žilais laukais lig pīrmą sniegą.

Mēnesiena

Šuva mēnūlią seka iš paskās,
Kiaurais šešėliais kelias apsikloja,
Ir širdį pasdalyja kažną kas,
Nusīneša tālyn, ažu rytojaus,

Ažu kitās, nebūvusiās dēnās,
Kur lyjunt sopa vīsās senās bėdās,
Ir staugia duñgus dūšiās alkanās,
Pą debesį suplėšą ir nusėda

Tik šaltās drumzlās unt gyvās širdies,
Pasauly nieką nebelīkį, tik šešėlis,
Vis seka iš paskās, ną ją parnakť ginies,
Kas žingsnis lūpdamas ną savį sielų,

Ną veidą vėjų, mintį ną minties,
Ir debesią šiurkštūmų ną padūnges,
Nebežinai, kākiem devām meldies,
Kai šaltas mėnuo prą blakstienas sunkias.

Unt kalną

Saulą tykiai varvēs ažeran,
Plauks par atmintį vālundās vėsiās,
Kai šitam vakari dideliam
Tu  privargis unt kalną sēdėsi.

Ir tylėsi, kaip tylia vanduo,
Tiktai aižēs viduj žodžių šūkēs,
Nebebus kam švēsās atiduoť,
Tik šešėlią sala atitrūkus

Vis rēdēs paskiau saulį gilyn
Ir šaltyn, nebeglostis net vėjas,
Tik gyvenimas graušis širdin,
Kaip vaikystēs sula sukrešėjus,

Kaip rugiai, neparējį namą,
Duonās kvapui unt lūpų šaltėjunt,
Teip unt kalną ligi sutemās
Sėdi senas, dulkėtas rugsėjis.

Vasarās laikas

Pilnatim pilnėją kriaušę,
Ažerai kvepėją stirnām
Ir girdėjās iš tāliausia,
Kaip žydėją rūką vilnās.

Auštunt volungę dejavą,
Ažrasoją aukštų dungų,
Vėjas kėlās iš pą klevą,
Laibas dūmas išsirungę.

Unt kalnų užaugą saulą,
Sūtemās unt žēmēs laidēs,
Lakstę vėjas nepagautas,
Debesų avēlās bailiās

Paskavoją ažu mīšką,
Tik vanduo kvepėją stirnām,
Ažerų dugni išblyškį
Sirpą uogās, saulās pilnās.

Kelias

Ažgyja dienās, kelias vis tālyn,
Prēš kalnų inkščia žingsniai ir par pūsį
Akmuo suskyla, prītrupa širdin
Aštrių minūčių, šaltas vėją gūsis

Išbaidą šiūlumų, ir vėľ atžagariai
Pasklydį kryžkelās parnakť žegnojas,
Visuos kraštuos dabar galėč’ pareiť
Keliu, katras atāmena rytojų.

Tik žodžią gylį ligi pať šaknų
Vis kerta dalgem, sunkias jaunas kraujas,
Par akmenis, širdies dugni gilu,
Šakojas dienās, vėsta laiką sauja.

Pareiť namą

Dungaus vanduo bespalvis ir seklus
Par lungus bėga, skyla laiką ūpēs,
Tik kažną kas par atmintį stiklu
Vis rėžia ligi gyvānies ir, rodas, trupa

Sekundžių šaltis, akmenią pluta,
Kai kelią posūkiai parnakť atsidalyja
Upelių alasu, lig šiol dą akvata
Pareiť namą vaikystes lietui lyjunt.

Kad  basų laikų atpažint vanduo,
Ir atmirkit ną kojų žēmēs kvapų,
Tik nuovargią nebėr kam atiduoť,
Akių lunguos bespalvēs ūpēs teka.

Ape senų gryčių

Privargus gryčia –  seną vilką guolis,
Ti žingsnis retas, dą retesnēs šnekās,
Ti žvaigždēs skīlusiuos lunguos prapuola,
Ā laikas įstrižų šešėlį meta.

Dēnų špulālās nebegrait vyniojas,
Palaikīs siūlas, aštriās mazgą žiotys,
Dulkėta prieblanda kaip staltēsę ažkloja
Gyvenimų, katrą jau nebeatkartosi.

Tik pagēluo pą širdį tykiai vaikščiās
Ir trumpins atmintį, palūngem stūgaus vėjas,
Privargus gryčia atsidus, kaip senas daiktas,
Unt kaminą tupēs menūlią nāragėlis.

Pavasariā laukīmas

Tarp žēmēs ir dungaus tāks tykus laikas,
Tik Dievā soduos bitēs pāteriauja,
Lipniom kājelam sniegā dulkes vaikā,
Ir vīsa vėľ prasīdeda iš naujā.

Grižīmas saulās šviesus ir vēnodas,
Giliai pā žēmēm vandenys jau plaukia
Ligi širdies, jau brīstum ti, atrodā,
Ir šauktum vienas tāks unt plikā laukā.

Ir pakrutēt akmuo, ir dūšia keltūs,
Dungaus avēlās išsinert iš vīlnū,
Šukuot pavasaris medžius suvēltus,
But žaliā nubudīmā  ākys pilnās.

Čiulbēt lungai kaip nigdī nečiulbėjī,
Ir atsišaukt  gēsmē kitoj padūngēj…
Ale dā balta, saulā neprispėjus,
Tik bitēs meldžias pale Dievā lungus.

Vidūžēmis

Menūliā atābraduos skalija tōlimās šviesās,
Atāpučia paukštį, jā plunksnās iš sniegā ir vėjā,
Vidūžēmiā dugnas gilus, skyla lygumās vėsiās
Ir medžiai išeina tālyn, tiek naktų išstāvėjį.

Ir prunkščia palaidas vanduo, pā ladu žydi žvaigždēs,
Dungaus vidury maudās žuvys ir āketį kerta,
Mēnuliā maži abrāzdėliai unt ažerā vaikštā,
Pasklydus naktis verpia sniegū senais kalavartais.

Plonas siūlas lig pat gilumās, ā viršuj tiktai duknās,
Ā viršuj baltas mėnuo ir pātkavās gruodā nudīlusiās,
Skyla lādā atābradas, aižēja mėnesiā dūgnas,
Tykiai snenga nakties trupiniai, miega žvaigždēs pražīlusiās.

Unt vakarā sniegā

Dygsta paukščiai unt vakarā sniegā,
Akys pilnās dungaus, nėr kur dėtis,
Laibas takas lig dūšiās nubėga,
Rodās, grįžtum unt sau ir tilėtum.

Rodās, niekā par amžius nebuvī,
Nei akỹs šiulumas, nei vaikystēs,
Gaudā vakaras prietemās žuvį,
Koľ žvaigždē pirmutinē pasklysta.

Koľ lungai tykiai šviesū ragauja,
Ažu stiklā jau kitas gyvenimas,
Lakstā mintys parnakť, dyka saujāj
Ir vaikystē, kaip tėvas, susēnus.

Sunkūs metai duris ažustoja,
Slinkstis žēmas ā durys atālapās,
Juodi  paukščiai unt sniegā kvatojas,
Nebelīkī jau vietās prē stalā.

Kol ažušals

Nudraskis vėjas žodį na lūpų,
Ir tilėsma, kaip medžiai par lietų,
Bus nuplaukį petuos paukščių upes,
Tik šermukšniais sapes visas bėdas.

Tiktai skalis šuva gilų rudenį,
Ir atrodis, kad nieką nelikį,
Bus sutemį namai be vidudenių
Ir be žodžių, unt svietą bus dyka

Ir velyva, tilesma kaip medžiai,
Lietui pėrmerkus rudenią  gūžtų,
Kol danguj ažušals Grigą ratai
Su  menulią stiklu pagalūstu.

Šitam krašti ruduo

Šitam krašti bus daug velyvą laiką
Ir sausą medžių kosulią par lietų,
Rupias šnekas, katro parnakt nesbaigia,
Nesuskūrena žodžiai, ugnį lėtų

Ažuplaks ruduo unkstyvą vėją žingsniais
Ir sutrupes dungaus ladi inšalį žvaigždes,
Šitam krašti jau nieką nepažinsma,
Palaikes dienas graitai išsivaikščias.

Apsirgs šlapi lungai, tekes ir sunksis
Teip parejas par stiklų gilias votys,
Ligi širdies, vidunakčią patumsiais
Karščiuos žarijam dūšia ir atrodis

Kad purtą drebulys medžius ir kerta,
Teip patalu suguldą, traukia gyslas
Ligi šaknų ir sopa paskutinį kartų,
Šitam krašti ruduo, aky — tik krislas…

Tėviškes kvapas

Visadu man kvepėsi žemvagem,
Tėvą prakaitu, žemes ilgesiu,
Kai dungaus pakraščiai aptemį
Man kvepėsi letum ir smilgam.

Tykiai dievą karvytes bovisis,
Kol privargį ažmigs matejukuos,
Lig žemas man kvepėsi panovaliu
Ir menulią stiklu įtrūkusiu.

Nuganis šaltas pūgas piemenys,
Ir parnakt išsivaikščias pašalas,
Barsis debesys, dungų apsėmį,
Man kvepėsi vaikystes ašaram.

Dienas ais ir nuveis par sutemas,
Par dirvonus, par tyliunčias pievas,
Kai žides pakasynų putinas
Ir tadu man kvepėsi tėviški.