A. Juozaitis. Labanoras. Pradžia

Gali perskaityti šimtą knygų apie meilę, parašyti traktatų ir gauti premijų, bet nežinoti, kas tai yra. Nes kas tikra – pažįstama išgyvenimu. 

Labanore išgyvenau Lietuvą, pajutau plakant jos širdį, žmonių šypsenose ir akyse pamačiau jos šviesą. Pajutau gyvų žmonių nerimą ir gerumo galią. Ir tikrumą, išpažįstamą gyvenimu.

Plazdėjo vėliavos ir skambėjo dainos, buvo gera, saulėta ir apmaudu. Nes buvo sunku suvokti, kodėl iš viso čia turėjom ateiti. Kiek dar kartų galima žmonėms meluoti ir tikėtis, kad niekas to nesupras? 

Visi viską seniai supranta, ponai, tik metas tylėti baigiasi. Laisvė nebaudžiamai girias iškirsti ir slėpti tiesą praeina. Atėjo laikas kalbėti ir paklausti,  išgirsti atsakymus ir atsakyti.

Žmonės išsirinko valdžią, ant kurios vėliavų užrašyta „žalieji“, kurie kalbėjo apie Lietuvos gamtą ir jos išsaugojimą, kėlė ekologijos problemas ir žadėjo sprendimus. Ministru tapo žaliasis, partijos ir Vyriausybės programoje įsipareigota mažinti plynuosius miškų kirtimus. 

Apie tai žmonės skaitė, svajojo, pritarė. O kas atsitiko? Plynieji kirtimai ir toliau buvo vykdomi didžiuliu mastu. Ir nuspręsta juos ne mažinti, o dar, jau kažkelintą kartą sekančiam penkmečiui padidinti. Valdžios apgavystė ir melas seniai jiems akių nedrasko – taip juk įprasta, ar ne?

Plynieji miško kirtimai saugomose teritorijose yra tas pats, kaip plynieji griovimai saugomuose istoriniuose senamiesčiuose. Giria kertama kombainais, nepaliekančiais nieko gyva Europos ekologinio tinklo Natūra 2000 teritorijose? Na ir kas, juk yra išduoti leidimai. Vsio zakonno!

Paaiškinkit tai Labanoro regioniniame parke automobilį vienu ratu ant samanų pastačiusiam ir didžiule bauda apdovanotam žmogui, matančiam netoliese su valstybės leidimu iki horizonto suniokotą, su visais paukščių lizdais ir jaunikliais į skutus sumaltą sengirę, kurioje liko gyventi tik uodai ir musės. 

Plynų kirtimų leidimai su herbais ir antspaudais, kuriais mojuojama žmonėms į veidus, išduoti nesilaikant galiojančių poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Juristai jau ruošia ieškinius, Europos Komisija rengiasi skirti baudas – kas jas sumokės? Vyriausybė iš visuomenės, protestuojančios prieš tokią tvarką, pinigus ar ministras iš asmeninių lėšų?

Ne viskas, kas teisėta, yra teisinga, ne viskas, kas teisinga, yra teisėta – toks realaus gyvenimo prieštaringumas ir, išaiškėjus problemoms, jos turi būti sprendžiamos. Tik čia niekas nieko spręsti nesirengia – žmonės suvažiuoja į Labanorą iš visos Lietuvos, bet asmeniškai kviestas ministras neatvyksta. Vienintelis jo pažadas – toliau ir daugiau kirsti. 

Klausimas – kam ir kodėl šito reikia? Ar ministrui ir Vyriausybei, visų akyse laužantiems rinkiminius pažadus, skandinančius reputaciją bei savo politinę ateitį? Ar biudžetui ir valstybei, kada pajamos iš šios besitęsiančios gamtos niokojimo bakchanalijos – tik keletas centų vienam žmogui? 

Atsakytų ir vaikas – bet kokia veikla naudinga tam, kuris ją vykdo, kitaip to nedarytų. Mišką pirkti Lietuvoj – tai ne žemę, kur yra apribojimai ir saugikliai. Pirkti gali bet kas ir bet kiek. Ir praktiškai viskas, kas iškertama – išvežama.

Žmonės klausia – kam didžiausiam pasaulyje švedų baldų gamybos ir prekybos koncernui dešimtys tūkstančių hektarų lietuviško, latviško, estiško miško? Juk pas mus miškingumas vos per 30 procentų, kai tuo tarpu Švedijoje, miškingiausioje Europos valstybėje – daugiau kaip 60 procentų, taigi tikrai neturėtų nepakakti?

Atsakymas – ne vien mūsų greito pinigo godulys ir medienos pigumas. Tie procentai seniai nieko realybėje nebereiškia, nes juose apskaitomi plotai, kur miško nebėra ir bus tik po gero šimtmečio – plyni kirtimai. Miškingoji Švedija seniai nuniokota kirtimo kombainų, nušienauta daugiau kaip pusė produktyvių miškų. 

Internete nesunku rasti subombarduotą teritoriją primenančių, iš lėktuvo padarytų Švedijos miškų nuotraukų, kur plynės tiesiog lipa viena ant kitos. Visuomenė ten protestuoja ir nebėra kur trauktis, todėl atėjo eilė mums. Ir jau mūsų miškuose urzgia miškovežių kamščiai.

Net statant viešą tualetą mieste pamatysi lentelę su užrašu, kas, ką stato ir kada pastatys. Nugenėjęs savo kieme be leidimo keletą nudžiuvusių šakų be leidimo – baudžiamas. Tačiau apie bendruomenių dalyvavimą sprendimuose ar bent jau visuomenės informavimą sudarant saugomų teritorijų miškų plyno iškirtimo projektus nėra jokios kalbos.

Kiekvieną dieną nepaliaujamai kalbama apie pilietiškumą ir  atsakingumą už savo valstybę. O kada neabejingi piliečiai iš tikro, su dainomis ir vaikais išeina ginti viešojo intereso, paaiškėja, kad to niekam iš valdiškų pilietiškumo trubadūrų nereikia. 

Ir visuomeninis transliuotojas pagrindinėje dienos įvykių laidoje sugeba nepastebėti visuomenės, išėjusios apginti savo valstybės nuo biurokratų siautėjimo. Baimė apie tai net pakalbėti aiškiai patvirtina, kaip žiauriai bijomasi savo žmonių, jų iniciatyvos ir pilietiškumo. 

Kaukės nukrito ir tai yra gerai. Visuomenė visada atsibunda dėl paprastų, kiekvienam žmogui suprantamų ir apčiuopiamų dalykų. Dėl akis badančios netiesos ir valdžios arogancijos, tapusios kasdienybe. Dėl tikrojo gyvenimo vilties ir savo vaikų ateities.

Ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir  šito jau niekas nebesustabdys.